respublika.lt

„Respublika“ su specialiu priedu „Istorija“nuotraukos

2014 kovo mėn. 26 d. 19:01:34
Parengė Agnė VAITASIŪTĖ-KEIZIKIENĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Kovo 26 d., suko 25 metai, kai laisvos Lietuvos entuziastai ėmėsi konkrečių veiksmų, kad būtų atgauta šalies Nepriklausomybė. 1989 m. rinkimai į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą parodė, kokia vieninga gali būti Lietuva - į suvažiavimą buvo išrinkti 36 Sąjūdžio remti deputatai. Tai buvo netikėta Lietuvos komunistų partijos vadovams, tačiau tapo akivaizdu, kad dauguma Lietuvos gyventojų pritarė Sąjūdžio siekiams ir suteikė įgaliojimus prabilti apie Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Apie tai, kaip buvo sukurtas nepriklausomos Lietuvos pamatas, su „Respublikos“ skaitytojais savo prisiminimais sutiko pasidalinti anuomet į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą išrinkti šviesiausi mūsų tautos žmonės.

 

TSRS liaudies deputatų, sugriovusių Sovietų Sąjungą, Lietuvoje sąrašas





(Rinkimai vyko 1989 m. kovo 26 d.)


Inžinierius Nikolajus MEDVEDEVAS

1988 metais aplink tvyrojo nuolatinė baimė. Žinojau, kad sistema, kurioje gyvename, yra niekšiška, sunaikinusi daugelio pavergtų tautų elitą. Kai susikūrė Sąjūdis, supratau, kad tai yra galimybė demontuoti šią sistemą. Tada prasidėjo pats laimingiausias mano gyvenimo laikotarpis.

Po Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo pasakiau savo bičiuliams, kad noriu būti deputatas. Nors ir turiu rusišką pavardę, vis dėlto buvau išrinktas TSRS liaudies deputatu. Ėmiau daryti tai, kuo tikėjau. Mes buvome ne prieš ką nors, o už - už jūsų ir mūsų laisvę. Visiems kartojau nuostabią lietuvišką patarlę - nebijok kaimyno sotaus, bijok alkano. Mūsų svajonė buvo, kad mūsų visi kaimynai būtų sotūs ir laisvi. Ši idėja buvo palankiai sutikta. Iškart radau bendraminčių - ukrainiečiai, baltarusiai, Kaukazas, Vidurinė Azija. Tokios darnios komandos, kokią tada Lietuva nusiuntė į Maskvą, daugiau Lietuvai suburti nepavyko. Ten buvo išrinktas tikrasis mūsų elitas. Dabar tikrasis Lietuvos elitas šiek tiek nusišalino arba buvo nušalintas.

Kai nuvykau dirbti į Maskvą, važinėjome po visą Tarybų Sąjungą - į visus karštus taškus. Žinojome, kad Vengrijos, Čekoslovakijos revoliucijos žlugo, nes jų nepalaikė dauguma Tarybos Sąjungos žmonių. Vakarai, mano nuomone, į mūsų kelią nepriklausomybės link žvelgė labai atsargiai ir aš juos pateisinu. Rusija turėjo branduolinį ginklą, o Černobylis parodė, kokią tragediją jis gali sukelti.

Dirbdamas Maskvoje patyriau įvairiausių nutikimų. Pamenu, Kremliuje kartu dirbo toks demokratiškai nusiteikęs žmogus Jurijus Afanasjevas. Tuo metu buvo rengiamas vienas įstatymas. Jis priėjo prie manęs ir sako: „Reikia pasišnekėti“. Mes nueiname į Kremliaus rūsį, į tualetą. Stovime prie pisuarų ir šnekamės. Jis papasakojo, kad jei tas įstatymas bus priimtas, mažiausias pajudėjimas pralies daugybės nekaltų žmonių kraują. Todėl reikia pasišnekėti su bičiuliais, kad toks ir toks nutarimas nebūtų priimtas. Sakau: „Gerai, aš pasišnekėsiu su vienais, tu - su kitais“. Grįžtame, atsisėdame į savo vietas. Prie manęs prieina sekretorius ir sako, kad TSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Anatolijus Lukjanovas nori su manimi pasišnekėti. Ateinu į jo kabinetą, jis man sako: „Tai apie kokį ten kraują jūs šnekėjote?“

Pavojus tvyrojo visur - tiek gatvėje, tiek Kremliuje. Pamenu, kartą buvau nuvestas į Kremliaus rūsį turint ne pačių kilniausių ketinimų. Laimei, kai mane apstojo mušti, į rūsį sugužėjo būrys žurnalistų iš Lietuvos. Jie iškart atsuko į mane filmavimo kameras ir šitaip mane išgelbėjo. O būčiau kaip reikiant gavęs į kaulus. Mane kartą išsikvietė TSRS Aukščiausiosios Tarybos Sąjungos Tarybos pirmininkas Jevgenijus Primakovas ir pasakė: „Medvedevai, o mes jus perkandome. Jūs tik apsimetate tokiu geru ir paprastu. O iš tiesų tai jūs visą šitą košę verdate. Už ką jūs šitaip mūsų nekenčiate?“ Aš atsakiau: „Jūs komunistas? Taip. Tai va už tai, kad mano seneliai buvo priversti palikti savo namus ir bėgti, o tie, kas nepabėgo, buvo sušaudyti“.

Anuomet mes galvojome, kad vienintelis priešas yra bolševikas, bet pasirodė, kad ne visai taip. Priešas tūnojo mumyse. Tai godumas. Niekada negalvojau, kad taip bus nustekentas ir sunaikintas galingas Lietuvos ekonominis potencialas. Tik vėliau supratau, kad pirmieji į nepriklausomą Lietuvą ateis ne mūsų draugai, o tie, kurie norės iš mūsų pasipelnyti. Ir nesvarbu kas - ar užsieniečiai, ar savi.

Mano manymu, dabartiniai valdžiai reikėtų pasimokyti gerai pagalvoti prieš priimant vieną ar kitą įstatymą, išsiaiškinti, ką jis gali padaryti gero, ką blogo ir kaip to išvengti. Anuomet ypač buvo šlifuojama Sąjūdžio ekonominė sistema, kad būtų sukurta laisva, nepriklausoma ir klestinti Lietuva.

Aš svajojau, kad Lietuva parodys pasauliui, kaip reikia kovoti dėl savo Nepriklausomybės. Pasakykite, ar per mūsų kovą už Nepriklausomybę nors vienas Molotovo kokteilis buvo paleistas į kareivius? Ar bent vienas šūvis iššautas? Ar bent vienas akmuo svietas? Ne. Tai buvo antras toks įvykis pasaulyje. Pirmasis - Indijoje. Lietuva parodė pasauliui, kaip reikia išsikovoti savo laisvę, kovojant ne prieš, o už - už tavo ir mano laisvę.



Prokuroras Egidijus BIČKAUSKAS: „Turėjome norą tarnauti Lietuvai“

1989 m. rinkimai buvo akivaizdus žingsnis Lietuvos išsilaisvinimo link, tačiau iki pačios Nepriklausomybės dar buvo labai toli. Juo labiau kad siekėme to tikslo ne revoliucinio perversmo, o evoliuciniu, taikiu ir kiek įmanoma labiau teisišku būdu.

Nors tikroji nepriklausomybė, gal iki galo net neįsisąmoninta, buvo daugumos tuometinių deputatų mintyse, dar reikėjo subręsti ir tautai, ir jos deputatams. Manau, jog nuosekliai laikydamasis šios linijos, akivaizdžiai krypstančios link Nepriklausomybės Atkūrimo Akto, tuometinis Sąjūdis ir jo dalis TSRS liaudies deputatų suvažiavime gana tiksliai įvertino tiek tuometines tarptautines aplinkybes, tiek situacijas, galinčias sukelti neprognozuojamas ir nevaldomas perturbacijas tuometinėje TSRS erdvėje, tiek pačios visuomenės brandos laipsnį.

Man asmeniškai įsimintiniausia buvo tų metų gegužės 29 diena, kai Maskvoje iš suvažiavimo tribūnos dalyvaujant tūkstančiams deputatų ir transliuojant visoms televizijoms uždaviau klausimą apie vadinamojo Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus, kurių pasekmė buvo Lietuvos okupacija ir aneksija. Reakcija buvo audringa. Žinant Maskvos „tradicijas“, matant prieš save šimtus pasipiktinusių, jų manymu, įžūlumu, karininkų, generolų, maršalų ir partinių veikėjų buvo baisoka, tačiau puikiai žinojau, kad mane palaiko visa Lietuva. Tokiu lygmeniu šis klausimas buvo iškeltas pirmą kartą. Vėliau buvo sudaryta atitinkama komisija, pripažinusi slaptųjų protokolų egzistavimą, pati sutartis buvo denonsuota, o mums atsirado dar didesnės teisinės galimybės siekti Nepriklausomybės. Pats buvimas Maskvoje tuo sovietinės imperijos griuvimo laikotarpiu (po suvažiavimo dar trejus metus vadovavau Lietuvos diplomatinei misijai) davė man neįkainojamos patirties. Įsisąmoninau, kokie sudėtingi yra visuomeniniai procesai, kaip vienas ar kitas netinkamas politiko žodis ar veiksmas gali sukelti negrįžtamus, o dažnai ir ne pačius geriausius procesus.

Sutinku, kad tada mes nebuvome pakankamai pasiruošę valstybės valdymui, bet tokių Lietuvoje ir nebuvo. Tačiau bent didesnė naujai atėjusių dauguma turėjo ir solidžią intelektualinę bazę ir, svarbiausia, norą mokytis ir pasiekti, norą tarnauti Lietuvai. Reikia sutikti, kad patriotinio prado, iniciatyvų šiuo metu yra mažiau, viena vertus dėl to, kad jis ypač išryškėja būtent revoliucinių permainų laikotarpiu, o kita vertus, atsiradus nuolatos diegiamam supratimui, jog esame maža ir nereikšminga detalė dideliame europiniame mechanizme, o kiekvienas atskirai - mažas, nieko nelemiantis sraigtelis pačioje Lietuvoje. Tačiau jokiu būdu nenuvertinčiau dabartinės Lietuvos žmonių.

Anuometinė sąjunga mums buvo primesta prievarta, jos vienas iš siekių buvo sukurti amorfišką sovietinį žmogų, sovietinę tautą ir lietuviško tautiškumo, lietuvių kalbos ilgainiui būtų nelikę. Dabartinė sąjunga, gal iki galo pasirinkimo metu ir ne visai suprantant jos esmės, mūsų pasirinkta savanoriškai. Ar bus joje vietos lietuvybei ir kiek daug, priklauso ir nuo mūsų.

Anuomet mes žadėjome tai, ką tikėjomės pasiekti. Net savo asmeninio likimo sąskaita. Iš Sąjūdžio ir jo deputatų pirmeivių dabartinėje veikiančioje politikoje yra tik vienetai. Dauguma nepritapo ar neišlaikė politinių intrigų kovos. Kai kurie, mano požiūriu, pasikeitė. Šiandien trūksta supratimo, kad be atsakomybės Lietuvos žmonėms, be Lietuvos žmonių suprasto palaikymo valdžia yra tuščia ir be reikalo užimama vieta. Ir dar - asmeninės drąsos tuomet, kai įsitikinęs, kad esi teisus, tačiau tavo nuomonė nesutampa su vyraujančia, o pats, nekalbėdamas unisonu, rizikuoji tapti, švelniai tariant, nepopuliarus.



Publicistas Stasys KAŠAUSKAS: „Lietuva, kur Tu eini?“

Aš, pokario vaikas, laukęs pernakt eilėje atvežant rūgščios „forminės“ duonos, klausęsis „kepaliušo“ (toks radijas) apie naujus penkmečio planus, iki šiol tebejaučiantis girtų stribų dvoką - tie ateidavo iš Ubiškės garnizono ieškoti miškinių - suguldavo saulėje į visas puses atstatę ginklus, džiovindavosi purvo, prakaito, gal ir kraujo permirkusias milines, reikalaudavo naminės ir maisto - negavę kelioms dienoms išsivesdavo tėvą.

Bet, nepaisant visko, mes gyvenome, mokėmės, statėme, auginome vaikus, kūrėme, ruošėmės būsimai Lietuvai. Ir negaliu suvokti, kaip retkarčiais neatsakingi linksmuoliai tų laikų žmones apšaukia blogais - tai jie per kolchozų fermų mėšlą, per fabrikų pamainas ant savo nugarų išnešė mus į profesorius, menininkus, daktarus. Mes gyvenome, kaip sakė šviesusis žemaitis Marcelijus Martinaitis (būsimasis TSRS liaudies deputatas). Laisvė negalėjo neateiti, nes nebuvo šioje žemėje imperijos, kuri nesugriuvo.

Taigi vizijos negalėjo nebūti, tik nebuvo vizijos, kaip tą viziją įkūnyti. 1988 metų spalio 7 d. Rainiuose sutikau didelio padorumo, aukštą, šviesų ir gražų žemaitį, mano tėvų gerą pažįstamą Leoną Butrimą. Buvusį kolūkietį.

- Leonai, - sakau, - ar žinai, kas šiandien vyksta Vilniuje?

- Iš kur galiu žinoti, - sako Leonas.

- Šiandien Gedimino pilyje keliama Lietuvos vėliava.

Žiūriu tik, didelės, didelės seno vyro ašaros ritasi per suskirdusį veidą. Ritasi ir ritasi... Paskui ir man.

