Akademinėje bendruomenėje dažnai yra svarstoma ar šiuolaikiniai studentai studijuoja dėl žinių ar tiesiog dėl popieriaus. Žinoma tuščia galva universitetą pabaigti greičiausiai neįmanoma (kiek teko pastebėti Lietuvos aukštojo mokslo įstaigos dar nėra taip korumpuotos, kaip kitos institucijos).
Studijuojančius dėl diplomo galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji grupė studentų studijuoja dalyką kuriame aiškiai mato savo ateitį, viziją, bet labiau vertina ne įgyjamas žinias, bet diplomą. Antrieji studijuoja „savo“ dalyką tik dėlto, kad jis yra perspektyvus (?) ar tiesiog, nelabai sugalvojo ką pasirinkti, todėl pasirinko jį, bet žino, kad studijuoti reikia.
Pirmasis atvejis
Pirmuoju atveju problema yra socialinėje mūsų visuomenės sąrangoje ir kiek keistokame darbo rinkos interpretavime. Pereinant iš socialistinės planinės į laisvosios rinkos ekonomiką, dėl tuo metu buvusių ekonominių procesų, Lietuvoje susiformavo aukšti reikalavimai darbo jėgai, kurie dažnai net iki šiol prasilenkia su logika. Net patys darbdaviai nesusimąsto ar jiems išties reikalingas darbuotojas turintis platų teorinį pagrindą ar tvirtą praktinį, gal specifinės žinios ar įgūdžiai gali būti įgyjami naujoje darbo vietoje. Šiuo metu daugumoje darbo skelbimų, darbdavys reikalauja universitetinio išsilavinimo.
Nors ši tendencija ir kinta, bet kuomet darbdavio reikalavimus atitinkantis kandidatas priimtas į darbą pamatydavo kad jo įgytos žinios darbe nei praktiškai pritaikomos, nei kam įdomios, įvykdavo grįžtamojo ryšio reakciją. Tai darbuotojas praneša visuomenei, nors tai nėra žinia iš televizoriaus, bet kalbos ir paskalos yra gan efektyvus informacijos sklidimo kanalas. O dešimtmetis yra pakankamas laikas gandui virsti stereotipu. Stereotipui kuris skelbia: kam tos žinios, dirbant jų nereikia, bet be diplomo greičiausiai net į darbo pokalbį pakviestas nebūsi!
Antrasis atvejis
Antruoju atveju vienareikšmiškai galima kaltinti mūsų švietimo sistemą, kuri šiais žinių visuomenės laikais (bent jau taip vadinamais mūsų politikų) yra orientuota į pigią darbo visuomenę. Kartais atrodo kad mūsų mokyklų segmentas tiesiog nori išlaikyti jaunuolį iki abitūros, įteikti diplomą, nusifotografuoti vinjetei ir įrašyti dar vieną sėkmingą laidą i savo statistiką. Nepanašu, kad švietimo sistema tame lygmenyje veiktų taip, kad paruoštų asmenį tolimesniam žinių bagažo kaupimui ir tobulėjimui. Ji lyg ir prasilenkia su šiuolaikine dinamiško pasaulio realybe, kuri kinta daug greičiau nei mes patys sugebame tai suvokti, ji vis dar veikia tamsiųjų amžių principu kuomet žinios buvo auksinė gėrybė prieinama tik ribotam tarpui išrinktųjų, kuomet žinių siekimas buvo kaip pramoga praskaidrinanti tamsiąją būtį.
Dėl suteiktų žinių kiekio mokykloms priekaištų neturiu. Tačiau daugumoj atvejų tas žinias yra bandoma tiesiog „sugrūsti“ jaunimui į jų jaunas bręstančias galvas. Iš fizikos kurią mokėmės tose pačiose mokyklose turėtume žinoti, jai kūną veikiame tam tikra jėga, jis mus veikia tolygiai atgal. Šis dėsnis gal ir nėra aktualus pradinėje mokykloje ir aukštojo mokslo įstaigose (kuomet asmenybės dar nėra susiformavusios ir ima viską kas aplinkui ar aukštajame moksle jau pakankamai brandžios, kad suprastų tos informacijos naudą ), bet vidurinėse ir pagrindinėse mokyklose gali atsirasti bereikalinga trintis, dėl kurios „jaunas protas“ paprasčiausiai gali būti prarastas, vietoj karčių mokslo šaknų pasirinkti kiek saldesnius šiandienos vaisius.
Žmonės iš prigimties yra tingios būtybės, todėl neverta tikėtis, kad vaikai puls skaityti vadovėlius ir grūstis sausą matematiką, fiziką ar chemiją sau į galvą, tuo labiau, kad pasaulis aplink dar toks nepažystamas ir vilioja viską išbandyti savo kailiu.
Tuo momentu iki universitetinis švietimo sistemos segmentas ir turėtų suvilioti vaiką, suvilioti jį į mokslo ir žinių pasaulį. Vilioti ne pažadais (sausa propaganda), kad turėdamas geresnį išsilavinimą, jis gyvens geriau (diplomo atvejis), o sužavint jauną protą; pažadinant jame aistrą, nepasotinamą alkį žinioms. Būtent tuo metu, dar vaikystėje jie turi pamilti profesiją, mokslo kryptį.
Profesijų savaitė vaizdžios pamokėlės, laisvė atsiskleisti, eksperimentavimas, vizija. Šiais blizgesio ir judančių paveikslėlių laikais yra daugybė būdų sudominti, juk marketingas sugeba priversti pasaulį vartoti be proto atsisakant dvasinių prigimtinių vertybių, juo pasinaudojant galima priversti jaunimą pamilti ir mokslą. Tikslas turi būti vienas: pažadinti aistrą; suteikti viziją, išaiškinti, kad ne diplomai o žinios kuria geresnę visuomenę ir aplinką jai gyvuoti. Turėdamas viziją, mokinys pats ieškos žinių, pats sieks švietimo! Įstojęs į universitetą jis ten ir toliau ieškos žinių.
O dėl sausos „propagandos“ gyventi geriau turint geresnį išsilavinimą studentai siekia išsilavinimo aukščiausiose mokslo įstaigose, bet ne visada galėdamas studijuoti tai ką myli (vietų skaičius universitetuose ribotas, o mokamose vietose studijuoti tiesiog per brangu) renkasi tai ką gali, naujoji švietimo reforma šia diferenciaciją tarp noriu ir galiu dar labiau sustiprins.
Visiems suprantama: pasaulį verčia suktis žinios, o ne moksliniai laipsniai. Bėda, tačiau šiuolaikinė mūsų visuomenė reikalauja popierių.
Nemanau, kad naujoji švietimo reforma išspręs žinių siekiamybės problemą, panašu, kad ji nėra orientuota į tai, visgi rašant liberaliuoju švietimo reformos stiliumi: rinka teikia pirmenybę diplomams, bet ne žinioms ir ilguoju laikotarpiu šios tendencijos grečiausiai nekis.
