Rašytoja, gydytoja, publicistė Filomena Taunytė sako, kad skaitant „Respubliką“ sutvirtėja jos įsitikinimas, jog baisiausi dalykai, vykstantys mūsų valstybėje, susiję su visiška valdžios nekompetencija daugelyje sričių.
- Visuomet skaitau „Respubliką“, kartais ir kitus leidinius. Skaitau dėl to, kad nei radijas, nei televizija nesugeba perduoti žmonėms viso to, ką išsilavinusiam ir kultūringam žmogui reikėtų žinoti. Ypač visur blokuojama kultūrinė informacija, o spauda ir konkrečiai „Respublika“ tokias žinias pateikia, analizuoja, komentuoja. Pagaliau tai, ką darote, turi išliekamąją vertę. O kai kurie žmonės vėliau kartais stebisi: iš kur aš kažką dar žinau? Iš jūsų. O tie, kurie kaltina jus neobjektyvumu, tegul patys pažiūri į veidrodį...
- Jūsų manymu, problema yra vien kultūrinių temų prastas pristatymas masinėje žiniasklaidoje?
- Nors esu medikė, bet mane ypač domina kultūrinė tematika. Žinoma, profesinės temos taip pat. Dar senais laikais besimokydama gimnazijoje niekada negalvojau, kad būsiu gydytoja. Tik prie vokiečių, uždarius universitetą, kur studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą, neturėdama kur studijuoti įstojau į medicinos seserų mokyklą ir ją baigiau. Man tada teko mokytis ir sunkiai dirbti, todėl tie santykiai su ligoniais man išliko labai brangūs. Vėliau baigiau mediciną, tačiau literatūra man niekada nebuvo svetima, tik ji viena sugeba kaip reikiant perteikti žmogaus tikruosius jausmus. Todėl visada seku spaudą, kas vyksta literatūros ir kultūros pasaulyje. Džiugu, kad „Respublika“ taip pat apie tai rašo. Reikia sugrąžinti skaitymą į mokyklas, eilėraščius, vaikai turi išmokti analizuoti tekstus, nes juose labai daug tikro, nesuklastoto jausmo, nuojautos, gyvenimo išminties.
-„Respublikos“ ir Jūsų požiūriai daugeliu atvejų sutampa, todėl neatsitiktinai Filomenos Taunytės knygas mes dovanojame savo prenumeratoriams...
- Man sunku spręsti apie savo kūrybą, tačiau labai noriu padėkoti žmonėms, kurie mane skaito. Pirmiausia dėkoju tiems paprastiems žmonėms, kurie mane vertina. Esu girdėjusi įvairiausių nuomonių, tačiau dabar matau, kad žmonės yra išsiilgę gero žodžio. Tuos gerus žodžius svarbu perteikti žmonėms suprantama kalba. Taip pat svarbu žmonėms paaiškinti reklamos technologijas, kuriomis jam sugebama įsiūlyti net nuodus. Mūsų žmonės nepratę gyventi esant kapitalizmui. Tai yra baisi santvarka, nes čia visa ko dievas - pinigas. Ir mūsų valstybė, nekalbant jau apie mediciną, yra virtusi kažkokiu bandymų poligonu. Jau netgi kai kurie gydytojai vergauja pinigui, o ne tarnauja žmonėms. Visa tai man labai skaudu... Aš noriu padėti žmonėms susivokti pasaulyje, kuriame jie gyvena.
- Prabilote apie parduodamus nuodus. O kas labiausiai nuodija paprastų žmonių gyvenimus?
- Labiausiai? Neteisybė. Kai išprievartaujama neįgali mergaitė, o teisėjai išteisina jos prievartautojus - taip užnuodijimas tikėjimas teisingumu. Ir visiškai nesvarbu, ką ten jie sako ar kokiais kodekso straipsniais remiasi. Tai yra neteisybė. Baisiausia, kai beveik visose srityse tų nuodų yra pilna. Labiausiai naikinantis nuodas - nekompetencija. Pavyzdžiui, liberalai sveikatos apsaugos ministru paskyrė visiškai nieko medicinoje nenutuokiantį žmogų, kuris šalia pastatė tokius pat nekompetentingus, gal net aferistus... Be to, ministras šiais laikais neprieinamas, beveik dievas. Sovietiniais laikais bet kuri eilinė gydytoja galėjo ateiti pas ministrą kada panorėjusi, dabar net laiškai nenueina... Panašu, kad ir energetikos srityje tas pats, kur išguiti visi profesionalai, nekalbant jau apie kultūrą...
- O ką kultūra? Beveik jokių skandalų, lėšos tvarkingai įsisavinamos... Popieriai tvarkingi....
- Būtent, lėšos įsisavinamos... Man visada buvo paslaptis: pagal kokius kriterijus valdžios remiama knygų leidyba? Kokia kūryba yra prioritetinė? Aš šito nesuprantu. Antai viename valdžios paremtos knygos puslapyje neseniai perskaičiau 50 keiksmažodžių, kurių net kaimo bernai nevartotų. Šis rašytojas valdžios yra visą laiką remiamas, nesvarbu, kad ir ką parašytų... Už tas keiksmažodžių tiradas jam valdžia moka nemenkus honorarus. Bet gal į viską reikia žiūrėti su humoru. Beje, ir „Respublikai“ palinkėčiau sukurti humoro skyrelį, nes skaitytojams labai to reikėtų, o autorių tikrai surastumėte. Spėju, kad mūsų valstybėje dar ilgai bus iš ko pasijuokti... Juk net didžiausi diktatoriai labiausiai bijo ne smurto, ne paniekos, ne nusivylimo, o pajuokos...
Parengta pagal dienraštį "Respublika"