Verslininkas Rolandas Viršilas: Valstybė tebėra studento stadijoj

- Kai mėginau tartis dėl interviu, tarėte, jog apskritai išaugote iš tokio amžiaus, kai juos dalijote. Nors, tiesą sakant, šiuo atžvilgiu visuomet pasižymėjote šykštumu, o pastarąjį dešimtmetį ypatingai. Įdomu, ar jūsų žodžiai reiškia, jog esate pasiekęs karjeros viršūnę ir jums viešasis gyvenimas nebeįdomus?

- Jeigu nesieki persėsti į kitą kėdę kitoj gatvės pusėj, tai nereiškia, kad neturi kur tobulėti. Motyvacija įrodyt ir sau, ir akcininkams ir darbuotojams, kad įmanoma dar daugiau, šiandien yra kitokia, negu karjeros pradžioje, kai pasiekęs 20 milijonų apyvartą imi siekti 200 milijonų, tada 400 milijonų... Nors iš tikrųjų nuoširdžiai manau, kad Lietuvoj nėra geresnių įmonių negu „Švyturys“. Mes vieni iš nedaugelio Lietuvos įmonių, kurie patys kuriame prekinius ženklus, juos plėtojame, patys kuriame reklamas; nesakau, kad adaptuotos reklamos yra blogai, bet tai tiesiog neįdomu. O mes, būdami ketvirto pagal dydį pasaulyje aludario šeimos nariai, turime laisvę daug ką daryti patys. Geri prekiniai ženklai, geri produktai, labai geras kolektyvas - viskas man čia patinka, o kad nepasidarytų nuobodu, gyvenimas, matyt, pasiunčia galimybių keistis. Kai atėjo krizė, reikėjo ieškoti visiškai kitokių sprendimų, kad įmonė būtų efektyvi - keisti sandėlių geografiją, skaudama širdimi mažinti darbuotojų skaičių, peržiūrėti visus verslo procesus ieškant galimybių tobulėti. Tuomet ir vartotojai, ir mes visi pasikeitėm, ir jau niekad nebūsim tokie, kokie buvom. Kai palyginu, kokia buvo verslo strategija prieš dešimt metų ir kokia ji dabar, krizei pasibaigus, - tai skirtingi veiksmai, skirtingi pasauliai.

- O kas nutiko vartotojui?

- Prieš krizę nuolaidų akcijų metu parduodavome dešimt-dvylika procentų produkcijos, dabar - apie 40 procentų. Tai reiškia, kad žmonės bet kokį produktą - alų, kramtomą gumą ar dantų pastą - renkasi ne atsižvelgdami į prekės ženklą, o tik pagal kainą. Ilgalaike prasme nuolaidos naikina lojalumą prekiniam ženklui: perki ne tą, kurį mėgsti, bet tą, kuris pigesnis. Ne tik mums, bet visiems gamintojams didelis iššūkis, kaip šioje situacijoje keisti verslo strategiją, nes konkuruojant vien nuolaidos dydžiu, pajamos neišvengiamai ims mažėti.

- Nenoriu linkėti krizių, bet negi politinė situacija, susijusi su karu Ukrainoje, niekuo negresia jūsų verslui?

- Šią minutę dėl politinės situacijos mūsų įmonėje nėra jokių pokyčių, nematom mažėjančių pardavimų ar eksporto - bet, aišku, kiekvieną žmogų ji slegia psichologiškai. Linkiu, kad konfliktas būtų kuo greičiau lokalizuotas ir tuo baigtųsi. Nes mūsų regione tai pati grėsmingiausia situacija nuo 40-ųjų metų. Blogiausias scenarijus, koks gali būti - karas; tada viskas keičiasi, kyla panika, žmonės bando gelbėtis, bėga į Švediją, Braziliją...

-... Braziliją?

- Ko gero, Brazilija buvo pirmoji šalis, ryškiai išsiskyrusi iš mano apkeliautų kraštų, iš pirmo žvilgsnio tokia bjauri ir atgrasi, bet po to, kai su ten gyvenančiu draugu mokslininku praleidom daug laiko kartu, tiek geras klimatas, tiek gražus miestas, tiek nerūpestingi, linksmi žmonės tapo gera emocija. Eini ar sėdi, žiūri, kaip šoka gatvėje prie baro, kaip džiaugiasi šiltu vakaru ar gebėjimu judėti, - šviesu ir miela sieloje. Nors neišvengiamai matai ir nepritekliaus žymių. Myliu Braziliją ir ji man patinka, nes žmonės džiaugiasi saule, vandenynu ir mažais dalykais. Na, jeigu žmogus nesugeba džiaugtis mažais dalykais, gyventi tampa problema.