Vėlų tų metų rudenį paskambino mano kurso draugas iš Kelmės a.a. Antanas Račas. „Stasy, sako jis, tau reikia eiti į TSRS liaudies deputatus Telšių-Užvenčio rinkimų apygardoje“. Kodėl, klausiu? Reikia, sako. CK kelia čia aukštą partinį veikėją, nėra ką prieš jį statyti.

Iki rinkimų 1989 vasario 26 d. apvažiavau dešimtis kaimų, mokyklų, miestelių, kalbėjau šimtams, gal tūkstančiams žmonių. Būdavo kartais po keturis susitikimus per dieną. Tebesaugau šūsnis jų parašytų man klausimų. Vis apie Lietuvą. Niekad nepamiršiu tų akių - jos buvo pilnos nežinios ir begalinės vilties. Kartais pavargusių, sunkių darbų pasendintuose veiduose. Rinkimus laimėjau.

Deja, dabar man nejauku žiūrėti į tas pačias akis. Vengiu, atvirai pasakius. Melagiu pavadins, nes yra ne taip, kaip aš ir mes tada kalbėjome... Ir ko visi tikėjomės. Telšių meras Vytautas Kleiva dabar man sako, kad iš buvusių 35 tūkst. miesto gyventojų beliko 28 tūkst. Yra apylinkių, kur per metus vienos krikštynos, penkiolika laidotuvių. Lietuva, kur Tu eini?

Dabar kaip įmanydami, vienas per kitą puolame į kalbą, kultūrą, vadinamą Vakarų. Pyplys televizijoje, ir tas švepluoja angliškai, ką čia jau kalbėti apie visokias zvonkes, monkes, radžius su visokiais žvanguliais ir kitokias žvaigždukes, kurios krisdamos labai nehigieniškai kvepia. A.Smetona yra sakęs: vyras, kalbantis netaisyklinga kalba, dirba nutautinimo darbą. Papildykime: ir vaipydamasis televizijose.

Atėjus Nepriklausomybei pasidarė nebeaišku - kas, kur priešas. Prisiveisė begalė, anot Vaižganto, padliecų. Bet jie - broliai lietuviai. Kaip tu juos nuniekinsi...

Tada mes buvome idealistai, neturtingi.. Turėjau laimę tapti Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru. Pamenu, pirmasis prekybos ministras Albertas Sinevičius Seimo tribūnoje pasakė: ministerijos sąskaitoje šiandien yra keturiasdešimt tūkstančių dolerių...

Daug kas įsiminė per tuos metus Kremliuje. Nepaprasta mūsų vienybė tada. Ir tautos palaikymas. Šimtai telegramų, sveikinimų, pritarimų mums. Mes tarp tamsiosios, komunistinės Rusijos deputatų ryškiai išsiskyrėme. Netgi trispalviais ženkliukais su pavardėmis atlapuose. Kai tą atmintiną dieną mes demonstratyviai išėjome iš salės, mus pasikvietė pasikalbėti M.Gorbačiovas. Buvo pakviesta daug storų generolų, metalinėmis krūtinėmis nuo medalių gausos. Pokalbio įtampa buvo didelė. Atsisveikinant M.Gorbačiovas ilgai kratė Vytauto Landsbergio ranką, mojavo pirštu ir sakė: „Smotri, profesor, razvodiš litovskij narod“. Išėjus klausiu Vytautą, kodėl jis taip ilgai spaudė M.Gorbačiovo leteną? Nepamenu, sako... Štai kokia būdavo įtampa.



Advokatė Zita ŠLIČYTĖ: „1989 m. vasarą vaikščiojome peilio ašmenimis“

Į pirmąjį Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavimą 1989 m. balandžio mėnesį atvyko 42 į Tautybių Tarybą ir 10 į Sąjungos Tarybą Lietuvoje išrinkti liaudies deputatai, kurių absoliučią daugumą sudarė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyviai. Visi jie veikė vieningai ir efektyviai. Jie reikalavo, kad suvažiavimas sudarytų specialią komisiją, kurią įpareigotų politiškai ir teisiškai įvertinti Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. rugpjūčio 23 d. Nepuolimo sutartį, kitaip vadinamą Molotovo-Ribentropo paktą.

Tam priešinosi labai didelė opozicija. Buvo bandoma vilkinti komisijos darbą, o galbūt net jį sugriauti. Tačiau iniciatyvos ėmėsi Estijos tautos fronto vadovas, liaudies deputatas Edgaras Savisaaras, komisijos pirmininko pavaduotojas. Jis Estijos nuolatinės atstovybės Maskvoje patalpose organizavo papildomus posėdžius ir seminarus, kuriuose pasisakė ekspertai bei istorikai.

Komisijos nariai prašė iki 1989 m. rugpjūčio 23 d. paskelbti sąjunginės spaudos dienraščiuose „Pravda“ arba „Izvestijos“ slaptųjų protokolų tekstus. Tačiau buvo padaryta atvirkščiai, „Pravda“ paskelbė Estijos, Latvijos ir Lietuvos marionetinių, okupacinės Sovietų Sąjungos 1940 m. sudarytų pseudoparlamentų prašymus priimti į Sovietų Sąjungą. Dėl to Baltijos respublikose kilusi įtampa išsiliejo į „Baltijos kelio“ demonstraciją, turėjusią lemiamą reikšmę 1989 m. gruodžio 24 d. Sovietų Sąjungos liaudies deputatų Antrojo suvažiavimo nutarimo „Politinis ir teisinis SSRS-Vokietijos 1939 metų Nepuolimo sutarties įvertinimas“ priėmimui.

Tą 1989 m. vasarą viskas ėjo peilio ašmenimis. Jei ne „Baltijos kelias“, neaišku, kuo būtų viskas pasibaigę. Pagrindinė problema buvo ta, kad neturėjome tų protokolų originalų. Dėl to negalima buvo balsuoti. Pamenu, kaip dėl to susiginčijome su Armėnijos pirmuoju partijos sekretoriumi. Aš jam sakau: „Jūsų tėvas gyvas?“ Jis: „Ne, miręs“. Aš: „Nuotraukų turite?“, jis: „Turiu“. Aš sakau: „Tai nuotraukas turite, jūs esate, o originalo nėra. Tai ar reiškia, kad jo visai nebuvo?“ Kaip jis pasiuto ant manęs. Vos ne muštynės kilo.

Tuo metu visi ekspertai buvo patvirtinę, kad mūsų turimos kopijos nėra klastotė. Tačiau per pirmąjį balsavimą pritrūko balsų tam, kad Molotovo-Ribentropo paktas būtų pripažintas neteisėtu. Pamenu, prie įėjimo į suvažiavimų salę stovėjo vyras - ne deputatas, kažkoks užsienio reikalų ministerijos darbuotojas. Jis visiems aiškino, kad pats savo rankose laikė tų protokolų originalus. Ir M.Gorbačiovas juos turėjo, tik niekam nerodė. Bet kadangi jau visas pasaulis dundėjo nuo tų dalykų, per balsavimą antrą dieną balsų užteko.

Lietuvoje žmonės jau gyveno Nepriklausomybės nuotaikomis. Pamenu, kai važiavome į pirmą suvažiavimą, Palangos oro uoste mūsų išlydėti susirinko folkloro ansamblis, visas oro uostas aidėjo nuo dainos: „Balnokim, broliai, žirgus, reiks karan joti“. O gėlių gavau tiek, kad teko jas palikti oro uoste. Pasiėmiau tik vieną puokštę. Maskvoje irgi sulaukdavome svečių. Buvo klaipėdiškiai atvažiavę. Visiems buvo aišku, kad sieksime Nepriklausomybės taikiu, parlamentiniu būdu. Visi apie tai kalbėjo. Į mitingus vasaros estradoje susirinkdavo daugiau nei 15 tūkst. žmonių. Tad palaikymas buvo labai didelis.



Fizikas Zigmas VAIŠVILA: „Nepriklausomybę būtume regėję kaip savo ausis!“

Tie, kurie kalba apie laisvos Lietuvos viziją, kurią tuomet tariamai turėjome, yra arba lengvabūdžiai, arba nesąžiningi, arba tiesiog tušti pagyrūnai. Siekėme to, ką galėjome pabandyti padaryti. Tuomet niekas ne tik negalėjo žinoti, bet ir nedrįso prisipažinti, kad Lietuvos Nepriklausomybė yra realus dalykas ir kad ją pasieksime taip santykinai greitai ir taikiai. 1989 m. vasario 16 d. LPS Seimas Kauno muzikiniame teatre paskelbė Sąjūdžio tikslą - Lietuvos Nepriklausomybę, o prie Laisvės paminklo prisiekė - buvusiam LPS Seimo nariui Vytautui Landsbergiui ir visiems norėčiau priminti ir V.Landsbergio tą dieną duotą priesaiką: „Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės. Mūsų tikslas - laisva Lietuva. Mūsų likimas - Lietuva. Tepadeda mums Dievas ir viso pasaulio geros valios žmonės“.

Pamokantis buvo deputatų komisijos dėl 1989 m. balandyje Tbilisyje įvykusio Tarybinės Armijos susidorojimo su demonstrantais, naudojant pėstininkų kastuvėlius, ištyrimo pavyzdys. Lietuvai komisijoje atstovavo Egidijus Klumbys ir Vitas Tomkus. Norėčiau pamatyti šiandieninį europarlamentarą, kuris sugebėtų kaip E.Klumbys Kremliaus suvažiavimų rūmuose visų akivaizdoje padėti M.Gorbačiovui ant stalo savo mandatą ir pareikšti, kad jis nedalyvaus suvažiavimo darbe, kol salėje bus šiems galvažudžiams, gerai išgaląstomis pėstininkų lopetėlėmis užkapojusiems 20 ir sužalojusiems šimtus Nepriklausomybės pareikalavusių gruzinų, vadovavęs TSRS liaudies deputatas generolas Radionovas.

Tai išskirtinai svarbūs pavyzdžiai, kuriuos norom nenorom lygini su dabar vykstančiais Europarlamento narių rinkimais, kur renkame visiškai nuo Lietuvos nepriklausomus šio Parlamento narius, kurie Briuselyje ir Strasbūre išskirstomi į neegzistuojančių pseudopartijų frakcijas, ginančias „centro“, bet ne Parlamento narius renkančių šalių interesus. Reikia kurti precedentą ir ginti mūsų valstybės interesus, o ES interesais rūpintis tiek, kiek jie neprieštarauja mūsų Konstitucijai ir mūsų valstybės, Tautos valiai. Taip darėme 1989 m. Maskvoje TSRS liaudies deputatų suvažiavimuose, derindami savo veiksmus ir su kitų respublikų, pirmiausia Estijos, Latvijos, Gruzijos ir Rusijos atstovais, priversdami centrą keisti planus ir taisykles.

Prisiminimų iš tų laikų labai daug. TSRS liaudies deputatų suvažiavime įsiminė ne tik garsusis mūsų deputatų išėjimas iš salės. Beje, tai buvo psichologiškai labai sudėtingas momentas. Žinojome, kad jau laikas keltis, tačiau niekas to vis nepradėjo. Neišlaikęs atsistojau ir pradėjau stumti kairėje šalia sėdėjusį V.Landsbergį. Kolega profesorius iš dešinės už mano švarko tempė mane atgal į kėdę.

Išbandymų netrūko ir prieš tai. Pavyzdžiui, mane, nešantį į posėdžių salę specialų Sąjūdžio „Atgimimo“ savaitraščio leidinį rusų kalba apie Molotovo-Ribentropo slaptuosius protokolus, sulaikė saugumiečiai. Pavyko prasiveržti ir vienam pačiam dalyti laikraštį deputatams. II TSRS liaudies deputatų suvažiavime 1989 m. gruodyje po LKP atsiskyrimo nuo TSKP M.Gorbačiovui padarius posėdžio pertrauką ir pakvietus Lietuvos delegaciją pokalbiui su juo, mus palydėjo ir uždarė belangėje. Sulaukus M.Gorbačiovo ir pastarajam vaidinant spektaklį „Paaiškinkite, kas gi toje jūsų Lietuvoje darosi?“, V.Tomkus paklausė jo tiesiai: „Michailai Sergejevičiau, o jūs ką apie tai galvojate?“ Tuomet ir nukrito Nobelio taikos premijos laureato kaukė. Pirmasis TSRS asmuo pratrūko „matu“. Išsikvėpęs apsisuko ir išėjo. Likome kurį laiką šioje belangėje uždaryti. Jau ir juokauti buvome pradėję - matyt, nebeišleis. Visgi išleido...

Dabar, ko gero, nepakartočiau to, ką padariau naudodamasis TSRS diplomatiniu pasu, išduotu man kaip TSRS liaudies deputatui. Dviem aviareisais pargabenau iš Kanados lietuvių bendruomenės Sąjūdžiui suorganizuotą siuntą - ne tik kompiuterinę įrangą, diktofonus, bet ir be KGB leidimo draudžiamą net eksploatuoti dauginimo įrangą - rotoprintus, kurie prieš 1990 m. vasario 24 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų rinkimus išgelbėjo Sąjūdžio leidybą, kai LKP CK nurodymu buvo užblokuoti bet kokie Sąjūdžio užsakymai Lietuvos spaustuvėse. Įdomu, kur dabar šie rotoprintai? Išsaugojau kai kurias šių siuntų kartonines dėžes. Antrąją siuntą atsiimant krovininiame Šeremetjevo oro uoste Maskvoje, KGB palydėjo iki pat Baltarusijos geležinkelio stoties, kurioje visa tai perkėlėme į traukinį Maskva-Vilnius.

