Kas Lietuvoje gali atsilaikyti prieš skandinavų bankus?

Nuo trečiadienio visoje Lietuvoje svarbiausia naujiena - kas atsitiko su „Snoru“. Tačiau jokių konkretesnių atsakymų nepateikė nei naujas Vyriausybės paskirtas banko administratorius Saimonas Friklis (Simon Freakley), nei valdžios atstovai. Net žymūs ekonomistai pripažino: informacijos nėra. ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijos tema: „Kas Lietuvoje gali atsilaikyti prieš skandinavų bankus?“

Mūsų svečiai: „Snoro“ atstovas, buvęs vidaus reikalų ministras Romasis VAITEKŪNAS, asociacijos už sąžiningą bankininkystę vadovas Kęstutis KUPŠYS, Lietuvos Respublikos Seimo narys Kęstutis DAUKŠYS ir Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, pirmosios Vyriausybės narys Audrius BUTKEVIČIUS. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Mūsų valstybėje - neeilinis įvykis, susijęs su „Snoro“ banku. Turime pačią operatyviausią informaciją iš pirmų lūpų. Romasi, tai kas vis dėlto atsitiko?

R.VAITEKŪNAS: Ne visai norėčiau sutikti su šios dienos pokalbio pavadinimu. Ar skandinaviški bankai kalti? Aš asmeniškai negaliu kategoriškai konstatuoti. Bet kad yra objektyvios ir subjektyvios priežastys dėl to, kas vyksta, abejonių nėra. Tai liečia absoliučią daugumą Lietuvos gyventojų. „Snoras“ aptarnauja milijoną šimtą tūkstančių klientų. Jie yra ir rinkėjai, ir politinė struktūra, tam tikra prasme - ir valdžia. Valstybė atsakinga už tų žmonių gyvenimo lygį. Todėl, manau, klausimai niekaip neatskiriami. Ekonomika, finansai, politika tarpusavyje susijusios. Tai ir reikia akcentuoti. Tai visokių procesų, kurie šiuo metu vyksta, samplaika. O priežastys netrukus paaiškės. Ir skaičiai, ir informacija pasieks kitą savaitę, turbūt bus aiškiau visais klausimais. Tik noriu pabrėžti - tragedijos nėra. Kalbu iš vidaus, 13 metų dirbęs „Snore“. Ne viską žinodamas, nes mano funkcijos ne visai finansinės. Buvau atsakingas už pinigų gavimo prevenciją ir saugą. Bet kaip valdybos narys dalyvavau procesuose, kurie buvo priimami valdyboje.

G.JAKAVONIS: Jūs - buvęs Vyriausybės narys, vidaus reikalų ministras. Kaip pakomentuotumėte mūsų Vyriausybės veiksmus?

R.VAITEKŪNAS: Neturiu įpročio komentuoti buvusių ar esamų vidaus reikalų ministrų veiklos. Stinga kompetencijos. Nežinau, kokiomis aplinkybėmis jie veikia. Reikia labai daug žinoti, kodėl tokiose situacijose taip pasielgiama. Tik noriu priminti apie LAIB, „Litimpeks“ 1995 metais. Iš esmės situacija skiriasi nuo šiandieninės. Nebuvo normalių įstatymų, jokios Lietuvos banko kontrolės. Tie įvykiai lėmė šeštosios Vyriausybės griūtį. Ką čia daugiau gali komentuoti.

G.JAKAVONIS: Kęstuti, klausimas jums. Informacinėje erdvėje pradedama kalbėti apie nacionalizavimą, apie „Snoro“ banko ir kitų perėmimą. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė pasakė, kad valstybinio komercinio banko mums tikrai nereikia. Kyla klausimas, ar tie trys mažiukai mūsų lietuviški bankai, būtent Šiaulių, Medicinos ir Ūkio, galėtų tapti savininkais. Šiandien tendencijos tokios, kad jeigu kas perims šį banką, tai perims tik skandinavai. Ar gali kas atsilaikyti prieš skandinavų bankus?

