Vilniaus Šv.Jokūbo ligoninė

Vilniuje pirmoji valstybinė ligoninė įkurta 1799 m. liepos 16 d., sujungus špitoles - Šv.Pilypo ir Šv.Jokūbo (įkurtos 1723 m.) - ir seniausią Šv.Marijos Magdalenos 10 lovų špitolę, įkurtą XVI a. pradžioje (1510-1518). Taigi, Šv.Jokūbo ligoninė yra viena iš seniausių Rytų Europoje.

Pirmoji ligoninė turėjo 250 lovų: 200 - prieglaudai, 50 - gydymui ir buvo pavadinta generaline Šv.Jokūbo ligonine. Ji priklausė Ligoninių komisijai. Gydytojas darbui šioje ligoninėje buvo skiriamas valstybės, taip pat ir jo pagalbininkai bei felčeris. Numatytos valstybės lėšos medikamentams.

Nuo 1799 m. ligoninė buvo pavaldi vyriausiajam gydytojui, o ne vienuolyno priorui. Ji tampa tikra gydymo įstaiga. Laikui bėgant vyksta jos pertvarkymai: 1862 m. padidinamos gydymui skirtos lovos iki 100; 1908 m. iki 250, o prieglauda visiškai likviduojama. Apie tolesnę Šv.Jokūbo ligoninės veiklą, jos ligonių judėjimą, personalą, išlaidas sužinome iš metinių ataskaitų. Iš jų matome, kad ligoninėje buvo 9 salės - palatos, kuriose 1804 m. gydėsi 248 ligoniai, o 1805 m. - 700 ligonių. Didelė dalis jų priglausti kaip vargšai, paliegėliai, gimdyvės, kareiviai, kaliniai.

Gydomojo darbo tvarka, medicinos personalo teisės ir pareigos, ligonių režimo, dietos ir slaugymo taisyklės buvo išdėstytos specialiuose nurodymuose, kuriuos parašė medicinos ir chirurgijos daktaras, pirmasis gubernijos gydymo valdybos inspektorius Elijas Einholmas, vienas iš Vilniaus medicinos draugijos steigėjų.

1812 m. prancūzų kariuomenės vadovybė užėmė generalinę Šv.Jokūbo ligoninę. Joje dirbo prancūzų karo gydytojai, tarp jų - garsusis Dominykas Žanas Larė (Dominique Jean Larrey, 1766-1842), vienas žymiausių prancūzų karo lauko chirurgų, lydėjęs Napoleoną Bonapartą visuose žygiuose, pasiaukojęs sužeistųjų slaugai ir gydymui, stengęsis kiek galėdamas jiems padėti. Mirę kariai buvo laidojami aplink bažnyčią esančiose kapinėse, šiandien jos neišlikusios.

D.Ž.Larė aukštai vertino Vilniaus medicinos draugijos įstaigas, bendradarbiavo su vietiniais gydytojais. Jis išrinktas Vilniaus medicinos draugijos garbės nariu ir „Aukso knygoje“ įrašytas 104-asis.

Neramūs ligoninėje buvo 1863 m. Caro žandarai paėmė į nelaisvę sužeistą sukilimo vadą Zigmantą Sierakauską. 1863 m. birželio 27 d. rytą nusilpusį Z.Sierakauską caro žandarai išvilko iš palatos į vežimą ir nugabenę į Lukiškių aikštę pakorė.

1872-1873 m. ligoninės ataskaitos rodo, kad čia nuolatos gydėsi daugiau kaip 100 ligonių, sergančių įvairiomis ligomis.

Išsamioje 1893 m. ataskaitoje pažymėta, kad ligoninė turi terapijos, chirurgijos, venerologijos, akušerijos, ginekologijos ir psichiatrijos skyrius. Be to, per šiuos metus čia buvo gydyta 5560 ambulatorinių pacientų. Ligoninėje veikė Vilniaus gubernijos akušerių mokykla.

Lenkijos valdymo laikotarpiu (1919-1939) Vilniaus Šv.Jokūbo ligoninė buvo stambiausia ir populiariausia miesto gydymo įstaiga. Joje kasmet gydėsi apie 4-5 tūkst. sergančiųjų. Jos pastatuose veikė vidaus, nervų, chirurgijos, vaikų, akušerijos-ginekologijos skyriai, taip pat valstybinė akušerių mokykla, išleidžianti kasmet po 50 kvalifikuotų akušerių. Ligoninėje buvo atliekamos sudėtingos chirurginės ir ginekologinės operacijos, diegiamos to laiko medicinos mokslo naujovės.