Šiandienei valdžiai visų pirma ir svarbiausia trūksta atsakomybės. Suvokimo, kad sprendimo nepriėmimas taip pat yra sprendimas. Jei taip būtume dirbę valstybės atkūrimo metais, Nepriklausomybę būtume regėję kaip savo ausis!



Akademikas Antanas BURAČAS: „Svajojome apie laisvą, taurią ir gražią Lietuvą“

Po okupacijos jautėmės kaip išėję į šviežią orą po sunkios ligos - gaudėme kiekvieną ryžtingesnį žodį ar mintį Nepriklausomybei įtvirtinti. Deja, tuo metu, be itin svarbių Sąjūdžio pareikštų moralinių nuostatų, nebuvo rengiami jokie detalesni nepriklausomos valstybės vizijos pagrindimo ar įgyvendinimo planai. Kai JAV užsienio santykių taryboje Niujorke Vytautui Landsbergiui, Zigmui Vaišvilai ir man teko atsakinėti į šio garsaus pasaulyje intelektualų ir politikų klubo narių, atrodytų, paprasčiausius klausimus apie laisvos Lietuvos viziją, atrodėme neabejotinai naivūs. Nežinojome, kaip priversime vieną galingiausių branduolinių valstybių išvesti okupacinę armiją, kaip formuosime naują rinkos ekonomiką, iš kur imsime būtinų investicijoms išteklių. Visai nenujautėme visuotinės korupcijos, laukinio privatizavimo ir žmonių susvetimėjimo pavojų, kaip ir neregėto, pirmiausia naujųjų valdžiažmogių, godumo.

Darbai nebuvo skirstomi į malonius, priimtinus ar juodus - kiekvienas siekėme prisidėti visomis išgalėmis prie galingos tautinio Atgimimo bangos. Pamenu, kaip, jau būdami deputatai, Šeremetjevo tarptautiniame oro uoste keliese skubiai padėjome Vitui Tomkui perkrauti gautas iš užjūrio dėžes su leidybos kompiuteriais besikuriančiai „Respublikai“. Krovikų laukti buvo rizikinga, nes galėjo prasidėti griežtesni muitinės tikrinimai, o Lietuva dar tebebuvo sovietinė.

Bet žmonės, patyrę tremties negandas ir iki tol buvę užguiti ideologinių persekiojimų, sužibėjo it deimantas pelenuose atkuriant mūsų valstybę. Dabar vėl tapome mažiau įgalūs dėl būdingos biurokratinės sistemos su labai dideliu (tam pačiam gyventojų skaičiui kitose ES šalyse) valdininkijos aparatu diktato, slopinančio ne tik entuziazmą, bet ir iniciatyvą spręsti. Juk neatsitiktinai korupcijos vėžys daugiausia apėmęs viešuosius pirkimus, bet kurių projektų finansavimą, viešąsias paslaugas. Šiandien Lietuvos valstybė susidūrė su neregėta socialinio skurdinimo grėsme; visos valdžios po Nepriklausomybės teatstovauja turtingųjų interesams.

Jau pirmąją Nepriklausomybės valdžią sudarė keli naivūs idealistai ir dauguma praktikų, tarp kurių buvo ir neslėpusių godžių ambicijų kuo daugiau pasinaudoti naujomis galimybėmis, pasivažinėti po pasaulį valdžios sąskaita, susirinkti dolerinės paramos iš tautiečių išeivijoje.

Dabartinė valdžia iš pirmosios Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valdžios galėtų pasimokyti nebent entuziazmo, su kuriuo teko imtis daugeliui naujųjų vadovų beveik nežinomų reikalų tvarkymo, apsuptiems priešiškai nusiteikusios sovietinės nomenklatūros, prasidėjus gorbačiovinei krašto blokadai. Lietuvos deputatai tuomet ne visi buvo išrinkti nuo Sąjūdžio; buvo ir nuo SSKP, pasitaikė net tichanoviško dvoko bei prašymų Michailui Gorbačiovui atskirti nuo mūsų Rytų Lietuvos žemes. Vis dėlto dauguma sutardavome nesunkiai, nes išties buvo bendri tikslai, dar daugiau - sutardavome ir su Latvijos bei Estijos liaudies frontų deputatais, o kai kuriais klausimais - ir su Tarpregioninės deputatų grupės atstovais. Tie ryšiai labai pravertė ir Sausio 13-ąją bėdoje kviečiantis net Borisą Jelciną paramos prieš sovietinę agresiją, ir vėliau, išsireikalaujant okupacinės armijos išvedimo iš mūsų teritorijos.

Dabar, nepriklausomoje Lietuvoje gyvenant jau daugiau nei dvidešimt metų, lietuvybės gynimas negali būti suvedamas į dvikalbių gatvių lentelių keitimą. Lietuvybė - tai didelės kultūrinės erdvės, savitos paprotinės teisės visuma. O išsaugoti jos reikšmingąsias savybes jau tenka ne vien gimtajame krašte, bet ir globaliosios Lietuvos mastu, kur daug besididžiuojančių savo tautine kilme žmonių net nemoka šnekėti lietuviškai.

Lietuvybė ir Europa neturi būti priešinamos - tai būtų nemokšiškumas; Europa ar civilizacijos pasiekimai gali ir turi padėti lietuvybei suklestėti, o pastaroji - istorijos patikrintas būdas valstybingumui įtvirtinti mūsų gyvybinėje erdvėje. Šviesiausi mūsų valdovai tai gerai suvokė jau nuo Gedimino laikų. Jokio Europos tautiškumo iš viso neegzistuoja, yra tik tam tikros civilizacinės takoskyros riba nuo posovietinio pasaulio, nuo vartotojiško amerikonizmo, nuo azijietiško pataikuoniškumo.



Fizikas Mindaugas STAKVILEVIČIUS: „Kapitalizmas - saldainis ne visiems“

Retai žiniasklaida ir valdžios lūpos pamini Lietuvoje 1989 m. kovo 26 d. išrinktus TSRS liaudies deputatus. Gal bijo, kad nublės po to atėjusiųjų šlovė: juk būtent šie deputatai Maskvoje laimėjo Lietuvos bylą - parengė realias sąlygas Nepriklausomybei skelbti.

Su TSRS liaudies deputatais nueita svarbiausia kelio į naują būtį atkarpa. Po mūsų garsių veiksmų Maskvoje ir Lietuvoje, taip pat po tuometinės LTSR Aukščiausiosios Tarybos ryžtingų aktų Nepriklausomybei skelbti kovo 11 d. neliko esminių kliūčių. Nesmagu, kad dabar apie tos inteligentiškos komandos vaidmenį patylima. Vyliausi, kad nepriklausoma Lietuva kartu su europinėmis anos Sąjungos respublikomis, tapusios demokratinės, darniai sugyvens Europoje. Bandžiau tikėti, kad kylančios vilties bangos nenustelbs neapykanta, kerštas („Iš kur šitas pyktis ir kerštas, tas melas vardan Lietuvos...“ - Justinas Marcinkevičius), turto ir valdžios godumas.

Anuomet Lietuvos laisvumo idėja buvo ne vienintelė: neapsvaigusiems nuo neapykantos dar rūpėjo, kaip sugyvensime, kaip tvarkysimės, ar nebus skriaudžiamas Žmogus, kai neliks Maskvos diktato. Gi ir dabar tautos daugumai lietuvių kalbos, papročių išsaugojimas, gerovės kūrimas rūpi ne mažiau. O dalis viršutinių, vis dar nepritvinkstančių turtu, valdžia, savigyra, panieka „runkeliams“, keliaklupsčiavimu Europos tvarkytojams, lietuviškos Lietuvos išlikimą mini tik įkyriu mitinginio patriotizmo dūdavimu. Jis ir nustelbia žmonėms viltį... Dabar ten, aukštai, priviso badančių pirštais ne į tikruosius, o išgalvotus priešus, kad neužmestume akies į tikruosius mūsų kalbos, papročių, dainų naikintojus.

Priminsiu, kad tada Lietuva išrinko 42 deputatus, o Maskva per įvairias organizacijas - dar 16 populiarių Lietuvos žmonių. Pvz., Justiną Marcinkevičių, Eduardą Mieželaitį, Jurgį Brėdikį. Ir visi 58 veikdavo sutartinai. Supratome, kad vieši nesutarimai per brangiai kainuotų.

Buvome idealistai. Ir nebuvome specialistai. Akademikas Jonas Kubilius tada sielvartavo: kam ekonomiką tvarkyti ėmėsi ne profesoriai, o docentai. Paskui - dar gražiau: tai restauratoriai, tai fizikos laborantai... Pirmoji Kazimieros Prunskienės vadovaujama Vyriausybė dar kažkiek vadovavosi ekonomikos dėsniais. O po jos ne iš karto suprasta, kad ant nevaldomos rinkos eržilo į Švedijos socializmą neįjosi. Pasimesta, patyrus, kad ir kapitalizmas - saldainis ne visiems, o socializmas - nedrįsk nė išsižioti apie tai.

Nebuvo sakoma, kad šitiek mūsų protėvių krauju ir prakaitu prilaistyta Lietuvos žemė taps privačia nuosavybe. Bet buvo ir pažadų. Ir netgi kliedesių, kad po 20 metų gyvensime kaip švedai. Deja, neišgirdo naujos valdžios „rinkininkai“ nuo politikos nustumto poezijos klasiko perspėjimo apie absoliučią privačios nuosavybės moralę... Juk mes per 1990 m. rinkimus nežadėjome nuosavybės kulto. O jis kasdien tampa vis rajesnis. Kai žmogaus smegenys nepamaitinamos, jų centras tampa smegenų periferijos kanibalu...

Per Atgimimą nušvito netikėtos žmonių savybės. Kai Šiaulių Sąjūdis mane įsodino į pirmojo sekretoriaus kėdę, tuometinis VSK (KGB) vietininkas Petras Ridikas informuodavo, kada į Šiaulius atvyksta M.Gorbačiovui nepalankūs TSKP CK darbuotojai stebėti, kas dedasi Lietuvoje. Jis taip pat užtikrino, kad, kol valstybę valdo Gorbačiovas ir Kriučkovas, tol Sąjūdžio vadovams represijos negresia...



Filosofas Bronislovas GENZELIS: „Buvome pasirengę aukotis dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo“

Mano laisvos Lietuvos vizija atitiko išdėstytai Sąjūdžio rinkiminiuose dokumentuose: demokratinė parlamentinė respublika, užtikrinanti socialinę lygybę, plėtojanti Tautos kultūrą. Žinojau, kad jokia idėja iki galo niekada nebuvo realizuota, bet kad ji tiek gali kirstis su mano vizija, nesapnavau košmariškame sapne. Tad būtina analizuoti: kodėl taip atsitiko.

Tada profesionalių politikų neturėjome - turėjome tik aukščiausios kvalifikacijos kultūrininkus, mąsčiusius vien apie Nepriklausomybės atgavimą. Jiems atrodė, kad visi, einantys į mitingus, siekia to paties. Deja, taip nebūta. Sukūrėme mitą ir juo tikėjome. Sąjūdyje dalyvavo skirtingų interesų ir poelgių žmonės, vėliau jie išsiskyrė. Laimėjus TSRS liaudies deputatų rinkimus daugelis išrinktųjų siekė užsiimti tuo, ką išmano, negalvojo apie įsitvirtinimą valdžioje.

Šiandien apgailestaudamas esu priverstas konstatuoti - didelė mūsų visuomenės dalis nejaučia atsakomybės už savo veiksmus, laisvę suvokia taip: jeigu negaliu daryti, kas man patinka, nėra demokratijos.

Be abejonės, anuomet kovoti už tautiškumą buvo lengviau, bet abejočiau, kad ir tada kiekvienam tai rūpėjo. Atsigręžkime į 1987 metus: Alfredas Bumblauskas viešai Nepriklausomybės siekėjus vadino provokatoriais.

Pažinojau TSRS liaudies deputatus, išskyrus du lenkus A.Brodavskį ir I.Tichonovičių, siekiančius ryžtingai tarnauti imperijai, visi kiti buvo vieningi, pasirengę aukotis dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo. Atrodytų, nė vienas iš jų tų idėjų neatsižadėjo. Bet jų neliko valdžioje.

Kodėl taip nutiko? Panašūs procesai vyko po visų revoliucijų. Tik dalyvaudamas vyksme manai, kad istoriniai procesai nesikartoja, deja, jie kartojasi. Mano įsitikinimu, Lietuvos piliečiai sudarė sąlygas atsidurti valdžioje asmenims, neturintiems supratimo, kas yra idėjos. Čia ne politikų, o piliečių problema.

Iš to laikotarpio man labiausiai įsiminė trys dalykai: Sąjūdžio formavimasis, pakilimas per TSRS deputatų rinkimus ir Baltijos kelias. Šie dalykai puošia mūsų istoriją.

Mano manymu, šiandienei valdžiai iš tų laikų valdžios vertėtų mokytis taktikos kelyje į Nepriklausomybę. Tada, mano galva, šiurkščių klaidų nepadaryta.