K.KUPŠYS: Tiesmukai atsakant, yra kas gali atsilaikyti prieš skandinavų ar bet kokius kitus bankus. Čia net nereikėtų naudoti skandinaviško baubo. Sąžiningų ir nesąžiningų žmonių yra ir tarp švedų, ir tarp rusų, ir tarp lietuvių. Todėl toks tautinis geografinis priskyrimas man atrodo nelabai korektiškas. Siūlyčiau formuluoti taip: ar mes turime sistemoje prielaidų, kad atsirastų bankininkystės sferoje tik skaidrūs, krištolinio sąžiningumo bankininkai? Tuomet mes turėtume sistemą, kuri atsilaikytų prieš bet kokias bėdas. Nes žmonės aiškiai matytų jų sąžiningą ir teisingą veiklą. Taigi į skandinaviškumą siūlyčiau nesiorientuoti. Pažiūrėkime į žmogiškas savybes žmonių, kurie šiuo metu valdo milijardines mūsų piliečių patikėtas lėšas. „Snorui“ mesti įtarimai yra labai rimti, jeigu Lietuvos bankas prabilo apie galimai milijardo litų dydžio skylę banko kapitale. Jeigu premjeras sako, kad sprendimas priimtas, nes buvo gauta informacijos, jog įsipareigojimai didesni už turtą, tai, manyčiau, yra pagrindo susirūpinti teisėsaugos institucijoms ir ištirti tikrąją padėtį. Šiaip iš oro tokiais įtarimais nebūtų mėtomasi. Nenoriu būti blogas pranašas, kuris, dar nežinodamas tyrimo išvadų, kuo nors kaltintų, bet įtarimai mesti. Visuomenė sužinos, tuomet galbūt galėsime vertinti. Tačiau ne taip jau tame banke viskas buvo švaru, jeigu jį teko perimti valstybei.

G.JAKAVONIS: Kęstuti, ar Vyriausybė pasielgė pagal įstatymus? Ketvirtadienį iki nakties sėdėjote Seime, kad priimtumėte įstatymus konkrečiam atvejui.

K.DAUKŠYS: Skirkime du dalykus. Vyriausybė perima banką, tuomet išleidžiamas įstatymas. Gali nacionalizuoti, palikti kaip visą banką, gali paskelbti bankrotą ir dar ką daryti. Gali gerąsias paslaugas ir geruosius aktyvus perkelti į vieną pusę, bloguosius aktyvus - į kitą pusę. Natūralu, viena pusė bus išgelbėta, kita, ko gero, bus nurašyta. Sakyčiau kitaip: parodykite man nors vieną banką, kuris yra visiškai skaidrus, kuris užima nors vieną tūkstantąją kapitalo dalį. Kiekvienas bankas turi savo paslapčių. Kitaip visi žinos, ką jis veikia. Tikiu, kad Lietuvos banko pirmininkas ir finansų ministrė, ministras pirmininkas turėjo pagrindą, kad taip garantuotai ėmėsi tokių veiksmų. Kitu atveju kiltų klausimas.

A.BUTKEVIČIUS: Manau, esminis dalykas, kad niekas Lietuvoje nekalba, jog pirmą kartą viešai atakuota privati nuosavybė. Pažeistas pats principas, kuriuo remiasi Vakarų civilizacija nuo 1804 metų, kai Napoleono kodekse buvo pradėta ginti privati nuosavybė. Šiuo principu buvo kuriama tiek Jungtinių Amerikos Valstijų, tiek Europos civilizacija. Ir visur ta privati nuosavybė galėjo būti atimama teismo sprendimu. Šiuo atveju Lietuvoje ji yra atimta remiantis net ne juridinių institucijų įvertinimu, bet vienos politinės grupės, kuri šiandien sudaro Vyriausybę, sprendimu. Ir aš neginu banko. Šiandienė pasaulinė krizė kilusi tik todėl, kad bankininkai vykdė neskaidrią politiką, o politikai nedarė to, ką jie turėjo daryti. Kas konkrečiai yra įvykę Lietuvoje? Vertinant banko situaciją, krizė subrendo ne šiandien. I.Šimonytė sako, kad galimas daiktas, jog ankstesnis banko vadovas pražiūrėjo. Bet ankstesnis banko vadovas kontroliuojamas tiesiogiai prezidentės. Prezidentė ne pirmus metus čia atėjusi. Taigi, remiantis senuoju principu, jeigu nori pasakyti „kaltas“, tai turi pasakyti, kas paskyrė, kas instruktavo ir kas kontroliavo. Vadinasi, Reinoldijus Šarkinas leido atsirasti tam tikroms klaidoms, o dėl jų šiandien visa respublika turi labai didelę problemą. Kodėl tokiu atveju nekviečiamas R.Šarkinas? Atsirado naujas vadovas - Vitas Vasiliauskas. Ir jis pamatė klaidas ten, kur ankstesnis vadovas nematė. Išskirtinai įdomu užvakar buvo Seime. Aš vykdžiau apklausą - Seimo narių paklausiau, o kokie gi yra tie milijardo vertės bankiniai popieriai, kurių bankas nerado. Patikėkite, iš dešimt apklaustųjų neatsakė nė vienas. Nė vienas nežino, apie kokius popierius kalbama. Jeigu nežinai, kokie popieriai sudaro tą skylę banke, kaip tu drįsti balsuoti, kad būtų atimta iš žmonių privati nuosavybė? Štai čia aš matau pačią didžiausią blogybę ir pačią didžiausią baimę. Nes padarius vieną kartą tokį žingsnį, bus lengva tai padaryti ir antrą kartą, ir trečią. Kalbėkime ne apie banką, bet apie patį principą: ar Lietuvoje privati nuosavybė yra vertybė, ar tai tėra žaisliukas politikams?