1939 m., kai Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai, Vilniaus Šv.Jokūbo ligoninė turėjo 300 lovų ir buvo didžiausia mieste. Joje veikė 70 lovų chirurgijos, 90 lovų vidaus ir nervų ligų, 35 lovų vaikų chirurgijos, 30 lovų vaikų vidaus, 45 ir 30 lovų akušerijos ir ginekologijos skyriai. Veikė rentgeno ir fizioterapijos kabinetai, vaistinė, klinikinė laboratorija, patologinės anatomijos skyrius. Čia dirbo 15 gydytojų. Tie patys gydytojai nemokamai priimdavo ambulatorinius ligonius ir budėdavo kas trečią parą. Per metus ligoninėje gydėsi 8-9 tūkst. ligonių.

II pasaulinio karo (1941-1944) metais Šv.Jokūbo ligoninėje gyventojams buvo teikiama visokeriopa medicinos pagalba. Medicinos fakulteto klinikinės katedros čia veikė ir po to, kai 1943 m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas.

1944 m. Vilniaus Šv.Jokūbo ligoninė pervadinama į Vilniaus I tarybinę klinikinę ligoninę. Lovų skaičius padidinamas iki 450. Šioje stambiausioje miesto gydymo įstaigoje įkuriamos Vilniaus valstybinio universiteto Chirurgijos ir vidaus ligų katedros. Atidaromi traumatologijos, neurochirurgijos, reanimacijos skyriai.

Iki 1968 m. I tarybinė ligoninė - svarbiausia Vilniaus ligoninė, kurioje teikiama specializuota medicinos pagalba, rengiami specialistai kitoms ligoninėms. Čia labai sunkiomis sąlygomis atliekamos sudėtingos skrandžio ir stemplės, žarnyno rekonstrukcinės operacijos, pradedamos torakalinės, stambiųjų ir periferinių arterijų rekonstrukcinės operacijos.

Nuo 1987 m. I tarybinėje ligoninėje veikia tik ortopedijos ir traumatologijos skyriai.

Čia gydomi šimtai nukentėjusiųjų nuo sovietinės kariuomenės agresijos 1991 m. sausio 13 d.

Šv.Jokūbo ligoninės pastatai yra prisišlieję prie Šv.Jokūbo ir Pilypo bažnyčios, 1739 m. prie šiaurinio bažnyčios šono prigludo vienuolyno korpusas, jame ilgus metus buvo vidaus ligų skyriai.

Korpusas šiaurinėje pusėje buvo pastatytas pagal planą, artimą XIX a. Paryžiaus ligoninėms.

Išsaugoti šio Šv.Jokūbo ligoninės pastato nepavyko, nes, matyt, architektė ar jos užsakovai 1987 m. nesuprato, kad tai paveldo objektas, ir visiškai sudarkė XIX a. ligoninės interjerą. Modernizuoti ligoninę buvo galima išsaugant autentiškumą, kaip tai padaryta su Paryžiaus „Hotel Dieu“ ir kitomis Europos senosiomis ligoninėmis.

2003 m. lapkričio 1 d. Šv.Jokūbo ligoninės šiauriniame XIX a. pastate veikę ortopedijos-traumatologijos skyriai buvo uždaryti. Dabar jis stovi apleistas ir paruoštas nugriauti. Matyt, jis priskirtas tarybiniam laikotarpiui.

Šlovė lydėjo ligoninę dėl joje dirbusių profesijai atsidavusių gydytojų. Norėčiau suminėti keletą iš jų:

Feliksas Rinkevičius (1799-1851) ir Vincentas Herberskis (1783-1826) išmokė Šv.Jokūbo ligoninės gydytojus naudotis stetoskopu, ištobulino auskultacijos ir perkusijos metodus. Vilniaus gydytojai vieni pirmųjų Rusijoje naudojosi auskultacija ir perkusija.

Julijanas Mošinskis (1809-1857) - žinomas to meto Vilniaus gydytojas, nuo 1849 m. Šv.Jokūbo ligoninės vyr. gydytojas, įsteigęs nemokamą akušerių mokyklą, 1855 m. parašęs populiarųjį vadovėlį „Akušerijos meno pagrindai“. Ne vieną kartą buvo renkamas Vilniaus medicinos draugijos pirmininku (1850, 1856).

Ipolitas Jundzilas (1846-1898) - žymus chirurgas, mokęsis Vilniuje, studijavęs Dorpato ir Berlyno universitetuose. Dirbo Šv.Jokūbo ligoninėje 1875-1887 m. Čia pirmasis Vilniuje atliko laparotomiją, pradėjo vartoti dezinfekcijai karbolio rūgštį ir jodoformą. Buvo Bazedovo ligos chirurginio gydymo ir kai kurių plastinių operacijų pradininkas, paskelbęs naują pūlinio pleurito gydymo būdą. Garsėjo kaip geras akių gydytojas ir terapeutas. Aktyviai dalyvavo Vilniaus medicinos draugijos veikloje, buvo jos sekretorius, vicepirmininkas, o 1897-1898 m. - pirmininkas. Pradėjo Vilniaus medicinos draugijos istorijos albumą.

