Kaip vaikų gydytojai, man skaudžiausia girdėti, kaip suviliojami ir išnaudojami globos namuose augantys vaikai. Jie vieniši, jiems reikia žmogaus, su kuriuo turėtų ryšį, kuris parodytų dėmesį ir šilumą. Prievartautojai paprastai nepuola iš karto seksualiai priekabiauti, jie iš pradžių užmezga gerą ryšį, įgauna vaiko pasitikėjimą. Ir tik paskui kaip didžiausios paslapties, ypatingo ryšio patvirtinimo pradeda reikalauti seksualinių veiksmų.
Vaikui - baisi trauma: atskleisdamas tą gėdingą paslaptį, jis išduoda žmogų, kuriam jis rūpėjo, kuris anksčiau gerai su juo elgėsi, buvo labai malonus, kartu suvokia, kad juo pasinaudojo, jaučiasi įskaudintas, išduotas, ima galvoti, kad pasaulyje visi žmonės blogi, jais negalima pasitikėti, kad jis pats menkavertis ir pan., kyla didelė savižudybės rizika. Tokiems vaikams reikia ne vienkartinės, o ilgalaikės pagalbos.
Teikiant pagalbą nuo prievartos nukentėjusiems vaikams nepakankamai išnaudojami tie resursai, kuriuos turime kiekvienoje savivaldybėje - mokyklose dirbantys specialistai, pedagoginės psichologinės tarnybos, psichikos sveikatos centrai. Specializuotos prevencinės ar intervencinės programos galėtų būti įgyvendinamos gaunant minimalų papildomą savivaldybės finansavimą, organizuojant tarpinstitucines ilgalaikes programas ne tik seksualinės prievartos aukoms, bet ir smurtą, agresiją, artimų žmonių netektis išgyvenusiems vaikams, o kartu ir tiems, kurie gyvena be tėvų, uždarbiaujančių užsienyje.
Atrodo, tiek nedaug reikia - sistemingai dirbančios tarpžinybinės keleto specialistų komandos, o veiksmas nevyksta. Kartais atskiroms žinyboms nepavyksta susitarti tarpusavyje, arba persipina, dubliuojasi jų funkcijos, o visoms trūksta atsakomybės už ilgalaikius rezultatus.
Pavyzdžiui, pagalba artimųjų netekusiems, emocinių, nuotaikos ar elgesio sunkumų turintiems vaikams galėtų būti teikiama ugdymo įstaigos patalpose, su mokyklos darbuotojais kartu dalyvaujant psichikos sveikatos centro pagal gyvenamąją vietą specialistams. Būtų sutaupomos lėšos už patalpas, vaikui ir tėvams nereikėtų eiti į specializuotas įstaigas (nes ne visi ir kreipiasi pagalbos), tokiu atveju pagalba priartėtų prie gyventojų, vyktų vaikams įprastoje aplinkoje.
Lytinių nusikaltimų prevencijai labiausiai padėtų visuomenės, taip pat ir vaikų, švietimas ir visuomenės budrumas. Vaikas turi mokėti apsisaugoti, juk, kad ir kaip gaila, blogai besielgiančių žmonių yra ir bus. Vaikus reikia mokyti, kad yra piktavališkų ir pavojingai besielgiančių žmonių, aiškinti, kokie būna priviliojimo, gundymo mechanizmai, prisilietimai, patarti, ką reikia daryti norint apsiginti.
Toks vaikų parengimas turėtų vykti atsižvelgiant į vaikų raidos ypatumus ir jų supratingumą pagal amžių. Kalbėtis apie įvairios prievartos galimybes ir pavojus su vaikais turėtų auklėtojos darželiuose, mokytojai mokyklose. O kaip tai daryti, esant reikalui, jiems turėtų patarti psichologai ir gydytojai, dirbantys tos savivaldybės pedagoginėse psichologinėse tarnybose ir psichikos sveikatos centruose.
Liūdna, kad šie resursai nėra išnaudojami dėl nesusikalbėjimo tarp atskirų žinybų ir nesant mišraus finansavimo už specializuotas programas galimybių.