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Romasi, įvardykite, kokio pobūdžio vertybinių popierių trūksta. Ką Audrius minėjo, niekas negalėjo atsakyti. Ir dar klausimas, ar centrinis bankas gauna ataskaitas?

R.VAITEKŪNAS: Šių metų sausį centrinis bankas teikė pastabas, šio banko vadovai buvo daug sykių susitikę su „Snoro“ vadovais, aiškinosi situaciją. Dar daugiau, buvo viena iš priemonių, kuri ribojo „Snoro“ veiklą kaip tokią, nes tam tikri rodikliai jau spaudė. Buvo rekomenduota, siūloma, reikalaujama didinti įstatinį kapitalą. Žinoma, neatsiranda šimtai milijonų Lietuvoje, reikia naujo investuotojo. Investuotojas buvo surastas, jei neklystu, šių metų gegužės mėnesį. 380 milijonų atėjo į Lietuvą, jie šiuo metu banke, laukia savo likimo. Nieko negaliu sakyti, ar Lietuvios bankas vilkina, ar ne. Čia jau ne mano kompetencija ir negaliu tiksliai atsakyti į šiuos klausimus. Bet faktas tas, kad iki šiol šitie pinigai nebuvo įskaityti, nors visi to akcininko, kuris pageidavo įsigyti akcijų už šiuos pinigus, dokumentai, pateisinantys šių pinigų kilmę, kaip reikalavo Lietuvos bankas, mano žiniomis, buvo pristatyti. Lapkričio 21-ąją Lietuvos bankas privalėjo pagal visus reikalavimus viską nuspręsti ir arba leisti tą įstatinį kapitalą didinti, arba ne. Paskutinis atsakymas Lietuvos banko, nes vyko surašinėjimas tuo klausimu, buvo susitikimai dabartinių akcininkų su Lietuvos bankų vadovybe. Buvo norinčių investuoti į banką, pirkti akcijas. Priemonių imtasi visokiausių, kokių tik įmanoma. Pakvietimo nebuvo. Tik tą dieną, kai buvo priimtas sprendimas dėl nacionalizavimo, mano turimomis žiniomis, lyg ir buvo svarstomas klausimas atmesti, neleisti „Snoro“ bankui didinti įstatinį kapitalą. Iki šios minutės nesu susipažinęs su Lietuvos banko nutarimu dėl „Snoro“ banko valdybos nušalinimo. Nemačiau, kas parašyta, tik viena ausimi girdėjau, kad bankas turi teisę per 30 dienų skųsti šį nutarimą. Savęs retoriškai klausiu, kaip realizuoti tą skundą per 30 dienų, jeigu Vyriausybė nacionalizavo, Seimas priėmė įstatymus legalizuoti visą tą veiklą ir tą patvirtinančius dalykus. Sakykite, kur teismas, kur teisėjai, kurie galėtų priimti tokį skundą ir kažkaip jį spręsti? Paminėsiu vieną skaičių. Sakoma, per dvi dienas išėjo 200 milijonų. Neneigiame šito skaičiaus. Dar prieš dieną buvo 111-a. 30 milijonų buvo depozitas „Šiaulių“ banke, jis grįžo pas šeimininkus. Ir 18 milijonų išėjo kitiems mūsų klientams. Bet dedamas taškas. Kad būtų daugtaškis padėtas po tais skaičiais... Kitą dieną, 10-ą, „Snoras“ disponavo 230 milijonų. Jeigu neklystu.

