Vakar pašte neatidavė man skirto siuntinio. Reikalavo paso. „Dokumento, patvirtinančio tapatybę“, - kaip sakė tarnautoja. Dievagojausi, kad pats galiu patvirtinti savąją tapatybę, išpasakoti visas savo patirtis, išdėstyti savąją gyvenimo filosofiją... Netgi siūliausi paskambinti žmonai, kuri manąją tapatybę patvirtintų telefonu... Niekas negelbėjo.

Šiandien vartau įrašais ir antspaudėliais primargintą pasą ir mintiju: negi visi tie žodžiai pajėgūs patvirtinti manąją asmenybę? Regis, Marselis Prustas žmogaus gyvenimą yra apibrėžęs kaip pastangą laike. Bet juk išties! Ne geografinės žmogaus buvimo koordinatės, ne turimų daiktų kiekis, ne populiarumas visuomenėje ir net ne fizinio egzistavimo šiame pasaulyje trukmė nusako žmogaus gyvenimą, o pastanga - pats judesys, potencialią galimybę verčiantis tikrove, liudijantis protą, valią, gyvybę, Dievą...

Taigi, kiekvienas (nors ir kaip sunku prisiversti tuo tikėti) esame labiau pastanga, labiau kūrybinės energijos geizeris nei kūnas, kurį nežinia už ką taip nežmoniškai mylime, kad žvelgdami į jį sakome: „aš“, pamiršdami, kad tai - tik mūsų dalis, detalė, kuri net nėra svarbiausia.

Kiekvienas turime ir po esminę pastangą, turinčią kryptį, vardą. Esti vilkų totemo žmonės, kurių viso gyvenimo pastanga - ženklinti ir ginti nuosavą teritoriją. Kiekvienas esame sutikę tokių žmonių ir atpažinę jų pastangą, tačiau jie patys niekada to nepripažintų. Sakytų, kad jų esminė pastanga - būti laimingiems.

Na, o povų totemo žmonės? Jiems gyvybiškai svarbi susižavėjusi publika, jiems būtina save viešinti, lįsti į televizorių ekranus, žurnalų viršelius, rašyti savo vardus ant sienų, plakatų, siekti būti įamžintiems gatvių pavadinimų lentelėse, jų didžiąją pastangą juk taip nesunku įvardyti - tai pastanga palikti pasauliui kuo daugiau savo buvimo ženklų. Tačiau ir jie atsakytų siekiantys būti laimingi.

„Būti laimingi“, - sakytų ir lauko pelių totemo žmonės, nors iš šalies žvelgiant akivaizdu, kad pagrindinė jų pastanga - slapstytis. Nuo plėšrūnų, nuo atsakomybės, nuo likimo išbandymų, nuo savęs...

„Būti laimingi“, - unisonu atsakytų ir pienių totemo žmonės, kurių neabejotina pastanga - kuo gausiau pasidauginti ir kuo plačiau pasisėti, ir sraigių totemo žmonės, ieškantys ramybės vienatvėje, kontempliacijoje, į kurią išmaino visą savo būties dinamiką, ir stručių, ir žiurkėnų, ir naktinių drugių, ir dar begalės totemų žmonės, judantys, žydintys, čirškiantys aplink mus...

Tą patį apie savąją pastangą tesugebėčiau pasakyti ir aš, nors greičiausiai ir manasis totemas iš šalies matomas it įdagas kaktoje.

Tačiau netgi nesvarbu, prie kurio totemo atstovų, bičiulių akimis, esu priskiriamas. Tenoriu pasakyti, kad manasis pasas (kaip ir visi pasaulio pasai) - fiktyvus. Kad net ir pavadinus mane lauko pele ar naktiniu drugiu apie mane bus pasakyta daugiau nei dokumentinėje informacijoje, vadinamoje asmens duomenimis, siūlančiais mane pažinti pagal pavardę, gyvenamąją vietą, amžių ir pareigas.