respublika.lt

2017 gegužės 27, šeštadienis

Mus vienija tiesos sakymas (19)

2011 gruodžio mėn. 18 d. 09:30:45
Danutė ŠEPETYTĖ
VARDAS. Nacionalinės premijos laureatas dirigentas Saulius Sondeckis, įvertintas daugybe kitų Lietuvos ir užsienio apdovanojimų, nepaliauja sirgti už Lietuvą. Sauliaus Venckaus nuotr.

Su iškiliuoju meno žmogumi Sauliumi Sondeckiu kalbėjome ne apie ovacijas, kuriomis jis buvo sutiktas Vilniaus filharmonijoje šią savaitę. Ir ne apie šlovę, užklupusią dirigentą jauname amžiuje ir tebelydinčią iki šiol. Pamiršome ir nepagarbą, chamizmą ir išdavystę, kuriuos jam taip pat teko išgyventi. Kalbėjome apie klimatą, kuriame lengva niekinti, išduoti, vogti. Pokalbio pabaigoje profesorių paklausiau, ar verta apie tai vėl ir vėl kalbėti, ar verta apie tai rašyti ir ar verta skaityti pagaliau „Respubliką“, vis atsiduriančią niekinamos, ujamos, apvaginėjamos tautos pusėje.

- Verta, - atsakė S.Sondeckis. - Verta skaityt ir žinot, kodėl? Ko žmogui gyvenime labiausiai reikia? Kad jį kas nors suprastų. „Respublika“ užsiima vienijančiu darbu. Kaip atsitikus nelaimei mums reikia, kad kas nors būtų greta, taip ir jūs savais straipsniais paguodžiate netekusius vilties. Jiems malonu pajusti: aš ne vienas toks, va tokie esate ir jūs. Jiems malonu, kad yra prie ko prisišlieti, nors gyvenimas ir eina savo vaga: valdantieji daro savo, o jūs daužote galva tas lubas... Ko nepasakysi, demokratija Lietuvoje yra, bet išviršinė: kalbėti gali ką nori, rašyti gali ką nori, bet ar kam rūpi mano nuomonė, ar mano mintis pagaliau bus paviešinta žodis žodin, nežinia...

- „Respublikos“ laikraštyje bus, profesoriau.

- Neabejoju, kitaip nė nekalbėčiau. Pagrindinis dalykas yra tas, kad teisinė sistema pas mus nefunkcionuoja: mūsų kalbos atsimuša tik į lubas, o visas žaidimas vyksta antrame aukšte. Duok su galva, duok su kumščiu, kalbėk ką nori, išgirstas nebūsi. Stalinas kvailys: represavo, kankino žmones, vežė juos į Sibirą, vertė pildyti anketų charakteristikų krūvas, o, pasirodo, gana nekreipti dėmesio, ir rezultatas bus beveik tas pats. Nekreipti dėmesio, ir viskas. Tauta išsivažinės pati.

- Sakote, kad jūs be orkestro esate niekas, o kaip tas „antrasis aukštas“ išsiverčia be mūsų, likusių „pirmame“?

- Neišsiverčia. Jiems mūsų mokesčiai reikalingi, mūsų pinigai reikalingi, mes esame minia plebėjų, turinčių uždirbti pinigus, kurie paskui bus skirstomi jau nepaisant nei mūsų, nei „pirmo aukšto“ išminčių siūlymų. Ten jau savi žaidimai: koks gabalas tau, koks gabalas man. Jūs man paaiškinkite, kaip gali funkcionuojančioje valstybėje likti be aiškumo toks siaubingas pedofilijos skandalas. Keturi žmonės žuvo, eina treti metai, bet mes nieko nežinome. Niekas įtikinamai neatsako į iškeltus klausimus ir niekas, skleidžiantis melus šioje byloje, nėra nubaustas. Išgirdęs apie mūsų justicijos sprendimą skirti L.Stankūnaitei mergaitės globą, nusigandau. Ne tik dėl jos. Tikrai baisu gyventi Lietuvoje. Apginti neįmanoma ir apsiginti neįmanoma.

- Graudu, kad taip dirba institucija, kuriai valstybė, skirstydama algas, primetė viršaus ir už sąžiningumą...

- Jeigu būtų šitokia netvarka mano orkestre, aš žinočiau, ką man daryti. Radęs šitokį chaosą, susitvarkyčiau. Aš ne profesionalas, matau netvarką valstybėje, ir net neprofesionalui aišku, kad taip negali būti, o kur ponai profesionalai, kur jie su visais išeikvotais pinigais? Amerikoje, kur irgi yra intelektualinio purvo, kur milijardai metami per rinkimus žmonėms mulkinti ir bukinti, nepasakysi, kad neveikia teisinė sistema. Ten gali ir buvusį prezidentą, ir valstybės sekretorių - bet ką gali nubausti už eismo taisyklių pažeidimus, už finansinius nusikaltimus, ypač už mokesčių nemokėjimą ir pasodinti į kalėjimą. Lietuvoje sakoma, kad kalėjimai perpildyti. Ponai, nereikia kalėjimų finansiniams prasižengėliams (kalbu apie didžiuosius prasižengėlius, o ne bobutes su mėsa turguje ir ne Gariūnų spekuliantėlius), nereikia jų sodinti į kalėjimą, - reikia konfiskuoti jų turtą. Išsiaiškinant visas pajamas, labai rimtai to imantis, net jei reikia, konfiskuojant iš giminių. Kodėl Amerikoje tai įmanoma, o Lietuvoje - tabu, konfiskuoti negalima?