G.JAKAVONIS: Apie tuos vertybinius popierius. Kiek žinau, kovo mėnesį jie visi buvo.

R.VAITEKŪNAS: Kaltinimas bankui dėl tų vertybinių popierių yra pagrindinis. Bet dabar, diskutuodamas su kai kuriais specialistais, klausiu, kas bus, jeigu atsiras šie vertybiniai popieriai. Atsakymas - bus blogai.

A.BUTKEVIČIUS: Obligacijos, akcijos, apie ką mes čia kalbame?

K.DAUKŠYS: Lietuvos bankas užvakar klausė, kiek Šveicarijos bankuose vertybinių popierių. Buvo atsakyta, kad jų nėra. Vienas rimtas kaltinimas „Snorui“. Antras kaltinimas, kad tie pinigai, kurie skirti įstatiniam kapitalui didinti, yra to paties banko pinigai, tik pervesti į kažkokias salas. Pats užvakar klausiau banko valdytojų, kas būtų, jei atsirastų vertybiniai popieriai. Iš tikrųjų mes negalime pasakyti, kad „Snoro“ bankas nekaltas, o Vyriausybė kalta, arba atvirkščiai. Blogai, kad taip atsitiko. Tai kenkia Lietuvos ekonomikai. Pirmiausia pakenks indėlininkams, kurie apdrausti, kurie turi iki 100 tūkstančių eurų indėlių. Jie atgaus tuos pinigus ar iš banko, galų gale iš valstybės. Geriau, jei gautų iš banko. Bėda yra ta, kad daliai apyvartinių lėšų, kurios banke yra, ir kitoms, matyt, lemta prapulti. Ir Lietuvai dar vienas smūgis. Antra, atsiras nepasitikėjimas pačia sistema. Todėl Vyriausybė dabar turi labai aiškiai pasakyti, pateikti žmonėms paaiškinimus, galų gale garantijas, kad šiandien yra vienintelis atvejis ir paskutinis.

G.JAKAVONIS: Kęstuti, ką galėtumėte pasakyti kaip sąžiningos bankininkystės vadovas.

K.KUPŠYS: Pacituosiu V.Vasiliauską, užvakar Seimo posėdyje sakantį, kad Lietuvos bankas suteikė terminą pervesti tuos vertybinius popierius į Lietuvos centrinių vertybinių popierių depozitoriumą. Vertybinių popierių pervedimai yra įprasta procedūra ir tie popieriai galėjo būti laikomi Lietuvoje. Tuomet niekam nebūtų kilusi jokia abejonė. Tačiau per duotą terminą, kiek žinau, bankas šito neatliko. Vadinasi, tikrai galėjo kilti įtarimų, kad nėra tų popierių tiek, kiek buvo deklaruojama banko dokumentacijoje. Vis dėlto pasitikėkime Lietuvos banku, sutikime, kad jis turi kvalifikuočiausią komandą, kuri gali tokio pobūdžio reikalus spręsti ir be pagrindo nesimėtytų panašiais įtarimais iš aukštų tribūnų. Ypač reikėtų pagirti V.Vasiliauską. Sunku spėlioti, kaip būtų pasielgęs ankstesnis banko valdybos pirmininkas R.Šarkinas. V.Vasiliauskas parodė, kad jam svarbūs valstybės pagrindai. Jis vadovaujasi teisingomis vertybėmis.

R.VAITEKŪNAS: Nekorektiška, žinoma, minėti pavardes. Mažai pažįstu dabartinį Lietuvos banko valdybos pirmininką. Su R.Šarkinu man teko nemažai druskos suvalgyti ir būnant ministru Vyriausybėje, ir bendraujant su juo kaip Lietuvos banko valdybos pirmininku. Atvirai pasakysiu - jam netrūksta nei kompetencijos, nei padorumo. Garantuoju, kad R.Šarkinas gal būtų pasielgęs ne taip drastiškai. Buvo galimybė suspenduoti, bet negaliu kritikuoti banko nutarimo, kurį priėmė kompetentingi žmonės, atsižvelgdami į situaciją.

G.JAKAVONIS: O ar užsienyje laikomi vertybiniai popieriai - įstatymo pažeidimas?
K.KUPŠYS: Žinoma, ne. Bet jei Lietuvos bankas pasiūlė pervesti į Lietuvą, turbūt tikėjosi, kad tai padės išsklaidyti įtarimus.