Rašytojas Romas GUDAITIS: „Savanoriška sąjunga“ ant dinamito pagrindų“

Būdamas mažas mačiau „rinkimus“: dėdės agitatoriai už kluono grūda „balsus“ į dėžes, apsimėto sniego gniūžtėmis, tokiu būdu aplankę entuziastingai balsuojančią liaudį - juk balsavo devyniasdešimt devyni procentai su šimtosiomis dalimis priedo. Ir visados tik devyniasdešimt devyni procentai už parinktus kandidatus. Kas rimtai žiūrėjo į šią komediją? Todėl kai M.Gorbačiovas pirmą kartą išsižiojo apie rinkimus, kuriuose dalyvautų ne vienas kandidatas, niekas nepatikėjo. Be to, „perestroikos“ iniciatorius ėmė paisyti, ar reikia tokių rinkimų. Buvo nuspręsta pusę deputatų rinkti apygardose iš kelių kandidatų, be abejo, dominuojant ir kontroliuojant komunistų partijai. Kitą dalį turėjo deleguoti visuomeninės organizacijos.

Tais metais Lietuvoje jau buvo įsisiūbavęs Sąjūdis, prasidėjęs Atgimimas. Nors dar buvo dangstomasi pertvarkos frazeologija, vis labiau ryškėjo valstybės atkūrimo tikslai. Neregėtas pakilimas buvo apėmęs visus.

Farsą nutarėme paversti rimtu reikalu. Liudiju - vyko tikrai demokratiniai rinkimai. Grūmėmės dėl švento tikslo, principų, idealų. Šiems rinkimams nereikėjo pinigų, įvaizdžių, manipuliavimo rinkėjų sąmone, reklamos - visų tų privalomų vėlesnių rinkimų atributų. Lėmė entuziazmas, jaunystė, romantiniai vaizdiniai. Kažkaip neteko susidurti su pritilusiais Nepriklausomybės priešais, jų priviso vėliau, net ir dabar, kai jų vis keistai daugėja. Prisimenu susitikimą Marijampolės kalėjime - auditorijoje dauguma uniformuotų, pasirodo, ir čia veikia Sąjūdžio grupė. Užgęsta šviesa. Plyksteli. Tie patys žmonės vidaus tarnybos uniformomis dėmesingai klauso.

Į Maskvą važiavome su aiškia pozicija dėl Molotovo-Ribentropo pakto, Lietuvos okupacijos. Pirmas žingsnis turėjo būti ekonominis savarankiškumas, suvereniteto įtvirtinimas nepriklausomoje demokratinėje valstybėje. Galvojome apie solidarumą su broliais latviais ir estais. Privalome neremti planų reformuojant unitarinę valstybę, dar vadinamą sąjunga, nors vis labiau aiškėja, kokios kraujo upės ir melas jos pamatuose. Dabar, Putino Rusijoje stiprėjant didžiavalstybinėms užmačioms, galime lyginti ano ir šio meto nuotaikas. Mums ir demokratijai palanki nuotaika Rusijoje tuo metu augo - jos kulminacija tapo solidarumo mitingai, vėliau jie virto didžiausia rūstybės ir paramos Lietuvai demonstracija - po tragiškų Sausio įvykių.

Liaudies deputatų suvažiavimo fonas: gėdingai pralaimėtas karas Afganistane, Černobylio katastrofa, kruvini Tbilisio įvykiai, tarpnacionaliniai konfliktai, didžiausias - Kalnų Karabache, tiesa apie kraupius stalinizmo nusikaltimus. Ir štai suvažiavime pasirodo mūsų deputatai, pareiškiantys, kad dviejų tironų suokalbis, atvedęs į pusės amžiaus Lietuvos ir visų Baltijos valstybių okupaciją, yra neteisėtas. Ir tiesiogiai rinkti, ir atstovaujantys visuomeninėms organizacijoms deputatai veikė vieningai - juk su mumis ir Justinas Marcinkevičius, ir Vytautas Statulevičius, ir Vytautas Laurušas. Mes nuo pat pradžių deklaravome savo ypatingą poziciją. Didelis konfliktas kilo dėl sąjunginio konstitucinės priežiūros komiteto. Teko kalbėti šiuo klausimu. Aišku, stenograma neatspindi šalčio ir priešiškumo, kuriuo dvelkė milžiniška salė, išgirdusi, kad mes, būdami okupuoti, jausdami grėsmę savo siekiams iš kuriamos sąjunginės žinybos pusės, galime būti tik stebėtojai ir reikalaujame sau veto teisės. Šis konfliktas baigėsi mūsų delegacijos, taip pat daugumos estų ir latvių išėjimu iš salės. Tokio maišto Kremliuje dar nebūta, o svarbiausia - šios bombos sprogimą matė Lietuva ir visas pasaulis. O ankstų kitos dienos rytą M.Gorbačiovas buvo priverstas susitikti su visa mūsų delegacija. Jis nėrėsi iš kailio siekdamas mus įtraukti į suvažiavimo darbą. Sutikome dalyvauti suvokdami, kokia svarbi mūsų laisvei ši tribūna. Tačiau nedalyvavome pirmininko rinkimuose. Juo M.Gorbačiovas tapo be mūsų balsų.

Didžiausias Lietuvos laimėjimas, be abejo, buvo Aleksandro Jakovlevo vadovaujama komisija dėl Molotovo-Ribentropo pakto. Joje, be Just.Marcinkevičiaus, aktyviai dirbo Kazimieras Motieka, Zita Šličytė. Šios pavėluotai istorinę tiesą atkuriančios išvados svarbios ne tik mums, jos paneigė melą apie sąjungos „savanoriškumą“ ir priartino koloso griūtį.

Dažnai lyginu aną deputatų atstovybę Maskvoje su dabartiniais europarlamentarais. Kuo pranašesni, kuo atsilieka. Iki Kovo 11-osios šiame fronte mes gynėme Lietuvos interesus. Tarp suvažiavimų gražiai mums toli nuo namų švietė trispalvė Egidijaus Bičkausko vėliavėlė. Ar kovoja už Lietuvą dabartiniai europarlamentarai ir už kokias vertybes jie pasisako - juk jie ištirpę frakcijose ir tikrai nėra vienas kumštis.

Pamenu, gyvenome „Maskvos“ viešbutyje. Tame pačiame, kuris dabar nugriautas. Lavrentijus Berija, pasirodo, užminavo tą viešbutį, jei vermachtas būtų užėmęs Maskvą, viešbutis parado metu turėjo išlėkti į orą. L.Beriją sušaudė, o dinamito tonas užmiršo, tad gyvenome čia, nefantazuoju, ant dinamito. Gyvenimas ant dinamito, melaginga „sąjunga“ - ant dinamito.



Inžinierius Sigitas KUDARAUSKAS: „Lietuviai - Lietuvai“

1989 m. rinkimai į TSRS liaudies deputatus ir Sąjūdžio sprendimas siūlyti savo kandidatus buvo labai konkretus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo žingsnis. Šių rinkimų pergalingi Sąjūdžio rezultatai leido Lietuvos Nepriklausomybės klausimą iškelti ne tik Kremliuje, bet ir jį skleisti pasaulyje. Laisvos Lietuvos vizija man buvo išlikusi iš ankstyvos vaikystės. Nepriklausomybės atkūrimo siekinį stiprino nuolatinis Vakarų šalių radijo laidų klausymasis, prasidėjęs 1952 m., kai pasidarytu radijo imtuvėliu netikėtai išgirdau „Amerikos balsą“.

Sunku išskirti labiausiai įsiminusį anuometinių rinkimų įvykį. Gal tokiu reikšmingu faktu reikėtų laikyti akivaizdžią konkurenciją (ar net konfrontaciją) tarp Sąjūdžio kandidatų ir vadinamosios Lietuvos komunistų partijos kandidatų. Taigi prisimenu net šiek tiek komišką situaciją. Mano konkurentas rinkimų apygardoje buvo „Baltijos“ laivų statyklos brigadininkas Kęstutis Ašmonas. Ne sykį teko dalyvauti bendruose susitikimuose su rinkėjais. Jeigu aš viename susitikime pasisakau už daugiapartinę sistemą, tai kitame susitikime konkurentas pirmasis šaukia: „Aš už daugiapartinę sistemą“. Jeigu aš pasisakau už Lietuvos Nepriklausomybę, tai kitame susitikime jis pirmasis už nepriklausomybę... Susitikimas Priekulėje vyko šaltoje kino salėje. Gerbdamas susirinkusiuosius, kaip visada, nusivilkau paltą. Tuoj pat pasekė ir konkurentas. Kitą dieną, vos prakalbėdamas, klausia - ar man nieko?..

Prisimenant Sąjūdžio ištakas, reikia pripažinti, kad pagrindiniai iniciatoriai buvo menininkai, mokslininkai, nors ir jiems aiškiai stigo teisinių, politinių žinių - jos buvo įgyjamos vėlesniuose veiklos „universitetuose“. Nemaža jų dalis sugrįžo prie profesinės veiklos, taip toliau tarnaudami Tėvynei. O kai kurių iniciatorių bei eilinių piliečių entuziazmas išblėso ir dėl to, kad valstybės nepriklausomybės įtvirtinimas, plėtojimas pasirodė daug sudėtingesnis, nei atrodė iš pradžių.

Anuometinė kova už valstybingumą, lietuvybę buvo paprastesnė nei šiandien, nes buvo aiškus pradinis tikslas - išsivaduoti iš okupacijos ir okupanto vykdomo nutautinimo. Dabartiniai pavojai tautiškumui kyla tik dėl mūsų pačių kaltės.

Manyčiau, kad reikėtų atsargiai vertinti tiek anuometinių deputatų, tiek atrodantį visuomenės vieningumą Atgimimo metais. Iš tikrųjų į Sąjūdžio mitingus minios rinkdavosi vedamos laisvos Lietuvos vizijos. Vienijantis permainų siekis buvo dar platesnis, tačiau tos galimos Gorbačiovo „perestroikos“ permainos buvo suvokiamos kur kas įvairiau. Savotiškų permainų siekė ir kai kurie okupacinės kolaborantinės valdžios atstovai - „padažyti“ Sovietų Sąjungos fasadą, kad dar svaresnės būtų jų privilegijos... Nenuostabu, kad ir dabar nevienodai suvokiama ir kova už lietuvybę, Lietuvos valstybės ateitį. Tautiškumo vidiniu principu visų pirma turėtų būti „lietuviai - Lietuvai“.

Lygindami visas valdžias (įskaitant ir „ketvirtąją“) iškart po Kovo 11-sios ir dabartines, galime matyti, kad pirmuoju atveju buvo daugiau entuziazmo, aukojimosi bendram reikalui, o dabartiniu metu ryškesni savanaudiškumo elementai. Tačiau per visą laikotarpį valdžioje išliko sovietinio etapo valdžios atstovų, paskutiniu momentu įšokusių į Nepriklausomybės traukinį... Deja, jų veikla ne visuomet konstruktyvi. Nors anuometinė valdžios atstovų vienybė - kaip minėjau - buvo trapi, tačiau vieningo tarnavimo Lietuvai problema dabartinei valdžiai (valdžioms) ne mažiau aktuali.



Aktorius Regimantas ADOMAITIS: „Buvome teisybės ieškotojai“

Ilgą laiką mes gyvenome melo karalystėje, kuri buvo jau visiems gerokai įgrisusi, bet buvome prie to pripratę. Nė kiek nesigailiu, kad, nors ir ne savo valia, pakliuvau į Kremlių. Buvome įdomaus proceso, kuris ne taip jau dažnai būna, liudytojai. Cunamiai, žemės drebėjimai būna dažniau. O kad imperijos griūtų - retas įvykis.

Pamenu, kaip atsargiai Vakarų šalys žiūrėjo, kai buvo skelbiama Lietuvos Nepriklausomybė. Niekas nežinojo, kas tie lietuviai. Atsirado iš kažkur ir panoro būti laisvi. Taip negali būti! O juk demokratijos principas ir yra tas, kad visi turi teisę egzistuoti po saule - nesvarbu ar tu liūtas, ar tu boružė.

Bėda ta, kad dabar mes tą laisvę jau priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Nors turime ją vos dvidešimt su trupučiu metų. O juk anksčiau niekur važinėti negalėjome. Dabar mano sūnus pasiima slides ir važiuoja slidinėti į Alpes. Tai yra nuostabu. Taip ir turi būti šiuolaikiniame pasaulyje. O mes gyvenome uždaroje konservų dėžutėje. Žinoma, pripratome. O šiandien pripratome prie laisvės. Jaunoji karta, gimusi nepriklausomybėje, nežino, koks buvo gyvenimas anksčiau. O juk Lietuva nuolat buvo okupuojama. Lietuvis nuolatos buvo naikinamas. Bet nepaisant to mums pavyko išlaikyti lietuviškumą, nes turėjome labai daug šviesių žmonių - pradedant Vincu Kudirka ir Jonu Basanavičiumi. Ir tada - Sąjūdžio laikais - iniciatyvinę grupę sudarė daugiausia šviesūs ir išsilavinę žmonės. Jie pirmiausia išreiškė tautos siekius ir rūpesčius.

Man iš tų suvažiavimų įstrigo vienas momentas. Kai Kazimieras Motieka išėjo į tribūną ir paskelbė apie Molotovo-Ribentropo pakto egzistavimą. Jis tiesiai įvardijo, kad Lietuva buvo okupuota. Tokia buvo oficiali versija. Dabar sunku net nupasakoti, kas tuo metu vyko salėje. Ten sėdėjo ir generolai, ir maršalai iš visų respublikų. Po šių K.Motiekos pasisakymų daugelis pradėjo šaukti, kad taip nebuvo, kad tai netiesa, kad mes neva savanoriškai prisijungėme. Į tribūnas pradėjo kilti masė žmonių. Kai kas iš tiesų nebuvo apie tai nieko girdėjęs. Buvo didžiausia sumaištis. Paskui išėjo kalbėti Nikolajus Medvedevas - gerbiamas šviesulys, istorikas, politikas - ir pasakė: „Taip, buvo tokie faktai. Du žvėrys Hitleris ir Stalinas susitiko ir pasidalijo Europą“. Ir kai istorikas N.Medvedevas pripažino egzistavimą sutarimo tarp Ribentropo ir Molotovo, salėje visi liko išsižioję. Kažkas kažkam dar bandė prieštarauti, bet džinas jau buvo išleistas.