- Matyt, didelius pinigus Lietuvoje valdo dar didesni pinigai.

- O kaip kitaip? Taip ir yra. Štai aš, būdamas paklusnus įstatymams pilietis, moku visus mokesčius ir ramiai miegu naktimis. Jei būtų galėję prie manęs prikibti, vaje kaip būtų prikibę, bet aš nebijau, nėra prie ko. O kaip gali valstybės tarnautojas, gaunantis kad ir nemažą atlyginimą, susikurti milijoninį turtą? Negali to būti, nes tai neįmanoma, ir valstybė į tai turėtų reaguoti. Amerikoje ir Vokietijoje yra kitaip: jei esi valstybės tarnautojas ir įsigijai brangų daiktą, parodyk, iš kur.

- Kas, jūsų manymu, Lietuvoje labiausiai sunyko Nepriklausomybės metais?

- Garbė. Nebėra savigarbos. Susikompromitavęs ar sukompromituotas žmogus nesistengia apginti savo garbės. Garbingas žmogus privalo stengtis, kad jo šmeižikai būdu nubausti, arba kitu atveju jis pats turi pasitraukti. Šitas nuostatas žinojau nuo vaikystės. Nesuteršta reputacija, geras vardas buvo svarbiausias dalykas žmogui. Dabar Lietuvoje pašlijusios reputacijos žmonės kyla karjeros laiptais, jie gauna vis aukštesnes pareigas, nes sakoma, kad jie - nuostabūs vadybininkai. Mano tėvas, užsispyręs žemaitis, taip ir pragyvenęs emigracijoje su Lietuvos pasu, pasakojo, kaip jam traukiantis į Vakarus 1945 metais VLIK pirmininkas Steponas Kairys buvo jį įpareigojęs registruoti visą Lietuvos piliečių iš Lietuvos išvežtą valstybės turtą, kad jis vėliau būtų grąžintas Lietuvai, kai ji taps laisva. Kokia sąžinė, koks idealizmas: jie nepuolė kimšti į kišenes ir tik paskui žiūrėti, o kas čia Lietuvai liks. Jeigu būtų tokie žmonės Lietuvą pradėję valdyti, ji būtų buvusi kitokia.

- Paradoksas: dideli pinigai švaistomi kultūros srityje, ji skriaudžiama, bet būtent garbingais kultūros žmonėmis mes galime didžiuotis ir šiandien.

- Bet ar mūsų kultūros piramidė neiškreipta? Ar susiklosčiusi hierarchija yra adekvati kultūros indėliui? Kiek mes turime žmonių jos pačioje viršūnėje? Man pakaktų rankų pirštų jiems suskaičiuoti, o vienam iš jų - Donatui Banioniui - ir šiemet nepaskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Šiuo atveju man nesvarbu, kad tėra šešios premijos, man svarbu, kad per 20 metų, kai jos skiriamos, Banioniui neužteko vietos. Kai Virgilijus Noreika negavo jos dukart, savo didžiulei gėdai, buvau to komiteto narys. Po tokių kuriozų prezidentas akimirksniu turėjo išvaikyti tokią komisiją, visus, tarp jų ir mane, nesvarbu, kad mano balsas buvo „už“. Sakys, Arūnas Žebriūnas gavo. Teisingai, ir turėjo gauti, bet kur mes buvome anksčiau, kad tokie mūsų kultūros milžinai savo amžiaus pabaigoje sustatyti į eilę dėl premijos. Ačiū Dievui, kad bent vienas žmogus sulaukė tokio dėmesio ir pagarbos, kokios jis ir buvo vertas, - tai Justinas Marcinkevičius. Sutinku, kad jis yra pats didžiausias, bet dar keletas didžiųjų buvo užmiršti. O atsiversk kokį žurnalą - vien žvaigždės, žvaigždės, žvaigždės... kas su kuo išsiskyrė, kas ką valgo, kas kur, kas su kuo miega... koks meninis meistriškumas...

- Ko norėti, profesoriau, jei ir vaizduojamasis menas flirtuoja su vartotoju įvairiomis atrakcijomis, instaliacijomis ir performansais.

