Garsiai dainininkei ir pramogų pasaulio atstovei Dainai Bilevičiūtei pareikšti įtarimai dėl sukčiavimo siekiant gauti milijoninę ES struktūrinių fondų paramą kaimo turizmo verslui plėtoti. Priminsime: 2005 metais D.Bilevičiūtė parengė projektą “Kultūrinio kaimo sodybos Varėnos rajone paruošimas kaimo turizmo veiklai vystyti”. Prisiskolinusi, užstačiusi savo ir motinos turtą bankui, gavo milijoninę paskolą ir rekonstravo savo sodybą Miguičionių kaime, tikėdamasi žadėtos ES paramos. Tačiau vietoje paramos sulaukė kaltinimų bandžius apgaule pasisavinti daugiau nei milijoną litų.
Apie man pareikštus įtarimus jūs sužinojote neseniai, o aš sausio 23 dieną švenčiau metines, jau visi metai, kai esu tampoma. Ką psichologiškai tenka išgyventi man, nelinkėčiau nė vienam, - kažin ar kitas vyras tai ištvertų. Manau, tai - oficialus banditizmas.
Kai įvardijamas nusikaltimas, paprastai žinome, kokia jo padaryta žala. Jūs galite atsakyti, kokia? Kieno nors pinigus pavogiau? Kieno nors daiktus sugadinau? Kas šioje situacijoje nukentėjo? Aš galiu jums atsakyti. Kol kas nukentėjusi esu tik aš. Bankui užstatytas visas mano turtas, situacija nepalanki nei jam, nei man, mano sąskaitos sustabdytos. Europa kaip nedavė, taip ir neduoda pinigų. Jei jie mano mane kažką ne taip darius, reikėjo stabdyti, kai pridavinėjau dokumentus ir į banką, ir į Nacionalinę mokėjimo agentūrą... Tuo tarpu pateikus mano projektą buvo gautas atsakymas, kad jis atitinka visus reikalavimus, dabar sako, o kur tas, anas. Sakau viską, ko jūs prašėte, aš daviau...
Kai mes paprašėme atlikti visapusišką ekspertizę, liaudiškai tarus “eikit naktį pieno lakti” buvo pasakyta. Viskas jiems aišku, man, deja, neaišku, išaiškinkit ties kuria vieta pažeidimai padaryti...
Tokių kaltinimų, kokie yra inkriminuojami man, mano žiniomis, per mėnesį buvo pareikšta bent 118, ir visi jie - fiziniams asmenims. Vadinasi, galima daryti prielaidą, nėra nė vienos valstybinės institucijos, kurios prašymai gauti finansinę paramą būtų nevaisingi. Jei kas, perrašo dokumentus ir gauna. Jei netikite, galite atlikti žurnalistinį tyrimą, pamatysite, kad tai - tiesa, o štai dėl fizinių asmenų - kita kalba: jie dar nieko nepadarė, o jau įtariami sukčiavimu.
Dar aš nenuteista, o jau pasmerkta, jau pažeistos mano žmogaus teisės. Jau su manimi elgiamasi kaip su nusikaltėle. Įsivaizduokite situaciją: aš dar nieko nežinau apie įtarimus, apie juos bus pranešta tik po savaitės, o jau man skambina viena žurnalistė, aš girdžiu, kaip ji popieriukus šiūruoja, ir ji jau komentuoja, ji informuoja, kad mano byla - jau teisme... Ar tai normalu, sakykite? Kokioje visuomenėje mes gyvename? Kam duota teisė be teismo nuteisti?
Atsimenu tas dienas, kai ant manęs pasipylė šitiek purvo ir šitiek neteisybės; sugėriau visa tai, nes esu gyvas žmogus ir nemoku nuo to atsiriboti. Prisipažįstu retoriškai uždavusi sau klausimą: tai ką? Dabar man nusižudyti? Iš tikrųjų buvo tokia mintis kilusi, bet, likimo ironija, net mirti neturėjau už ką, neturėjau teisės, - jeigu nelaimė, nebūtų už ką palaidoti nei savęs, nei mamos. Aš nieko nebeturiu, šimtas litų - mano mėnuo.
Taip, aš klydau, taip, per daug pasitikėjau žmonėmis (ne viską jums galiu kalbėti, nes gali būti panaudota prieš mane). Statybos rangovas Valdas Brūzgys, labai didelės įtaigos žmogus, buvo įgijęs visišką mano pasitikėjimą, keturis mėnesius aš jo visiškai nekontroliavau, visos sąmatos ėjo per jį; jis kalbėdavo tai, ką aš noriu girdėti, pvz., apie būsimus kanalus, kuriais žmonės plaukios kaip Venecijoje, o išlipę ant kranto rinks grybus kaip Europos parke (neslepiu, aš vis dar neapleidžiu tos minties)... Juokas juokais, jeigu būtų meilės atvejis, man dėl tokio patiklumo būtų dabar lengviau... Galbūt per didelis pasitikėjimas vyrais kaltas (nors projektas, kurį padėjo sukurti irgi vyras, buvo puikus ir aš jam esu labai dėkinga), galbūt nesuvokimas, kad žmonės yra kitokie. Šitaip dabar traktuočiau kai kuriuos variantus, kas yra man atsitikę gyvenime.
Dabar, kai ant manęs išpilta šitiek visko ir iki šiol tebepilama, kieno su pykčiu, kieno su džiaugsmu, - aš suprantu, kad kito kelio man nėra - turiu laikytis ir gyventi. Iš prigimties mėgstu veikti pozityviai, užtat šitoje situacijoje, kai, jaučiu, oficialiai norima su manimi susidoroti, drąsinuosi, kad vis tiek yra kaip filme ir kažkaip tai išsispręs.
Žmonėms, kurie dar tik ketina, kuria ar pradeda įgyvendinti savo projektus, patarčiau be teisininko nepasirašyti nė vieno popieriuko, apie dokumentus jau net nekalbu. Net skambučius visus patarčiau fiksuoti popieriuje - iki kokios paranojos mes priėjome!