Tada mes visi buvome labai vieningi. Mūsų delegacija sėdėjo prieš pat prezidiumą, pirmose eilėse. Pamenu, kai dėl kažko pareiškėme protestą, pasipiktinimą, atsistojome ir per suvažiavimą išėjome iš posėdžių salės, pasiėmę savo šlapius švarkus, nes tą dieną lijo. Lietuviai ten buvo ne protestuotojai, mes buvome teisybės ieškotojai. Man pavyko dalyvauti, kai imperija pradėjo braškėti ir griūti. Ir mes buvome pirmose eilėse, kurie braškino tą imperiją. Žiūrėkite, juk po Lietuvos visi atsiskyrė. Bet tiesa yra toks dalykas, kurį labai lengva pridengti visokiomis demagogijomis ir pramanais. O už savo teisybę, kaip ir nepriklausomybę, reikia kovoti nuolatos. Turime nuolat budėti savo iškovotos laisvės ir nepriklausomybės sargyboje.



Filologas Mečys LAURINKUS: „Laisvė yra tik sąlyga lietuvybei skleistis“

Tuo metu buvau Sąjūdžio seimo tarybos narys ir Sąjūdžio „būstinės“ sekretorius. 1989 m. rinkimai į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą buvo ne tik pirmieji laisvi rinkimai, bet ir pirmasis Sąjūdžio išbandymas didžiojoje politikoje, nes jau reikėjo susitikti su žmonėmis visoje Lietuvos teritorijoje ir suprantamai paaiškinti, ko sieki. Sąjūdis pasirinko parlamentinės kovos kelią. Tam reikia kitokių savybių, negu kviesti į kovą mitinguose. Bendra Sąjūdžio patvirtinta rinkiminė programa susidėjo ne iš priemonių plano visose gyvenimo srityse, bet iš akcentų, kurių svarbiausias buvo savarankiškumas. Sąjūdžio kandidatai iš anksto sutarė nepiktnaudžiauti laisvės ir nepriklausomybės sąvokomis. Tačiau kandidatų kalbėjimo niekas nekontroliavo. Žmonės savo ruožtu buvo pasiruošę, jeigu reikia, skaityti ir tarp eilučių. Pagaliau ne kalbos buvo svarbiausia. Pavyzdžiui, mano kaip kandidato, priešininkas buvo rašytojas Vytautas Petkevičius, puikus oratorius. Ir vis dėlto žmonės dėl rašytojo arogancijos ir piktų išpuolių prieš Sąjūdžio kolegas jo neišrinko. Visus Sąjūdžio delegatus jungė nematoma emocinė gija, kuri priartino Kovo 11-ąją.

Sąjūdžiui pralaimėjusieji šaipėsi: neva rinkimus galėjo laimėti ir į sąrašą įtraukta beždžionė. Sąjūdis iš esmės buvo išsilavinusių žmonių judėjimas. Jo iniciatyvinę grupę sudarė iškilios asmenybės, mokslininkai, menininkai, inžinieriai, gabūs jauni organizatoriai. Panašiai buvo ir visoje Lietuvoje besikuriančiuose Sąjūdžio padaliniuose. Tai judėjimas, kuriam negalima pritaikyti neigiamos minios sąvokos. Sėkmingas Molotovo-Ribentropo pakto iškėlimas į viešumą parodė, kad Lietuva turi gerus tarptautinės teisės žinovus. Sąjūdyje greta emocijos stovėjo intelektas ir kritinis mąstymas. Čia buvo daug humanitarų arba turinčių humanitarinio auklėjimo pamatus žmonių. Todėl Sąjūdyje gimė tautinės mokyklos koncepcija. Lietuvybė buvo antroji idėja po Nepriklausomybės atkūrimo. Laisvės siekis sutapo su tautinės savimonės atgimimu. Vėliau paaiškėjo, kad laisvė yra tik sąlyga vertybėms skleistis, bet pačias vertybes, tokias kaip patriotizmas, reikia ugdyti. Savaime neatsiranda. Jeigu tokių pastangų nėra arba per menkas valstybės dėmesys joms, atsiranda žmonių, kurie ugdo kitokias vertybes, pavyzdžiui, kosmopolitizmą.

Buvo naivu tikėtis, kad iškovojus laisvę staiga visi imsis tautinės savimonės ugdymo. Lietuvoje nėra lietuvybės priešų, bet yra daug aptingimo, inercijos ir valdžios abejingumo. O dar daugiau - tuščio dejavimo. Inercijos balą galėtų išjudinti iniciatyvus, kultūros reikalams neabejingas Lietuvos Respublikos prezidentas. Bet kur tokį rasti?
Labiausiai iš anų laikų man įsiminė iškilių, plačiai visuomenei jau žinomų Sąjūdžio dalyvių požiūris į jaunesnius politikus. Amžiną atilsį Justinas Marcinkevičius paprastą Sąjūdžio sekretoriato darbuotoją laikė sau lygiu. Taip elgėsi ir visos kitos mokslo ir meno žvaigždės. Rinkiminėje kampanijoje dalyvavau kartu su akademiku Jonu Kubiliumi. Atrodė, neprieinamas Vilniaus universiteto rektorius pasirodė demokratiškas ir draugiškas kolega. Tokių pavyzdžių labai daug. O štai visai neseniai vienas politikas su „statusu“ atsisakė su manimi diskutuoti, nes pasirodo mano rangas esąs per žemas. Dabartinė valdžia „išponėjo“, bet vargu ar tapo protingesnė.

Nors anuomečiai delegatai irgi nebuvo vieningi, bet skyrė asmenines emocijas, simpatijas ir antipatijas nuo visuomeninės reikšmės dalykų. Dėl pastarųjų dažniausiai sutardavo ir beveik vienodai viešai kalbėdavo. Kai įstojome į Europos Sąjungą, man būnant jau ambasadoriumi Ispanijoje senbuviai iškart patarė Lietuvą pristatyti kaip unikalų kultūrinį paveldą turintį kraštą. Visos ES valstybės puoselėja savo kultūras ir jokios specialios niveliacijos nėra. Yra keletas kosmopolitinių projektų, tačiau jie be ateities. Tai, kad dabar lietuvybės puoselėtojai nurašomi į „priešų“ gretas, yra ne ES, bet Lietuvos provincialumo ir nevisavertiškumo komplekso problema.



Miškininkas Vaidotas ANTANAITIS: „Už savo laisvę kovojome vieni“

Dalyvavimas Sąjūdyje man atvėrė galimybes dirbti visos tautos, o vėliau ir valstybės labui. Todėl laiką, praleistą Sąjūdyje, laikau gražiausiu ir prasmingiausiu savo gyvenimo etapu. Pamenu, kai buvau išrinktas kandidatu į TSRS liaudies deputatus, prasidėjo susitikimai su rinkėjais. Per dieną tekdavo dalyvauti 4-6 susitikimuose. Kartą nuvažiavome į Vilkaviškį, į susitikimą vienoje gamykloje. Susirinko keli šimtai moterų baltais chalatais. Mus priėmė labai maloniai, o susitikimo pabaigoje atsidaro durys ir įeina LKP kandidato Vytauto Astrausko komanda. Jie sako: „Tai dar nesiskirstykite. Išklausykite ir kitą pusę“. Mes jiems užleidžiame tribūną ir išeiname, o visos moterys - kartu su mumis. Taip žmonės buvo nusiteikę...

Anuomet visi buvo labai vieningi, tikėjo, kad atgavus Nepriklausomybę viskas bus padaryta labai greitai ir jau rytoj gyvensime kaip Vakaruose. Panašiai dabar galvoja ukrainiečiai, kurie nuo mūsų yra atsilikę kokiais 20 metų. Tiesa, dabar jų padėtis yra kitokia, jiems žada paramą ir Europos Sąjunga, ir Tarptautinis valiutos fondas, o mums tada niekas nieko nežadėjo, niekas nieko nedavė daug metų, reikėjo patiems gyventi iš savo resursų. Kai žmonės pamatė, kad per kelerius metus gyvenimas neina geryn, atsirado nepasitikėjimas valdžia ir pyktis.

Kai žengėme pirmuosius žingsnius Nepriklausomybės link, įsivaizdavau, kad atkursime tokią laisvą Lietuvą, kokia ji buvo prieš karą. Labai gerai prisimenu, kai iš nieko, iš pirmojo karo pelenų, be inteligentijos, be specialistų, be pinigų, be užsienio paramos buvo sukurta šiuolaikinė valstybė. Tačiau koją pakišo nepasiruošimas, per didelis skubėjimas, labai greitai prasidėjo barniai, nesutarimai.

Pagrindinis sunkumas, kurio žmonėms tada nesakėme, buvo Vakarų valstybių neigiamas požiūris į Baltijos šalių valstybingumo atkūrimo siekius. Mes nesulaukėme jokios paramos. Nors dirbant Maskvoje užmegzti ryšius buvo lengviau, liaudies deputatų darbą įdėmiai sekė ne tik užsienio žurnalistai, bet ir saugumas. Nepaisant to, organizavome daug susitikimų su užsienio ambasadoriais, bet per kelis mėnesius pamatėme, kad nors jie ir domisi mūsų situacija, nė piršto nepajudins. Kai kurie bijojo net susitikti. Pamenu, kai iki Kovo 11-osios buvo likusios vos kelios dienos, Vytautas Landsbergis Maskvoje susitarė susitikti su Amerikos ambasadoriumi Džeku Metloku (Jack Matlock). Jie suplanavo ryte atvykti traukiniu, nueiti į susitikimą ir vakare vėl išvažiuoti. Sutarėme susitikti ambasadoriaus rezidencijoje. Prieiname prie vartų, mūsų jau laukė. Mus pažinusi milicija pasakė, kad ambasadoriaus nėra, jis iškviestas į Užsienio reikalų ministeriją. Mums bekalbant, jis grįžta ir akivaizdžiai matyti, kad nenori su mumis kalbėtis, nors buvome geri pažįstami. V.Landsbergis klausia, kokia bus Amerikos reakcija, kai paskelbsime savo Nepriklausomybę, o jis nieko neatsako. Sako, aš blogai jaučiuosi, sergu gripu, pasitarkite su mano patarėjais. Ir tik praėjus penkeriems metams iš Vokietijos kažkas atvežė Dž.Metloko prisiminimų knygą. Jis ten labai detaliai aprašė visus susitikimus su lietuviais, aprašė ir aną rytą. Pasirodo, kad tą dieną užsienio reikalų ministras Eduardas Ševardnadzė jį išsikvietė ir pasakė: „Mes žinome, kad šiandien susitinkate su lietuviais. Jei Amerika padės Lietuvai, prasidės trečiasis pasaulinis karas“. O karo niekas nenorėjo. Todėl mes nutarėme, kad reikia veikti vieniems.

Dabar visa viltis yra jaunimas. Gal tarp studentų atsiras tokių žmonių kaip Julius Panka. Be to, Lietuvoje labai mažai beliko inteligentijos, kuri puoselėtų tautiškumą. Juk pirmuosius lietuviškumo įgūdžius žmonės turi gauti šeimoje, mokykloje. Į kiekvieną šeimą neįlįsi, bet mokykloje galima nurodyti atitinkamas gaires. Kalbėjausi su keliais švietimo ministrais, bet visi jau labai liberalūs - kaip nutaria mokykla, taip ir bus, kaip nutaria rajonas, taip ir bus. Tai jei valstybė nesidomi tuo, kad jos piliečiai būtų tautiški, tai ko norėti? Viskas paleista savieigai. O jauni žmonės turi būti kaip nors reguliuojami, jiems reikia padėti susiprasti, atrasti teisingą kelią.



LKP CK 2-asis sekretorius Vladimiras BERIOZOVAS: „Džiaugiuosi, kad žmonės manimi patikėjo“

Šitie rinkimai anuomet buvo pirmieji demokratiški rinkimai Lietuvoje. Pamenu, kai nuvažiavau į Tauragę susitikti su žmonėmis. Norėjau pažiūrėti, kaip mane vertina. Prie miesto mane pasitiko komunistų partijos pirmasis sekretorius, nuvežė į vieną kolūkį, nuvedė į salę, kur sėdėjo 50-60 žmonių. Aš jo klausiu, kas čia tokie. Man atsako: „Čia mūsų „aktyvas“, partinė organizacija“. Truputį su jais pakalbėjau. O po to sakau tam sekretoriui: „Juk jie jau žino, už ką balsuos, kam man su jais aušinti burną apie demokratiją ir rinkimus?“

Tada mane nuvežė į miesto centrą, kur buvo didžiulė gamykla, joje dirbo apie tūkstantis darbuotojų. Šalia - mažesnė. Klausiu - kas joje? Ten, sako, Sąjūdis organizuoja konferenciją. Nuėjome, pakliuvome į pačią pradžią. Susitikimas vyko labai organizuotai. Buvo siūlomi kandidatai. Aš irgi pasakiau, kad noriu kandidatuoti. Pasisiūliau pats apie save papasakoti. Kalbėjau apie 40 minučių, bet kalbėjau taip, kad sulaukiau didžiulio palaikymo ir Tauragėje išrinko mane vieną. Supratau, kad reikia kalbėti su tais žmonėmis, kurie, tu matai, abejoja ar yra prieš tave nusiteikę. Paskui apvažiavau kitus miestus, ūkius. Kai baigėsi rinkimai, iš ryto išgirdau, kad surinkau daugiausia balsų, ir užėmiau pirmą vietą.

