Nemokamų pietų nebūna - moko savo oponentus rinkos fundamentalistai iš Laisvosios rinkos instituto ir lietuviškų liberalių partijų. Dažnokai ironiškai prideda: nemokamas tik sūris pelėkautuose. Pirmuoju atveju jie teisūs, tačiau antruoju klysta. Ne tik pietūs, kuriais jus kas nors vaišina, bet ir sūris spąstuose yra mokami. Jis pelėkautų savininkui kainuoja pinigus, o vargšei pelei - gyvybę. Taigi ir mus vaišinant pietumis, ir kariaujant su pelėmis naudojamos gėrybės yra mokamos. Jos kam nors kainuoja piniginius ar kitokius išteklius.
Ne tik neoliberalai, libertarai ir kiti laisvarinkininkai, bet ir kitų pakraipų ekonomistai paklysta, kai kalba apie mokamus ir nemokamus dalykus. Klaidžiodami jie klaidina ir kitus.
Pavyzdžiui, mes dažnai kalbame apie nemokamą mokslą, gydymą ir panašiai. Tačiau nėra tokių dalykų kaip plačiąja prasme nemokamas mokslas ar poliklinikos, nes jų kuriamos gėrybės mums kainuoja. Kainuoja privačius arba biudžeto, tai yra mokesčių mokėtojų, pinigus. Leisdami savo vaikus į valstybinę mokyklą ir besigydydami valstybinėje ligoninėje mes neturėtume mokėti tiesiogiai mokyklai ar gydymo įstaigai, nes esame investavę į jas kaip mokesčių mokėtojai. Šia prasme jų teikiamos gėrybės (įgytos žinios, medicininės paslaugos ir pan.) yra, kad ir netiesiogiai - per biudžetą, mokamos.
Tiesa, egzistuoja ir tikrai nemokamos gėrybės - saulės šviesa, grynas oras ir t.t., kurias mums veltui teikia motina gamta, Dievas. Visa kita mums kainuoja. Kainuoja ne tik maistas ar drabužiai, bet ir universitetai, teatrai, teismai, prokuratūros.
Dabar prašome giliai įkvėpti - kainuoja ir Seimas, Vyriausybė, Prezidentūra ir kitos valstybės įstaigos. Taigi nėra nemokamos politikos. Dažnas lietuvis, daugiau nei dvidešimtmetį farširuojamas antivalstybinės propagandos, sunkiai gali susitaikyti su mintimi, kad jis turi išlaikyti „politinius ir biurokratinius dykaduonius“. Čia dažnas skaitytojas gali paklausti - ar verta išlaikyti valstybę, leidžiant mokesčių mokėtojų pinigus.
Ne kartą ir ne du iš tarsi inteligentiškų, aukštojo mokslo diplomus turinčių žmonių lūpų viešojoje erdvėje esu girdėjęs: „Man valstybės nereikia. Ko noriu - tai kad ji man netrukdytų“. Klausaisi jų ir stebiesi - jie nesuvokia, ką kalba. Pakartokime: „Man valstybės nereikia!“ „Tegu ji mums netrukdo veikti“. Juk taip kalba ir žmonės, kurie gyvena iš valstybės surenkamo biudžeto. Vadinasi, iš ten, iš mokesčių mokėtojų pinigų, jie gauna algą, paramą - dažniausiai kuklią - jų veiklai ir pan. Akcentuoju - ne tik biurokratai ir politikai gyvena iš valstybės surenkamų lėšų. Mokytojai, menininkai, prokurorai, pensininkai ir kiti naudojasi viešosiomis lėšomis. Jei nebūtų valstybės - nebūtų biudžeto, dalis tų valstybės nemėgstančių asmenų liktų be lėšų, skirtų jų veiklai ar išgyvenimui. Ar dabar bent viešajame sektoriuje dirbantys inteligentai suvokia, kad valstybės jiems reikia, kad jų veikla ar išgyvenimas kainuoja ir išlaidos apmokamos iš valstybės surenkamų mokesčių?
Jeigu mums, lietuviams, valstybės nereikia, tuomet reikia išvaikyti visus žmones, dirbančius valstybinėse institucijose, reikia liautis prisiekinėjus Lietuvos valstybei, atsisakyti Konstitucijos ir įstatymų. Jei nereikia valstybės - nereikia kelių, policininkų, gaisrininkų, greitosios medicininės pagalbos, nacionalinio transliuotojo ir daugelio kitų civilizacijos atributų...
Sakysite, absurdas kalbėti apie šalį be valstybinių mokyklų, teatrų ar teismų. Tačiau absurdo metodas yra veiksminga priemonė išsigydyti nuo įvairių „-izmų“. Pirmiausia nuo rinkos fundamentalizmo.