I.Jundzilas buvo pasiaukojantis gydytojas, garsėjęs labdara ir teisingumu. Šv.Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje tebekaba paminklinė lenta su užrašu „Jo neužmirštamų nuopelnų ir labdarybės vargingiesiems atminimui“.

Aleksandras Karnickis (1872-1935) - Vilniaus akušerių mokyklos organizatorius ir pirmasis direktorius, Vilniaus ginekologų draugijos pirmininkas (1925). Vienas Vilniaus geležinkelininkų ligoninės Vilkpėdėje steigėjų.

Viena iškiliausių asmenybių per visą Vilniaus medicinos istoriją buvo daktaras Julijonas Ticijus (Titius) (1820-1898), dirbęs Šv.Jokūbo ligoninėje 1852-1857 m. Jis vienintelis per 200 Vilniaus medicinos draugijos veiklos metų garbės prezidentas, filantropas, daktaras, kurį ypač mylėjo vilniečiai ir gerbė kolegos.

Dr. J.Ticijus išvystė labdaringą veiklą, kad vargšai būtų gydomi nemokamai. Niekas nėra tiek gero padaręs vargšams ir nelaimingiems vilniečiams, našlaičiams ir našlėms užtikrinant duonos kąsnį kaip daktaras J.Ticijus. Ši nuostata Šv.Jokūbo ligoninėje tvyrojo visąlaik. J.Ticijaus - garbingo gydytojo ir žmogaus - ilgo gyvenimo prasmė atsispindi jo paties žodžiuose: „Principai, kuriais vadovavausi gyvenime ir kuriuos Jums, jaunesni daktarai, persakau: sąžiningumas moksle, pagarba kolegoms ir visuomenei, o svarbiausia - artimo meilė. Aukščiausias atpildas mums tebūna dėkingumo ašara varguolio akyse.“

Pokario metais I tarybinė ligoninė (liaudis pridėdavo ir Šv.Jokūbo) buvo gydytojų rengimo, tobulėjimo lopšys su geriausiomis Vilniaus medicinos tradicijomis - pasiaukojimu ir labdara. I tarybinė ligoninė garsėjo chirurgais, pradedant talentingu Benjaminu Zacharinu, kuris buvo ištremtas į Sibirą ir ten mirė. Pranas Norkūnas - čia sukūrė savo garsiąją opaligės teoriją ir gydymo būdus.

Petras Norkūnas - onkologas, chirurgas virtuozas.

Alfonsas Dirsė - sukūręs lietuviškus kraujagyslių protezus ir juos panaudojęs 1961-1962 m.

Vaikų chirurgai: Saliamonas Rabinovičius, Jūratė Jablonskytė, Vladas Beniuševičius, Gražina Galkutė.

Algimantas Marcinkevičius ir Pranas Norkūnas čia įkūrė širdies kraujagyslių laboratoriją, nuo kurios darbų prasidėjo širdies ir kraujagyslių chirurgija Lietuvoje, išgarsinusi mūsų šalį visame pasaulyje.

Augustas Pronckus atliko pirmąsias širdies ir plaučių operacijas.

Pirmuosius žingsnius čia žengė širdies chirurgas Vytautas Sirvydis, moderniosios kraujagyslių chirurgijos pradininkas Vytautas Triponis, onkologas Algirdas Jackevičius, Urologijos mokyklą kūrė Stasė Mičelytė.

Gyd. K.Gubaris 1963 m. sėkmingai atliko pirmąją dializę ligoniui, sergančiam ūmiu inkstų nepakankamumu.

Čia dirbo žinomi Vilniaus chirurgai: Jefimas Alekseičikas, Petras Narbutas, Kostas Širmenis, Onutė Barisaitė, traumatologas Vladas Barauskas, neurochirurgas Povilas Barkauskas ir kt.

Terapijos klinikoje prof. Jonas Kairiūkštis įdiegė į praktiką naują preparatą neobenzinolį, prof. Liubomiras Laucevičius sukūrė miopatologijos mokyklą, įdiegė į praktiką chloretilio blokados metodą. Čia dirbo vienas geriausių klinicistų bei klinikinės farmakologijos žinovų Chackelis Kibarskis. Jis vienas iš pirmųjų plačiai pradėjo taikyti elektrokardiografiją, aukšto kraujospūdžio ligą pradėjo gydyti Rauwolfia serpentina preparatais. Šeinė Sideraitė buvo viena iš klinikinės endokrinologijos pradininkių Vilniuje.

Šiuolaikinės anesteziologijos pradžia siejama su šia ligonine. Čia 1847 m. Liudvikas Liachovičius pradėjo taikyti inhaliacinę eterio ir cloroformo narkozę, o 1960 m. bendrąją intubacinę narkozę pradėjo gyd. Rostislavas Koposovas. Talentinga gydytoja Elena Bergienė čia išugdė daug žymių Vilniaus akušerių-ginekologų.

Šios ligoninės priėmimo skyrius buvo atviras dieną naktį. Ši pagalba buvo neįkainojamos vertės.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“