Pamenu, kai nuvažiavome dirbti į Maskvą, kartą padariau tokį neapgalvotą žingsnį. Buvo svarstomas komisijos sudarymas dėl slaptos Molotovo ir Ribentropo pakto dalies apie tai, kad Lietuva būtų prijungta prie Rusijos. Kadangi sėdėjau pirmoje eilėje, iškart atsikėliau, priėjau prie tribūnos ir paprašiau, kad leistų pakalbėti. Pasakiau, kad man bus gėda grįžti į Lietuvą, jei jūs nepabalsuosite už tai, kad būtų sudaryta komisija, kuri paviešintų šitą gėdingą paktą. Nežinau, ką dar tada kalbėjau, bet man pavyko - visi nuščiuvę klausėsi. Pamaniau, kad jei dabar balsuotų, tikrai nubalsuotų „už“.

Nors atkūrus Nepriklausomybę kurį laiką aktyviai dalyvavau politikoje, taip pat kruopščiai susitikinėjau su žmonėmis, galiausiai pasitraukiau. Kuo toliau, tuo labiau esu nepatenkintas Seimo darbu. Ši institucija man nebeimponuoja. Man net sunku ją kritikuoti. Gaila. Aš puikiai mačiau, kaip lietuviai trokšta Nepriklausomybės, kaip jie mąsto, apie ką svajoja. Mano tėvas labai mylėjo Lietuvą. Džiaugiuosi, kad tada, nepaisant mano pavardės, žmonės manimi patikėjo.



Kompozitorius Vytautas LAURUŠAS: „Tėvynės meilę iškeitėme į turtingesnį gyvenimą Anglijoje“

TSRS liaudies deputatų suvažiavimas jau savo pradžia buvo daug žadantis renginys. Jis skyrėsi nuo visų komunistinės valstybės iki tol dominavusių suvažiavimų ir sesijų. Prezidiume sėdėjo tik vienas mandatinės komisijos pirmininkas. Visas politbiuras su generaliniu sekretoriumi Michailu Gorbačiovu sėdėjo salėje tarp deputatų. Tik mandatinės komisijos pirmininkui pradėjus skaityti pranešimą, staiga iš salės į tribūną įšoko deputatas iš Latvijos ir, šiurkščiai nutraukęs mandatinį pranešimą skaitantį pirmininką, kreipėsi į salę, prašydamas tylos minute pagerbti Tbilisyje per antitarybinę demonstraciją žuvusias aukas. Ir ką, visa 2500 deputatų salė pakluso šiam reikalavimui. Mes iš karto pajutome, kad turime puikią tribūną savo laisvės siekiams išsakyti. Tribūną, kurią girdėjo visas pasaulis.

Mes pasijutome laisvi! Kada penkiasdešimt metų privalėjome viską paklusniai vykdyti, ko iš mūsų reikalavo okupantas. Kitaip grėsė Sibiras. Dabar mums niekas nenurodinėja, ką turime daryti. Mes, džiaugdamiesi laisve, užmiršome pareigas. Nors okupacijos metais beveik visi jautėme nepriteklių, iš Tėvynės niekur geresnio duonos kąsnio ieškoti nebėgome. Gyvenome visi susiglaudę toje Lietuvos žemelėje, laukdami geresnių laikų. Meldėmės slapčia, slėpėme brangius laisvos Tėvynės simbolius. Saugojome lietuvybę. Šiandien Tėvynės meilę iškeitėme į turtingesnį gyvenimą Anglijoje, Norvegijoje.

Anuomet deleguoti deputatai buvo vieningi, o jungė juos nepriklausomos laisvos Lietuvos siekis. Iš 56 deputatų tik du lenkai nuo mūsų atsiskyrė. Jiems sovietinė santvarka labai tiko. Po kovo 11 d. Lietuvai atstovaujantys deputatai pranešė, kad sesijų darbe dalyvaus stebėtojų teisėmis, ir iš salės persikėlėme į balkoną, kuris buvo skirtas svečiams. Mūsų vietose sėdėjo tik du lenkai. Po eilinio balsavimo M.Gorbačiovas vis klausdavo, ar stebėtojai balsavo. Kad mes nebalsavome, jis galėjo akivaizdžiai matyti, nes mūsų buvusios vietos buvo pirmose eilėse tiesiai prieš pirmininkaujantį M.Gorbačiovą. O jos buvo tuščios, tik tie du lenkai badė jam akis. Latvių ir estų deputatų grupės buvo mišrios, demonstruoti vienybės jie negalėjo. Kai mes persikėlėme į svečių ložę, prie mūsų prisidėjo dalis latvių ir estų. Politologai dažnai juokauja, kad dabar tik didelė katastrofa gali vėl sutelkti lietuvius į vieną galingą kumštį.

Pamenu, kaip 1990 m. balandžio 12 d. dalis Lietuvai atstovaujančių deputatų atvykome į Maskvą. Maskvos Suvažiavimų rūmuose veikė didžiulis telefonų mazgas, iš jo buvo galima skambinti nemokamai į visą pasaulį. Mes juo pasinaudojome ir ištisai skambinome į visas pasaulio šalis, skelbdami, kad Lietuva atkūrė Nepriklausomybę. Tačiau šeimininkai tai pajuto ir po dienos iš telefonų stoties užsienis dingo.



Medikas Egidijus KLUMBYS: „Suverenitetas priklauso Tautai“

Dalyvaudamas rinkimuose į TSRS liaudies deputatus, rinkimų kampanijos pradžioje 1989 metų sausį savo pirmame susitikime su rinkėjais (Kauno fizikinių-techninių energetikos problemų instituto darbuotojais) bene pirmasis iš Sąjūdžio remtų deputatų viešai pasakiau, kad mano veiklos tikslas - Lietuvos Nepriklausomybė ir kad TSRS liaudies deputato mandato suteikti įgaliojimai gal kiek padės ją priartinti. Noriu priminti, kad įsimintinas 1989 m. vasario 15 dienos Sąjūdžio Seimas nesiryžo išreikšti tautos ryžto taikiu būdu atkurti Lietuvos Nepriklausomybę.

2000 m. išleistoje knygoje „Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signatarai“ (1990) parašiau: „Liūdna, labai liūdna, bet ne už tokią Lietuvą, pasuktą laukinio kapitalizmo ir nevaldomos rinkos ekonomikos vystymo keliu, balsavau tą įsimintiną 1990-ųjų kovo 11-ąją“. Lygiai taip pat manau ir 2014-ųjų kovą, prabėgus 24 metams po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.

Įsimintiniausi to meto įvykiai - Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas ir Baltijos kelias. Jausmų, kuriuos patyriau tuomet, neįmanoma perduoti žodžiais. Tokios vienybės ir bendrumo jausmo turbūt jau nebebus mūsų istorijoje.
Anuomet didesnė dalis TSRS liaudies deputatų buvo vieningi, nes juos vienijo bendras tikslas - Lietuvos Nepriklausomybė, ir visi veiksmai buvo mobilizuoti ta kryptimi. Šiuolaikiniai eurošalininkai, tiksliau, eurokolaborantai, atstovauja toms pačioms sąjunginėms (sojuzinėms) nuostatoms, kurios remiasi vieno stipraus biurokratinio centro idėja.

Apskritai anuometinėje valdžioje - Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje - didžiumą sudarė idealistai, kurių prioritetas buvo atkurti valstybę ir sudaryti sąlygas Tautai vystytis. Dabartinė valdžia galvoja apie asmeninius ir grupinius-partinius interesus bei naudą. Tauta jiems nebeegzistuoja, dėl to bjauriausiais keliais brukamos „bendraeuropinės“ vertybės: besaikis asmeninis liberalizmas, homoseksualumas, tautiškumo atsisakymas bei jo pakeitimas mistiniu europietiškumu.

Anuomet Tautos išrinktieji pažadėjo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir tai padarė, dabartiniai politikai, tiek dešinieji, tiek kairieji, ne tik ignoruoja Tautos valią, išsakytą referendume dėl atominės elektrinės, bet ir deda visas pastangas, kad Lietuvos žmonės neišsakytų savo nuomonės referendumuose. Šiandieniams politikams žmonės reikalingi tik tam, kad juos išrinktų į vieno ar kito lygio valdžią. Šie politikai užmiršo pagrindinį dalyką: suverenitetas priklauso Tautai.

Dauguma paprastų žmonių supranta, kad nuo jų norų niekas nepriklauso, nes visų lygių valdžia nuo jų labai nutolusi. Žmonės prisimenami tik rinkimų laikotarpiais, bet jiems iš esmės draudžiama išsakyti savo nuomonę per referendumus, o tais retais atvejais, kai jie tą nuomonę išsako, į ją valdantieji, kad ir kokios pakraipos būtų, nekreipia jokio dėmesio.

Per visus Nepriklausomybės metus nė vieniems valdantiesiems lietuvių tauta, kaip bendruomenė, nebuvo vertybė. Negana to, ją išstūmė naujadaras „pilietinė tauta“, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas nelietuviams, homoseksualams. Atsitiko taip, kad lietuvybę puoselėja nedideli lietuvių būreliai, o lietuvybė visų atspalvių valdantiesiems tapo beveik prakeiksmu.

Šiandien už valstybingumą niekas nekovoja, jį tik po gabalą atiduoda. Sovietinį sojuzą pakeitė eurosojuzas: visi sprendimai priimami toli nuo mūsų. Lietuvos valdžia vėl tapo klusnia svetimos valios vykdytoja. Savos politinės valios neturime, nėra jokios finansinės galios, lietuviai prarado visus ekonominius svertus. To išraiška yra milžiniška emigracija, didžiausias Europoje savižudybių skaičius, sparčiausias pasaulyje Tautos nykimas ir vis labiau tuštėjanti Lietuva. Tautiškumo išlaikymas nėra valstybės politika, jis, deja, aktualus pavieniams lietuviams ar tik nedidelėms jų grupėms.



Inžinierius Alvydas LAJUS: „Buvome lyg uždaryti narve“

1989 m. rinkimai padėjo svarų pamatą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui. Tuo metu Lietuvos žmonės gyveno euforija, nežinau, ar dar kada nors tokia bus. Į mitingus ėjo didžioji visuomenės dalis. Visi eidavo kaip į šventę, dabar net Dainų šventė nėra tokia šventė kaip buvo tuomet. Nors pirmuosiuose mitinguose ir nebuvo tiesiogiai kalbama apie visišką atsiskyrimą nuo TSRS, visi tai suprato ir be žodžių visi žinojo. Tik garsiai nebuvo įvardijama.

Pamenu, kai patekome į pirmąjį suvažiavimą Maskvoje, neseniai Gruzijoje, Tbilisyje, buvo įvykęs taikus mitingas. Ten susirinkę žmonės kalbėjo apie laisvę, Nepriklausomybę. Jie desantininkų buvo sudaužyti, sukapoti užaštrintais kastuvėliais. Gruzinai į pirmąjį suvažiavimą Kremliuje atsivežė filmuotą medžiagą iš to mitingo ir pasakė, kad, pasibaigus pirmos dienos darbui, visi kviečiami pažiūrėti, kas vyko Gruzijoje. Nepamenu, ar iš mūsų kas nors ėjo, bet aš nuėjau. Įvykiai ten buvo žiaurūs. Bet labiausiai mane pritrenkė ne tai, kas vyko filmuotoje medžiagoje, bet tai, kas vyko žiūrovų salėje. Įsivaizduokite: kareiviai per galvas kapoja kastuvėliais moterims, vaikams, neginkluotiems civiliams, o salėje rėkia: „Taip ir reikia“, „Teisingai“. Kur aš atsidūriau? Buvau pritrenktas tų žmonių reakcijos. Be abejo, buvo ir tokių, kurie tokį elgesį smerkė, bet jie tylėjo. Aš dairiausi ir stebėjausi, kas per deputatai susirinko.

Vis dėlto nerimo ir baimės anuomet nebuvo. Visi gyvenome atskirai. Viešbučio „Maskva“ koridoriuose nuolat marširuodavo ginkluoti žmonės su racijomis. Kai susirinkdavo mūsų delegacija, visi susiskaičiuodavome, nes buvo tokių minčių, kad vieną rytą kurio nors gali ir nebebūti.

Buvo dar vienas įvykis. Kol Lietuva dar nebuvo paskelbusi Nepriklausomybės, Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo TSRS komunistų partijos. M.Gorbačiovo reakcija buvo baisi. Jis pakvietė Lietuvos delegaciją pasikalbėti. Mes pas jį užėjome. Kiekvienam paspaudė ranką ir puolė į isteriją, pradėjo šaukti. Vitas Tomkus tada išsitraukė magnetofoną ir susitikimą nutarė įrašyti. M.Gorbačiovas atsisėdo greta Vytauto Landsbergio ir sako: „Tai kaip aš dabar turėsiu pasitikti Algirdą Brazauską, kai jis atvažiuos į Maskvą? Oro uoste? Kaip jį priimsiu?“ V.Landsbergis jam sako: „Kodėl? Jis juk ne valstybės vadovas, jis tik partijos vadovas“. Tada M.Gorbačiovas: „Taip. O kai jūs būsite valstybės vadovas, tada aš jus oro uoste pasitiksiu?“ M.Gorbačiovas tikrai buvo įsiutęs. Tokiose konfliktinėse situacijose visada kviesdavome kaunietį Nikolajų Medvedevą. Jam liepdavome kalbėti. M.Gorbačiovas truputį apsiramino, ir N.Medvedevas jam sako: „Supraskite, Lietuva vis tiek atsiskirs. Dabar mes pradedame traukti ryšius: visuomeninius, kitus, ir bus paskelbtas Lietuvos atsiskyrimas“. M.Gorbačiovas jo klausia: „Tu kas - katalikas ar stačiatikis?“ N.Medvedevas: „Stačiatikis“. M.Gorbačiovas: „Tu daugiau katalikas nei pats popiežius“.