Kai, pritaikęs absurdo metodą, imi analizuoti tikrovę be valstybės, imi suvokti, kad valstybė yra viena svarbiausių žmonijos raidos išdavų ir kad be jos išgyventi neįmanoma. Tuomet supranti, kad ji kuria tokias gėrybes, kurių mes pavieniui sukurti negalime. Mintyse sukūrę absurdišką situaciją, galime geriau suprasti, kad gyvename vertybinio konfūzo sąlygomis negalėdami susivokti, nes esame nuolat klaidinami, kas ta valstybė yra, kokia jos paskirtis, kada jos mums reikia ir kada ji mums iš tikrųjų trukdo.
Holistinis požiūris į visuomenę, kuris leidžia matyti ne tik tikrovės dalis, bet ir visumą, padeda palyginti lengvai atsakyti į šiuos klausimus. Rinkos fundamentalistui, ar tai būtų neoliberalas ir libertaras, kuriam rinka ir ekonomika yra tą patį reiškiantys terminai, žmonėms, kurie dėl savo individualistinės pasaulėžiūros negali suvokti bendrojo gėrio reiškinio, valstybė yra kad ir neišvengiamas, bet blogis. O blogį reikia neutralizuoti... Holistui valstybė - tai institucijos, kuriančios viešąsias bendro naudojimo gėrybes, t.y. gėrybes, kurias paprastai kuriame ir naudojame kartu, solidariai.
Žmonijos istorija rodo, kad laikui bėgant tokių bendrai naudojamų gėrybių skaičius ir įvairovė auga, nes didėja jų poreikis. Visuomeniniam gyvenimui sudėtingėjant, bendrojo gėrio vaidmuo auga. Tai dėsningumas, kuris pasireiškia kaip kelių, geležinkelių, švietimo, mokslo, sveikatos apsaugos, teisėsaugos institucijų tinklų plėtra. Tik dalis jų gali veikti privataus intereso pagrindu. Šiose „tinklinėse“ sferose ypač stiprus viešojo intereso vaidmuo. Vadinasi, čia, bet ne kavinių, viešbučių ir panašiose srityse, valstybės vaidmuo turėtų būti didžiausias.
Jeigu bendrojo gėrio vaidmens didėjimo dėsningumas nėra suvokiamas ir veikiama priešinga kryptimi - siekiama privatizuoti vis daugiau viešojo gyvenimo sričių, paplinta viešasis blogis, nuo kurio tenka kentėti visiems kartu. Jis pasireiškia tikro ir plačiai suvokto teisingumo, gerų makroekonominių sprendimų, adekvačių poelgių tarptautinėje arenoje ir pan. stoka. Vietoj viešojo gėrio mes vis dažniau susiduriame su viešojo blogio reiškiniais. Tai veda prie ekonominio nuosmukio, nedarbo, emigracijos, nusikalstamumo augimo ir t.t. Kitaip sakant, kai trūksta viešųjų gėrybių ir plinta viešosios blogybės, visuomenės gerovė krinta.
Išvada yra tokia: mes kenčiame ne todėl, kad valstybės yra per daug. Mūsų bėdų šaknys tos, kad mūsų valstybė yra silpna ir nesugeba sukurti pakankamo kiekio ir įvairių viešųjų gėrybių. Ji silpna ir todėl, kad jos institucijos nesugeba deramai apginti Konstitucijoje įtvirtinto viešojo nacionalinio intereso, kad per dažnai klysta gausindamos viešąsias blogybes - blogus įstatymus, Vyriausybės ir prezidento sprendimus ir pan. Valstybės stiprinimo pagrindiniai šaltiniai yra du - mūsų pilietiškumas ir normalus viešųjų reikmių finansavimas. Vyraujant amoraliam individualizmui, abu šie šaltiniai nemaža dalimi blokuoti.
Holistinis požiūris į valstybę suteikia paradigminį raktą tikroms reformoms mūsų šalyje. Jeigu mes ir toliau vadovausimės rinkos fundamentalizmo filosofija, kurioje beveik nėra vietos bendrajam gėriui, mūsų laukia sunkūs laikai. Ir toliau privatizuojant, paimant iš valstybės tai, kas yra prigimtinė viešojo, bendrojo gyvenimo sfera, sisteminė šalies krizė didės.
Pabaigiau šį straipsnelį ir pagalvojau - vis tiek koks nors aukštąjį išsilavinimą turintis inteligentas greitai kur nors viešumoje pareikš: „O man valstybės nereikia“. Ir jis nebus vienišas - antivalstybinis instinktas propagandinių centrų pastangomis yra giliai įsirėžęs mūsų žmonių sąmonėje. Tai girdint turėtų iškilti klausimas: negi mūsų tauta taip pasimetusi, kad pasiduoda tokiam kolektyvinio naikinimosi instinktui?