- Tą aš ir norėjau pasakyti. Didžioji kultūra niekur nebeskiepijama tikrai aukštu lygiu, o jei kur tik prasiveržia, būtinai suveliama su pramogine. Nuostabiausia laida - „Tūkstantmečio vaikai“, labai ją mėgstu, atsakinėju su jais į klausimus ir džiaugiuosi, kad ja diegiamas žinių prestižas, bet ar pastebėjote - pauzės toje laidoje užpildomos tuščiomis pramoginėmis dainelėmis. Nenoriu versti, kad jauni šoktų menuetus, bet šalia vienos vertybės paduokime kitą - kiek M.K.Čiurlionio, E.Balsio, J.Naujalio muzikos gimnazijose yra puikiai grojančių vaikų. Kiek visuomenė piktinosi dėl to šlykštaus vamzdžio Neries krantinėje, ir nieko - jis tebestovi, ir dabar pajudinti jo negalima, nes jį gina autorinės teisės. Kur čia estetika, kur kultūra. Neabejoju, kad tokių kultūros naikintojų mūsų Dailės akademijoje yra ne vienas, nes buvo tokių, kurie tą vamzdį gynė. Kas šlykštu, buvo šlykštu ir antikoje, kas dvokė antikoje, dvokia ir dabar. Ir kas gražu, buvo visais amžiais gražu. Žmogus lig šiol nedrįsta priešintis, kai meno profanatoriai ima tvirtinti, kad jis nieko nesuprantąs. Aš ir nenoriu suprasti. Man nereikia meno suprasti, jis turi mane džiuginti, man suteikti laimės, ir kai aš girdžiu nuostabią muziką, kai matau tikrą meno kūrinį, aš kylu į kitą erdvę, mano dvasia skrenda kažkur kitur... Žinote, kaip fašistų ideologas J.Gebelsas yra pasakęs: okupuotoms tautoms nereikia duoti kultūros, joms reikia duoti tik jų lygio pramogas...

- Okupuotoms? Ką turite galvoje?

- Čia globalinė tendencija. Visas pasaulis yra okupuotas baisios kultūros destrukcijos. Kultūrą reikia ugdyti, skiepyti, vystyti. Man teko laimė gyvenime sutikti nemažai įvairių sričių senosios kartos profesūros atstovų, kurie vai kaip išmanė muziką ir literatūrą, kokie nepaprasti jie buvo meno mylėtojai. Dabar mes norime išnaikinti šitą sluoksnelį kaip klasinį priešą dėl pramoginės sudebilintos „Klausimėlio“ lygio visuomenės.

- Bet, profesoriau, pripažinkime, kad visame pasaulyje esama ir didelio nusivylimo tokia „kultūra“.

- Taip, bet dar yra kai kas: aš vartoju žodį „okupuotas“ todėl, kad tie, kurie skatina kultūros destrukciją, patys išsisaugo jos. Neabejokite, pasaulio aukštoji visuomenės dalis turi tikrą kultūrą ir moka ja naudotis. Dar kai vadovavau savo orkestrui, trejus metus važiuodavau į Šveicariją, į tokį kalnų kurortą, kur pusantro kilometro aukštyje veikė mokyklos išrinktųjų vaikams. Ten yra mokyklų, kur mokosi iki trijų šimtų mokinių, bet yra ir tokių, kur jų tik pusšimtis. Vienos iš tų gimnazijų mes muzikantai buvome globojami, ir aš mačiau, kad vaikai auklėjami ne prasčiau kaip kokiame A.Puškino licėjuje: 12-15 vaikų grupelė turi auklėtoją, kuris yra ne jų muštruotojas, o intelektualus vadovas, bendraujantis su jais, žaidžiantis, žiūrintis televizorių, komentuojantis ir savaime nepastebimai darantis jiems įtaką. Vaikai gerai išauklėti, jie groja muzikos instrumentais, dėl jų ir buvo rengiamas muzikos festivalis, kur aš buvau kviečiamas trejus metus. Pasaulis nepamiršo, kad aristoratiją reikia ugdyti. Bet pirmiausia tų, kurie suprastų aukštosios kultūros svarbą, be kita ko, net valstybės valdyme, turėtų rastis valdžioje.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"
 


Pasidalink: Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (19)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SKURDAS: beveik kas šeštam Suomijos gyventojui gresia skurdas arba situacija, kai dėl lėšų trūkumo jis negalės visavertiškai dalyvauti socialiniame visuomenės gyvenime.
  • PRISIJUNGĖ: Utenos „Utenio“ futbolo klube prie ispano Davido Kampanos Pikėrio vadovaujamo trenerių štabo prisijungė jo tautietis Karlosas Chimenesas Peresas; jis pakeis Tonį Jakimoskį.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
jogle rugsejis

Ar policija piktnaudžiauja viešaisiais pirkimais?

balsuoti rezultatai

Ar skaitmenizuojamos paslaugos didina socialinę atskirtį?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +8    +10 C

   +5   +7 C

 

   +10   +13 C

   +16   +18 C

  +17  +20 C

 

   +19  +26 C

    7-12 m/s

     1-5 m/s

 

      2-7 m/s

USD - 1.1196 PLN - 4.1830
RUB - 63.7967 CHF - 1.0888
GBP - 0.8719 NOK - 9.4018
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12