Visi tada žinojome, kad taip, kaip yra, būti negali. Visi norėjo laisvos Lietuvos, bet kokia ji bus, niekas nediskutavo. Geras pavyzdys mums buvo Skandinavijos šalys, pavyzdžiui, Suomija. Jautėme, jeigu būsime laisvi, būsime kaip Suomija, bet kaip tai pasiekti, nežinojome.

Šiandien, be abejo, trūksta vienybės, tautiškumo. Jaunimas, kuris užaugo, dabar yra laisvas. Jis žino: kaip patys susitvarkys, taip ir gyvens, nepatiks čia, susidės daiktus ir išvažiuos kitur. O tada niekas niekur negalėjo išvažiuoti, visi buvome vienodi, visi turėjome darbus, visi maždaug tiek pat gaudavome. Buvome uždaryti kaip narve. Tai labai ilgai truko, ir žmonių kantrybė buvo išsekusi.



Kardiochirurgas Jurgis BRĖDIKIS: „Meilė Tėvynei turi būti susieta su pareiga“

Balotiruotis į TSRS liaudies deputatus mane paskatino Jokūbas Minkevičius. Iš pradžių atsisakinėjau, nes neįsivaizdavau, kaip galiu palikti pacientus, kuriems aš, širdies chirurgas, esu reikalingas. Tačiau buvau įtikintas, kad Lietuvai labai svarbu pasinaudoti galimybėmis aiškiai ir garsiai pasakyti, kad norime būti suverenūs ir siekiame laisvės. Kandidatai nuo Sąjūdžio jau buvo išrinkti. Dar buvo galimybė lietuvių deputatų sąrašą padidinti laimint rinkimus visasąjunginėse organizacijose. Tokiu keliu į deputatus atėjo aktorius Regimantas Adomaitis, atstovaudamas TSRS teatro veikėjų sąjungai, Gediminas Baravykas - TSRS architektų sąjungai, Leonas Kučinskas - TSRS dizainerių sąjungai, Justinas Marcinkevičius - TSRS rašytojų sąjungai; tokių buvo dar keli. Kaip mokslininkas aš galėjau atstovauti visasąjunginei „Žinijos“ draugijai. Turėjau bene devynis varžovus iš kitų TSRS respublikų, prasidėjo kova dėl vienintelės deputato vietos. Vykau į Taškentą, Maskvą, Minską, kur dalyvavau susitikimuose su rinkėjais iš Vidurinės Azijos, Tolimųjų Rytų, Sibiro, Užkaukazės, Moldovos, Baltarusijos. Tekdavo išdėstyti savo „platformą“, kurioje teikiau pasiūlymus, kaip geriau organizuoti mokslininkų veiklą ir žinių skleidimą. Į mane, lietuvį, daugelyje vietų žiūrėjo mažų mažiausiai nedraugiškai - dauguma rinkėjų buvo prisiklausę visokių kalbų ir gandų apie Sąjūdžio inicijuotą judėjimą Lietuvoje, apie pavojus kitataučiams; kai kurie buvo nusiteikę gana priešiškai, esą mes skriaudžiame rusus, girdėjau net sakant „jūs, lietuviai, esate fašistai“. Vis dėlto rinkimuose nugalėjau ir prisijungiau prie Lietuvos deputatų grupės. Laisvos Lietuvos vizija, kurią tada turėjau, tebėra manyje.

Nors mūsų himne minima vienybė, tačiau tik retai mes, lietuviai, susivienijame. Kai apie septyniasdešimtuosius metus pirmą kartą nuvykau į JAV ir susitikau su lietuviais emigrantais, nustebau, kaip nesusikalba kairieji su tautininkais, Kauno ateitininkai su Panevėžio ateitininkais ir t.t. TSRS liaudies deputatų grupė nuo Lietuvos buvo sudaryta iš įvairių profesijų ir išsilavinimo žmonių, gana skirtingų politinių pažiūrų, daugelis nuostatų buvo kolektyviai aptariamos ir vieningai atstovaujamos. Tačiau ryškėjo dvi linijos: viena, kuriai atstovavo kairieji, - siekti galutinių tikslų laikantis principo „žingsnis po žingsnio“ ir pirmiausiai išsikovojant ekonominį savarankiškumą. Antra - kovoti dėl visiškos politinės nepriklausomybės. Netrukus atsirado „labiau mylinčių Lietuvą“ deputatų, jų grupelė pradėjo uždarus pasitarimus. Vis dėlto kai 1989 metų spalio mėnesio 2 d. TSRS liaudies deputatai nuo Lietuvos parengė politinį pareiškimą TSRS Aukščiausios Tarybos pirmininkui M.Gorbačiovui, protestuodami prieš neteisingą TSKP CK pareiškimą „Dėl padėties tarybinio Pabaltijo respublikose“, po juo pasirašė ir kairieji, ir dešinieji deputatai.

Dabar nyksta ta karta žmonių, kurie karų ir okupacijų metais slapta minėjo Vasario šešioliktąją ir neprarado vilties, kad Lietuva atgaus Nepriklausomybę. Tačiau tikiu jaunimu ir linkiu, kad jų meilė Tėvynei būtų susieta ir su pareiga bei su atsakomybe. Kiekvienas lietuvis, ypač besiveržiantis į politiką ir valdžią, turi paklausti savęs: „Ką aš daviau Lietuvai, ką aš galiu padaryti dėl savo valstybės?“



Buldozerininkas-ekskavatorininkas Kazimieras UOKA: „Anuomet valdžią sudarė idealistai, dabar - materialistai“

Maskvoje mūsų delegacijoje buvo 58 žmonės, rinktų - tik 42, visi kiti skirti visuomeninių, kultūrinių organizacijų. Bet taip sėkmingai susiklostė situacija, kad protarybiniai buvo tik du, todėl jie nesijautė labai drąsūs. Pagrindinis mūsų tikslas buvo pasireikšti kaip demokratinei jėgai. Tą mes ir padarėme. Pavyzdžiui, mums nepalankaus įstatymo balsavimo metu išėjome iš salės. Mes turėjome kitokią nuomonę, todėl taip ir padarėme. Buvo didžiulis furoras. Negirdėtas, nematytas dalykas. Lietuvos delegacija tapo garsenybe visoje Tarybų Sąjungoje. Žmonės mus gaudė, norėjo kontaktų, pamokymų, kaip šitaip elgtis.

Pamenu, kai dirbome Maskvoje, pagal Tarybos Sąjungos tradiciją suvažiavimo prezidiume sėdėdavo po vieną žmogų iš kiekvienos respublikos. Kartą atsitiko taip, kad Vytautas Astrauskas, tuometis Lietuvos TSR Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininkas, nebuvo išrinktas, todėl mūsų sąjūdiečių delegacija nutarė ten pasodinti mane. Man teko porą savaičių sėdėti tarp penkiolikos vadovų. Ruošiant tuos posėdžius, prieš išeinant į suvažiavimus, man teko matyti visą Sovietų Sąjungos virtuvę. Tuo metu vyko kruvini įvykiai Rumunijoje ir buvau gyvas liudytojas, kaip M.Gorbačiovas gaudė įvykius kiekvieną valandą, o visas pasaulis laukė, ką jis pasakys. Jis laukė iki paskutinės akimirkos. Tad galima sakyti, kad buvo labai atsargus dėl Rumunijos. Tada dar buvo toks incidentas. M.Gorbačiovas paskelbė, kad iš visų respublikų sėdi po vieną žmogų, o iš Lietuvos, kadangi V.Astrauskas serga, sėdi darbininkas Uoka. Aš atsistojau ir sakau, kad ne todėl, kad serga Astrauskas, o todėl, kad Lietuvos komunistų partija pralaimėjo Lietuvoje rinkimus ir pasodino kitą žmogų. Taip išėjo, kad pavadinau M.Gorbačiovą melagiu. Baisi neapykanta kilo man.

Maskvoje man teko dirbti statybos darbų komitete. Praėjus pusei metų suformavome sau uždavinį - turime pasiekti, kad Maskva pripažintų Molotovo-Ribentropo paktą negaliojančiu. Kai pradėjome aktyviai veikti, kažkur po metų buvo pripažinta, kad šis paktas neteisėtas, o ir mūsų statusas Tarybų Sąjungoje yra neteisėtas. Tai buvo didžiulis pasiekimas, ir vien dėl jo mums vertėjo važiuoti į Maskvą. Mes nepriklausomybę pasiekėme legaliu pripažinimu, šitaip išvengėme kraujo praliejimo.

Tiesa, anuomet negalvojome, kad atkūrus nepriklausomybę bus tokia didžiulė praraja tarp paprasto piliečio ir valdžios, kad valdžia ims taip savotiškai gudrauti su tauta. Anuomet visą valdžią sudarė tokie idealistai, kuriems nerūpėjo pinigai. O dabar dominuoja materialistai. Tai skirtumas didžiulis. O ir kovoti už lietuvybę dabar yra sunkiau. Tada niekam net klausimas nekilo, pavyzdžiui, dėl lietuvių kalbos ar šeimos moralės.

Bet esu įsitikinęs, kad mes buvome pasiruošę laisvei. Dabar palyginus posovietines valstybes esame kokie treti-ketvirti tarp geriausiųjų. Pamenu, Sąjūdžio įkarštyje rytų Vokietijos žmonės, lenkai aikčiodavo išgirdę, ką mes kalbame. Prisiminkime, kad ir Sovietų kariuomenė išėjo iš Lietuvos pirmiau negu iš Lenkijos. Mes buvome lyderiai, švyturiai. Baimės nebuvo, tiesiog jautėme, kad už mūsų stovi ištisų kartų skausmas. Buvome remiami žuvusiųjų sielų iš aukštybių.



Redaktorius Algimantas ČEKUOLIS: „Pirmas gryno oro įkvėpimas“

Lietuvoje šie rinkimai iš tiesų buvo pirmieji laisvi rinkimai po daugelio metų. Mes pajutome malonumą iš tikrųjų balsuoti, apgalvoti ir žiūrėti, kokie bus rezultatai. Antras svarbus momentas buvo tai, kad nors Sąjūdis atrodė kaip paprastas judėjimas, jis turėjo milžinišką jėgą. Sąjūdžio remti kandidatai tada laimėjo balsų daugumą. Kai važiavome į Maskvą, važiavome ne Stalino saulės parvežti, o važiavome kaip padėties šeimininkai.

Pačiame suvažiavime man neteko labai daug pasireikšti. Aš pasirinkau kitą kelią. Užsirašyti ir laukti dvi savaites, kada tau duos tribūną, man neatrodė patraukliai. Aš nesiveržiau į tribūną. Posėdžiuose pasėdėdavau pusę valandos, o kadangi mano nugara ir apatinė kūno dalis skruzdėlių pilna, atsikeldavau ir išeidavau. Žurnalistų į Kremliaus posėdžių salę neleisdavo. Jų iš įvairių pasaulio šalių buvo atvažiavusių apie du tūkstančius, visi laukdavo didelio vestibiulio gale su savo magnetofonais ir vaizdo kameromis. Kai išeidavau, mane jau pažinodavo, bėgdavo prie manęs, nes žinojo, kad galiu kalbėti užsienio kalbomis. Ir tai buvo mano planas, kaip surasti priėjimą prie M.Gorbačiovo ausies. Tai, ką pasakydavau užsienio žurnalistams, jie išspausdindavo, ambasadorius būtinai įtraukdavo tai į savo kasdienį raportą ir perduodavo Maskvai, o M.Gorbačiovas tai būtinai perskaitydavo.

Neslėpsiu, tą laikotarpį aš atsimenu su malonumu, su tam tikra šypsena. Man patiko ir Kremliaus bufetas - ikrai, raudona žuvis, mėsos patiekalų kiek nori ir visa tai buvo nemokamai. Iki šiol laikau abu ženkliukus kaip suvenyrą. Tai buvo mūsų iliuzijų laikas. Pirmas gryno oro įkvėpimas, išmokęs, kaip reikia balsuoti.

Tiesa, kad dabar į rinkimus nebesusirenka tokios minios žmonių. Taip yra todėl, kad tie balsavimai dabar nebėra tokie svarbūs. Šiandien politikoje nematau didelio skirtumo tarp konservatorių ir socialdemokratų. Politikai elgiasi dabar ne pagal ideologiją. Dabar jie yra pragmatikai. Elgiasi taip, kaip išeina. Na kaip gali padidinti algas arba pensijas, jei yra biudžetinės ribos? Ir būk konservatorius ar socialdemokratas, pinigų neprispausdinsi. Todėl visur pasaulyje eiliniai rinkimai praeina beveik nepastebimai. Anie buvo svarbūs tuo, kad tarsi nutraukė mums nuo galvos antklodę, kuri buvo užmesta. Ji nulėkė į šoną ir pamatėme, koks gražus yra pavasaris.