A.BUTKEVIČIUS: Man atrodo, sunku gyventi valstybėje, kurioje turto vertinimas banke priklauso nuo Lietuvos banko valdybos pirmininko geros valios. Kaip kolega sako, galbūt R.Šarkinas būtų vertinęs vienaip, o V.Vasiliauskas vertina kitaip. Tai kur kriterijus? Kitas klausimas. Tai ar privalėjo pervesti bankas pagal Lietuvos banko reikalavimus savo vertybinius popierius į Lietuvą ir juos čia pademonstruoti, ar neprivalėjo? Kokia yra įstatymų bazė? Kai susiduri su tokiais klausimais, iš karto atsiranda galimybė labai dvejopai vertinti Vyriausybės veiksmus. Iš čia ir kyla visas neaiškumas, kai Vyriausybė ryte paneigia laikraščio informaciją, kad bankai bus atakuojami, o vakare vienas iš bankų yra atakuojamas. Dabar šią informaciją paneigia pagrindiniai Vyriausybės pareigūnai - pats V.Vasiliauskas, ministras pirmininkas, mūsų kolega S.Kropas? Tai apie ką kalbame? O kalbame apie visuomenės dezinformavimą labai svarbiu klausimu. Tada iškyla klausimas, kam naudingas šis žaidimas. Ar tik švedams? Juk žinome, kad Lietuvos Vyriausybė šoka pagal svetimą dūdelę. Kai reikia priimti sprendimą dėl Palestinos dalyvavimo UNESCO, balsuojama kaip reikia Amerikai, kai reikia priimti sprendimą dėl Libijos, balsuojama kaip reikia Europos Sąjungai. Aš manau, kad yra trys galimi šio žaidimo užsakovai. Tai švedai, kurie daugiausia išloštų. Reikia 4-ių milijardų indėlininkams grąžinti. Iš kur juos paimti? Skolintis. Kur? Iš švedų. Už kiek? Už 6-7 procentus. Nes A.Kubiliui pasiskolinti už 6 proc. yra geras dalykas. Kitos ekonominės strategijos Vyriausybė neturi. Žmonės atsiims indėlius, kur juos padės? Į švedų bankus. Ratas užsidarė. Ir paneikite, kad toks scenarijus negalimas, kad ne toks jų žaidimas suplanuotas. Pakalbėkime apie rusus. Rusai atakuoja V.Antonovą. Kas man pasakys, kad ne rusai užsakė žaidimą? Kalbėkime apie amerikonus. Amerikonai išstumia kinus ir rusus iš visos europinės žaidimo scenos. Ir ne tik europinės. Dabar - paskutinis Amerikos bazių kūrimas Australijoje tiesiai nurodant, kad tai daroma prieš kinus. Tai rodo, koks stambus žaidimas vyksta. Taigi rusai iš čia metami lauk su jų bankeliu, kad atsirastų labai konkretus persiskirstymas, kurio reikia bendram žaidimui.

R.VAITEKŪNAS: Suprantu, logikos yra. Man užvakar įstrigo, kaip E.Jakilaitis savo laidoje kalbino finansų ministrę. Tiesmukai užduoda klausimą žurnalistas: kas bus, ministre, jei pasitvirtins, kad tas milijardas egzistuoja? Mane nukrėtė toks šaltukas... Na, tuomet pažiūrėsime, kaip atidėjimai. Atsarginiai variantai konstruojami, kaip ką prikergti, vis tiek mes turime ką nors rasti. Na, tokia pozicija turi šiek tiek subjektyvumo. Toliau: mes pasikliovėme Lietuvos banko valdybos nutarimu. Jeigu pasikliovė, tai gal buvo susipažinę su situacija?

K.KUPŠYS: Pažiūrėkime į tai, ką mes dabar turime. Mes turime iš naujo įkurtą valstybinį banką. Ir galbūt šioje auditorijoje galėtume pasvarstyti, kas gi po pusmečio valdys. Manau, kad valstybė valdys. Ir, manau, netgi sveika, kad ji valdytų šiek tiek ilgiau. Tada mes turėtume iš tikro tam tikrą atsvarą tiems skandinaviškiems bankams, nuo ko jūs ir pradėjote diskusiją.

G.JAKAVONIS: Tai sakydamas rėmiausi finansų ministrės žodžiais. Ne kartą prie šio stalo svarstėme apie galimybę įkurti Lietuvoje valstybinį komercinį banką, bet ji pasakė, kad šito nebus.

