1 nuotr.Nežinau, ar būčiau rašęs šį straipsnį, jei nebūtų išėjusi R.Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“. Mano nuomone, tai kompleksuoto žmogaus, norinčio atkreipti į save dėmesį, netgi ne kūrinys, o sovietmiečiu išleistų brošiūrų apie lietuvius - žydšaudžius plagiatas. Bet kokiu atveju, ši knyga tik sugadino lietuvių ir žydų santykius.
Izraelyje lankiausi jau ne pirmą kartą. Bet pirmą kartą teko gyventi kibuce, bendrauti su kaimo žmonėmis, kurie visuomet ir visur yra tautos sielos veidrodis. Beje, kibucą ir joje gyvenančią bendruomenę jie laiko iš Lietuvos kilusia ir savo žemėse pritaikyta ūkininkavimo idėja, kaip ir visus iš Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos išeivius vadina lietuviais - litvakais.
Giboa dykumos kalnuose vykusiame žygyje labiausiai sužavėjo tai, kaip žydai auklėja savo vaikus. Daugiau kaip trisdešimties laipsnių karštyje trasoje tūkstančiai žydų ėjo su savo šeimomis, vaikais, o kūdikius nešė kuprinėse arba vežė vežimėliuose. Vyresnieji vaikai kalnais ir dykumomis karštyje ėjo patys.
„Mus šimtus ir tūkstančius metų engė svetimi, tad mes žinome, kad turime būti stiprūs ir ginti savo valstybę“, - kalbėjo žydai žygeiviai.
Nekilo noras prieštarauti ar ginčytis, kai sužinojome, jog Mosados tvirtovę moksleiviai privalo aplankyti kiekvienais metais, kad suprastų, kaip savo tėvynę gynė jos didvyriai. Šiandien čia priesaiką savo šaliai duoda Izraelio valstybės kariai.
Gidui, kuris vedė ekskursiją po Mosados tvirtovę, kurios likę gynėjai, supratę, kad prieš romėnų legionus neatsilaikys, nusižudė, tariau:
- Lietuva taip pat turėjo savo Mosadą. Tai Pilėnai, kur kunigaikštis Margiris, matydamas, kad neatsilaikys prieš kryžiuočius, susidegino.
- Tai jūs tokie kaip mes. Per visą istoriją mus ir jus puolė priešai.
Teko tik patylėti, kad Margirį, kurį net sovietmečiu laikėme Tautos didvyriu, dabar istorikas D.Baronas savo monografijoje „Pilėnai“ išvadino psichiniu ligoniu, o tuo metu ėjusi krašto apsaugos ministrės pareigas Rasa Juknevičienė jį už tai apdovanojo premija „Už patriotizmo ugdymą“. Mat Margiris nesuprato iš Vakarų ateinančio progreso, kurį ugnimi ir kalaviju mums nešė Kryžiuočių ordinas...
Kiekvienas Izraelio pilietis - ar vyras, ar moteris - privalo atlikti karinę tarnybą ir šiandien žydai laikomi geriausiais pasaulio kariais. Jiems aišku, kad istorija niekada nesibaigia ir turi savybę kartotis vis žiauresniais būdais. Todėl jie pragmatiški ir racionalūs tiek gyvenime, tiek užsienio politikoje.
Mintyse lyginu žydus su mumis, lietuviais, ir turiu pripažinti, kad rezultatas ne mūsų naudai. Užsienio politikoje esame susipykę su visomis kaimynėmis valstybėmis, savo valstybės gynyba susirūpinome tik pastaraisiais metais. Jei Izraelio valdžia pirmiausiai galvoja apie savo valstybės žmones, tai mes įpratę žiūrėti į Vakarų galingųjų burnas, pamiršdami, kad šie pirmiausiai galvoja apie savo interesus.
Man atrodo, blogiausia, kad per tuos atgautos Nepriklausomybės metus lietuviai prarado savo darbštumą. Neseniai teko dalyvauti susitikime su žemdirbiais. Nenašių žemių atstovai reikalavo iš žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės didesnių išmokų. Jie piktinosi ir didėjančiu krašto apsaugos finansavimu. Beliko mintyse lyginti jų žemės ūkio technikos kainas su vieno užtaisyto rusiško granatsvaidžio kaina. Diskusijoje dalyvavusi Perlojos eksperimentinio ūkio bandymų stoties direktorė, mokslų daktarė R.Česnulevičienė tada pasakė:
- Tarybiniais laikais mes šiose žemėse dirbdami pasiekdavome derlius, tokius pat kaip Kėdainių žemėse. Ir niekas neprašė jokių išmokų.
O juk 2020 metais išmokos Lietuvos žemės ūkiui iš Europos Sąjungos pasibaigs. Tai ką tada darysime, broliai lietuviai? Mokykimės gyventi ir dirbti iš žydų.