Galiu pasakyti, ko šiandien nepasigendu - tai dirbtinės euforijos. Jei nėra dėl ko kovoti, tai nėra ko mosikuoti rankomis. Dabar, kai Ukrainoje atsitiko tai, kas atsitiko, kai pas mus skubiai atskrido Amerikos lėktuvai, atsirado susidomėjimas politika, ir tai pakėlė lietuvių susirūpinimą savo Tėvyne. Ir kai prezidentė sako, kad reikia padidinti karinį biudžetą, niekas nebesako, kad geriau padidinkite pensijas. Mūsų patriotizmo jausmas auga.



Astronomas Gunaras KAKARAS: „Šiandien jaučiu grėsmę žmogiškumui“

Dauguma Sąjūdžio kandidatų nebuvo politikai. Aš - taip pat. Tačiau vieningai ėjome ir siekėme laisvos Lietuvos. Absoliučios ateities vizijos, manau, neturėjome nė vienas. Tačiau tokią Lietuvą, kokią turime dabar, tada būčiau pavadinęs labai blogu, slegiančiu sapnu. Šiandien vyrauja totalinis nusivylimas ekonomika, politikais ir teisinėmis institucijomis.

Anuomet klausimas, sunku ar lengva, neegzistavo. Mano ėjimas į rinkimus buvo ne politinis žingsnis, bet mąstančio žmogaus neišvengiama būtinybė. Ir džiaugiuosi, kad kito žingsnio politikos link nežengiau. Tik dėl to gimė ir išaugo Lietuvos etnokosmologijos muziejus. Aš šiandien jaučiu grėsmę žmogiškumui, nes tautiškumą puoselėti, jo siekti, jį propaguoti gali tik bendražmogiškų vertybių visa apimančioje erdvėje augęs, auklėtas ir subrendęs žmogus. Tokių Lietuvoje šiandien - mažuma.

Pasaulio globalizacija, kaip neišvengiamas procesas, deja, turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Giliai suprasti šį pasaulio keitimąsi nėra lengva ir paprasta. Mūsų laukia dar gana daug nenumatytų netikėtumų. Šios aplinkybės ir skaido visuomenę į dvi dalis.

Pirmoji valdžia, nors ir klysdama, ėjo į visų suprantamą aiškų tikslą. Šiandienė valdžia, išsiskaidžiusi į atskiras partijas, deklaruodama tą patį tikslą, renkasi skirtingus kelius, kurie turi duoti naudą atskiroms partijoms, atskiriems politikams, atskiriems verslo klanams. Likę Lietuvos žmonės yra tik potencialūs balsuotojai, rinkėjai - juos reikia prisivilioti. Iš pirmosios valdžios jie galėtų pasimokyti nuoširdaus sutarimo, net ir aršiai ginčijantis, siekiant ir einant aiškaus ir vieningo tikslo link. Bet bendriausias pasimokymas galėtų būti bendražmogiškų vertybių įteisinimas visame Lietuvos ekonominiame, politiniame, švietimo ir auklėjimo darbe. To, deja, nėra ir šiandieninėje Konstitucijoje.



Psichologas Vytautas ČEPAS: „Tai buvo stebuklas!“

Žingsnių Nepriklausomybės link buvo ir iki 1989 m. kovo mėn. rinkimų, labai tvirtų, labai reikšmingų: pokario rezistencija, Helsinkio grupė, Lietuvos bažnyčios kronika, Lietuvos laisvės lyga, mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo... Rinkimai tik parodė, kad esame galinga jėga, privalanti kelti sau pačius aukščiausius tikslus. Ir žmonės patikėjo, ir ėjo, reikalavo, aukojo gyvybes.

Laisvos Lietuvos vizija anuomet buvo taip giliai nukišta į mūsų sąmonės užkaborius, kad daugelis apie tai net galvoti bijojo. Prisiminkime pirmąsias diskusijas: Nepriklausomybė, bet... vadovaujant Komunistų partijai. O kokią paniką sukėlė Rolando Paulausko kalba, pasakyta per Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą, kai jis prabilo apie Nepriklausomybę. Lietuvos delegacijai demonstratyviai išeinant iš Kremliaus suvažiavimų salės, trečdalis mirtinai persigandusių delegatų liko savo vietose. Tai tik dabar atsirado gausybė didžiavyrių, kalbančių ir rašančių, kad tai jie dėl Lietuvos Nepriklausomybės „griuvo ant kulkosvaidžio ambrazūros“.

Pažiūrėkite, kas dar likę politikoje iš anų laikų idealistų. Kur Egidijus Bičkauskas, Romualdas Ozolas, Egidijus Klumbys, Mečys Laurinkus, Zita Šličytė? Ant valdžios avanscenos užkopė gudrūs, godūs, sentimentų neturintys veikėjai, Lietuva pradėjo krikti ir aižėti, dalytis į turčius ir vargetas. Tokia yra iki šiol, tik praraja tarp pirmųjų ir antrųjų kaskart vis gilesnė. Kai valstybė su savo žmonėmis elgiasi kaip pamotė, žmonės jos taip pat tikra motina nelaiko.

Tuo metu jėgų išsidėstymas buvo labai aiškus: kas už nepriklausomą Lietuvą, tas savas, kas prieš, tas svetimas! Dabar tokių akivaizdžių priešų lyg ir nebeliko, tačiau daugelio mūsų žmonių sielos taip surambėjo, kad mes patys sau tapome didžiausiais priešais. Dalis mūsų nebenori kalbėti lietuviškai, nebesvarbi jiems ir šeima, tradicijos, kultūra, net žemę pasiryžę parduoti bet kam, kas tik pasiūlys didesnę kainą.

Tada buvome vieningi, gebėdavome susitarti pačiais sudėtingiausiais klausimais, o tai, ko gero, ir yra didžiausia vienybė. Todėl pirmieji ir iškovojome laisvę, pirmieji išvijome okupacinę kariuomenę, greičiau nei kiti buvome priimti į visokias tarptautines organizacijas. Tada mums, apsvaigusiems nuo laisvės, net baisiausiame sapne nesisapnavo tai, kas dabar virsta realybe. Kodėl taip nutiko? Mes pražiopsojome savo valstybę, atidavėme ją į atsitiktinių, minkštakūnių ir išverstaskūrių veikėjų rankas, kuriems žodžiai „Lietuvos valstybė“ yra tik paprasčiausias garsų junginys. Pirmųjų vyriausybių tikslas buvo reformuoti valstybę, jos ūkį, finansus, ekonomiką, dabartinės iš kailio neriasi, kad visa, kas padaryta, kaip galima greičiau ir su visais padurkais būtų sukišta į ES gerklę.

Lietuva, Sąjūdis, Laisvė, Nepriklausomybė visiems buvo šventa, paprastais žodžiais nenusakoma. Suprantama, taip negalėjo trukti amžinai, reikėjo ir apie kasdieninę duoną pagalvoti, tačiau vargu ar kas galvojo, jog nusirisime iki to, kad visa, dėl ko tada kilome prieš okupantą, vieną dieną taps nebeįdomu ir nebereikalinga.

Tas laikotarpis buvo nepakartojamas, retais kartais suteikiama tokia galimybė: šimtatūkstantiniai mitingai, audringos ir teisingos kalbos, niekada nesibaigiančios diskusijos. Šalia tokie žmonės! Rašytojai Grigorijus Kanovičius, Romas Gudaitis, Stasys Kašauskas, poetai Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Justinas Marcinkevičius, aktorius Regimantas Adomaitis, mokslininkai Jonas Kubilius, Vytautas Statulevičius, Eduardas Vilkas, visas tikrasis, ne glamūrinis Lietuvos elitas, visuotinis patosas; čia pat okupantų šarvuočiai, ginkluoti kareiviai ir, nepaisant nieko, komunizmo simbolių griovimas, paprasta akimi regimas vergų virsmas laisvais žmonėmis. Tai buvo stebuklas!



Teisininkas Leonas KUČINSKAS: „Anuomet nebuvo „kinkų drebėjimo“ sindromo“

1989 metais Lietuvoje buvo išrinkti 58 deputatai, iš jų 16 - visuomeninėse organizacijose. Aš buvau ne tik Lietuvos dizainerių sąjungos kandidatas, bet ir Latvijos bei Estijos, kadangi šių šalių sąjungos nusprendė turėti vieną TSRS Dizainerių sąjungos kandidatą. Kai mane išrinko deputatu, pasveikinti atėjo Čiuvašijos dizainerių sąjungos delegacija ir pasakė, kad jie už mane balsavo. Man paklausus kodėl, paaiškino: „Mes sprendėme, kuris iš kandidatų galėtų daugiausiai pakenkti rusams, ir pasirinkome jus“. Tai skamba kaip anekdotas, bet toks buvo faktas. Šis epizodas gerai parodo čiuvašų tautos požiūrį į sovietinę imperiją.

Lietuvos atstovai suvažiavime buvo labai vieningi: už visas svarbiausias rezoliucijas paprastai balsuodavo 54 delegatai iš 58. Tarp Latvijos ir Estijos atstovų buvo tokių kaip garsusis Latvijos atstovas Alksnis, kuris išrėžė ugningą kalbą suvažiavime, baigdamas ją tuo, kad „visi pabaltijiečiai yra ginkluoti iki dantų ir tik laukia patogios progos užpulti Sovietų Sąjungą“. Jam atsakyti į suvažiavimo tribūną išėjęs Lietuvos delegatas kaunietis Nikolajus Medvedevas pasakė: „Taip, mes ginkluoti iki dantų“ ir padarė pauzę. Salė nuščiuvo („jie prisipažino!“). Toliau jis tęsė: „Mūsų ginklas yra tiesos žodis“. Tai nuskambėjo labai įspūdingai.

Žinoma, turėjau savo laisvos Lietuvos viziją. Ji buvo labai aiški ir paprasta: po 1918 metų mes per 22 metus sukūrėme modernią Europos valstybę su labai stipria vidurine klase - 1939 metų statistikos duomenimis, 80 proc. ūkių Lietuvoje buvo vidutinio dydžio (apie 20 ha). Pragyvenimo lygis taip pat buvo ne žemesnis negu daugelyje Europos šalių. Daug pasako faktas, kad iki 1939 metų Lietuvos valstybė buvo grąžinusi visas užsienio skolas. Taigi mano vizija buvo atkurti panašią valstybę.

Šiandien tautos entuziazmas saugoti ir skleisti lietuvybę bei pareigos Tėvynei jausmas niekur nedingo, jis tik sumažėjo. Tam yra daug priežasčių: pirmiausia tai 50 okupacijos metų egzistavusios dvejopos moralės ir aukštyn kojomis apverstos vertybių skalės rezultatas; antra, per 24 Nepriklausomybės metus taip ir nesugebėjome sukurti modernios švietimo sistemos, kuri ugdytų asmenybę ir kuriai nebūtų svetimi tautinio lavinimo principai; trečia, okupacijos metais buvo sunaikinti dviejų šviesių mūsų visuomenės veikėjų Motiejaus Valančiaus ir Stasio Šalkauskio darbo vaisiai. Priežasčių yra ir daugiau, bet tam jau reikėtų atskiro nagrinėjimo.

Už valstybę ir lietuvybę kovoti dabar yra sunkiau, nes nepastebime (o gal nenorime pastebėti) grėsmių. Šiandien kovotojai už lietuvybę jeigu ir nelaikomi valstybės priešais, tai geriausiu atveju laikomi kovotojais su vėjo malūnais.

Iš pirmųjų Nepriklausomybės metų įvykių man labiausiai prisiminė drąsi ir tvirta tuometinio krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus pozicija kovojant su sovietinio OMON siautėjimu sostinėje. Taip pat Klaipėdos miesto tarybos pozicija sulaikant Klaipėdos karinės įgulos vadą ir, be abejo, nuosavos valiutos įvedimas. Kai vyravo idealizmas, nebuvo tokio reiškinio kaip vadinamoji „politinės valios stoka“. Tai yra ne kas kita kaip dar Vinco Kudirkos įvardintas „drebėjimas kinkų“, dabar tai dažniausiai pasireiškia kaip atsakomybės stoka, kuri pamažu virsta nieko neveikimu.

Iš pirmosios Vyriausybės dabartiniai politikai galėtų pasimokyti požiūrio į darbą savo kompetencijos srityje. Jiems labiau rūpėjo, kaip tinkamai atlikti savo darbą, o ne pagarsėjusios „socialinės garantijos“, kurios vėliau virto tūkstantinėmis išeitinėmis išmokomis. Be to, niekas iš to meto politikų nesilaikė dantimis ir nagais įsikibę į savo kėdę; nereti būdavo ir atsistatydinimo atvejai.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų priedą „Istorija“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PERGALĖ: vyrų krepšinio klubų Eurolygos aštuntojo turo rungtynėse antradienį Stambulo „Anadolu Efes“ (Turkija) komanda namuose 90:77 (16:14, 22:17, 24:22, 28:24) įveikė Tel Avivo „Maccabi Fox“ (Izraelis) ekipą ir iškovojo trečiąją pergalę iš eilės.
  • PAGROBTI: Kamerūne, vieno iš anglakalbių šalies rajonų mieste Kumboje, pagrobti mažiausiai 15 moksleivių ir mokytojas.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas vadyb

Ar esate patenkinti, kaip veikia demokratija Lietuvoje?

balsuoti rezultatai

Ar reikia referendumo dėl lito grąžinimo?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -1   +1 C

    -4   -2 C

 

   -3   -1 C

 +1  +3 C

    0  +2 C

 

   -1   +2 C

 3-8 m/s

 2-3 m/s

 

   2-3 m/s