R.VAITEKŪNAS: Ko gero, finansų ministrė teisi. Ji teigė, kad valstybinis komercinis bankas yra labai brangus saldainiukas Lietuvai, todėl jis bus nenaudingas. Tai yra žinoma.

G.JAKAVONIS: Norite to ar ne, mūsų bankų sistema yra atiduota skandinavų bankams, perimta skandinavų bankų. Negi paneigsite, kad Europos Sąjungoje yra tam tikri pasidalijimai, kad šita Pabaltijo zona yra atiduota skandinavams? Ir jeigu aš suformuluočiau tokią sąmokslo teoriją: yra keli lietuviški bankai, jie bandė jungtis ir pasidaryti atsvara skandinavų bankams, o tos politinės jėgos, esančios dabar valdžioje, Vyriausybėje, ėmė ir kirto smūgį lietuviškam kapitalui?

K.KUPŠYS: Galime tik apgailestauti, kad turime tokią koncentraciją bankuose ir kapitalų savininkai yra, na, irgi susitelkę viename geografiniame regione. Bet reikėtų imtis ilgalaikių veiksmų, kaip tą koncentraciją mažinti nedemonizuojant skandinaviškų bankų. Aš jų tikrai neginu. Bet kviečiu visus patikimus žaidėjus, kurie nori ateiti ir didinti tų bankų skaičių. Tada sistema bus įvairesnė, stabilesnė.

G.JAKAVONIS: Bet įsivaizduokite, kad štai kažkas panašaus atsitinka su vienu iš tų švediškų bankų ir Vyriausybė atlieka lygiai tokius pačius veiksmus - paima banką ir jį nacionalizuoja. Galimas toks variantas?

K.KUPŠYS: Be abejo, kaip ir su bet kuriuo kitu banku.

K.DAUKŠYS: Iš tikrųjų neprisijuokaukite su bankais. Nereikia čia šnekėti, kad čia kažkas kažką nacionalizuos ar dar kas nutiks. Pirma - neduok Dieve. Antra - tai yra jautri tema ir tikrai nereikia tarp žmonių sukelti dar papildomą paniką. Šiandien yra taip, kaip yra. Tie indėliai, kurie dar bankuose yra apdrausti, visi žmonės gaus tuos pinigus. Ir šiandien bankų sistema Lietuvoje veikia normaliai. Ir bankų sistema Lietuvoje šiuo metu yra pakankamai stipri.

R.VAITEKŪNAS: Aš suprantu, kad kiekvienas bankas turi problemų, „Snoras“ taip pat. Nesakau, kaip viskas čia buvo labai gerai. Buvo ir pastabų. Auditas kiekvienais metais savo pastebėjimus pareikšdavo, liepdavo tam tikrus trūkumus šalinti, bet viskas buvo planingai, numatant pagal Lietuvos banko reikalavimus, pagal įstatymus. Čia buvo šokas kolektyvui, kuris tikrai labai sąžiningai dorai dirbo.

K.KUPŠYS: Vis dėlto dabar mes turime, ką turime. Dabar jau „Snoras“ yra valstybinis arba jis bus pertvarkytas, reorganizuotas. Gal tai kaip tik yra gera proga, ne veltui užsiminiau apie galimus bent jau laikino valstybinio banko egzistavimo pranašumus, jis padėtų pagyvinti konkurenciją komercinių bankų rinkoje. Tegul dabartinis naujasis būsimas valstybinis bankas parodo, kad gali būti ir kitokie labiau artimesni savikainai bankiniai paslaugų įkainiai. Nebūtina siekti pelno, kaip minėjote, pažeidžiamiausio visuomenės sluoksnio sąskaita. Čia nematyčiau problemos, valstybinis bankas gali tvarkytis, bent jau laikinai, teikdamas naudą Lietuvos gyventojams.

A.BUTKEVIČIUS: Ar jau sudėti visi taškai šio banko nacionalizacijos istorijoje? Akcininkai kreipsis į arbitražinį teismą ir iškels visiems privatizacijos, nacionalizacijos, ekspropriacijos dalyviams ieškinius. Pažiūrėsime, kaip tokiu atveju rutuliosis situacija, ar bus pajėgi LR Vyriausybė ir bankas įrodyti, kad jie buvo teisūs privatizuodami arba nacionalizuodami privačią nuosavybę.

R.VAITEKŪNAS: Tokią teisę Lietuvos bankas suteikė mėnesį laiko.