- Kaip balta prieš juoda Lietuvoje?

- Lietuviai daug mažiau laimingi, tiesa.

- Gal būtent dėl to Jūros šventės rėmimas jums neatrodo balon išmestos lėšos? Kalbu apie „Klaipėdos kilmės fondą“, į kurį kapsi po tris centus nuo kiekvieno „Švyturio“ „Ekstros“ butelio (pernai prikapsėjo per 700 tūkstančių), padėjusį ir džiazo festivaliui. Ir ne tik.

- „Švyturys“ prieš penkiolika metų buvo lokali Klaipėdos regiono įmonė. Būdami unikali alaus darykla, vienintelė Lietuvoje naudojanti horizontalias brandinimo talpas (nesakau, kad vertikalios brandinimo talpos yra geriau ar blogiau, bet jie tiesiog yra kitokie) mes išaugom į solidžią įmonę, parduodančią savo produkciją gal trisdešimtyje pasaulio šalių ir nutarėm, kad laikas atiduoti duoklę klaipėdiečiams. Nesigarsinome ir apie kitą fondą, kurį įsteigėme, kad prisidėtume prie šią vasarą sudegusio Neringos miško atsodinimo. Mūsų niekas neverčia to daryti, tiesiog jaučiamės tam regionui skolingi. Lygiai tokius pat jausmus išgyvena žmogus jį užauginusios vietovės atžvilgiu. Pavyzdžiui aš, nors gimiau Telšiuose, iki šešerių gyvenau Druskininkuose, bet būtent Birštonas, kur sulaukiau aštuoniolikos, yra tas miestas, kuris man labai artimas ir šiltas. Bent kartą per kelis metus būtinai čia užsuku, kelias valandas paklaidžioju išvaikščiotais takais... Kadaise čia lankiau liaudies šokius, lengvosios atletikos treniruotes, muzikos mokykloje triūbą pūčiau; paskui Vilniaus universiteto, kur studijavau matematiką, dūdų orkestre penkerius metus atgrojau.

- Praverčia versle humanitarinis išsilavinimas?

- Muzika ar scenos menas man yra savotiška atsipalaidavimo, pasaulio ir žmogaus pažinimo forma; po kokio spektaklio pasijunti tauresnis, atsiveria prislopę jausmai. Verslininkui turbūt reikia ne vien tiktai galvoti, kaip daugiau uždirbt, bet dera matyti ir kitą pasaulio pusę. Reikia lankytis ir operose, ir sporto varžybose. Viskuo reikia domėtis, kad įgytum platesnį akiratį.

- Tąsyk kodėl neinate į televiziją, visokius šou?

- Įsijungi televizorių, ir nėr kaip kritikuot... baisu, su mažom išimtim vien balalaikinės beprasmės laidos. O kai pagalvoji, kad pačiam reiktų dalyvaut tokioje laidoje... Dažniausiai į jas kviečiami arba verkiantys, kad blogai, arba tie, kurie labai patenkinti savimi. Vienu atveju gal žiūrovas solidarizuojasi su tuo, kuriam blogai, kitu atveju gal patenkinto savimi asmenyje mato savo svajonės įsikūnijimą. Niekaip nesuprantu, kodėl tos laidos tokios populiarios; priešingu atveju, jos nebūtų rodomos geriausiu eterio laiku.

- Jos tokios dar ir todėl, kad inteligentai be pasipriešinimo užleidžia pozicijas tuštybei, pigiai komercijai, skatikui. Pamenu jūs dar 2008-aisiais prisipažinote išaugęs iš to amžiaus, kai pinigai atrodė laimės sinonimu. Šiandien galėtumėt tarti, kad nekenčiat pinigų?

- Ne, ne. Aš tik galvoju, kad čia bendražmogiškas bruožas: tik baigus mokslus pirmiausia rūpi susitvarkyti buitį: įsigyti butą, automobilį, dar kažką, užtat tuo periodu pinigai, pajamos yra labai svarbu. Na, o kai užfiksuoji savo fizinius poreikius, sakyčiau, būtinuosius, tada imi norėt kažko daugiau. Tada atsiveria galimybė pasaulį pamatyt, ir tada pinigai įgyja kitą prasmę. Taip, jie leidžia normaliai gyventi, tai yra svarbu, bet ne svarbiausia. Yra svarbesnių dalykų negu vien tiktai kaip uždirbti daug pinigų.

- Manoma, kad darbas, kurį žmogus renkasi dėl pinigų, jį galiausiai ir sužlugdo. Kaip paaiškintumėt savo stulbinančią karjerą, kuri prasidėjo pakeitus tarnybą būtent dėl materialaus išskaičiavimo?

- Sunku suprasti, kur yra tas pašaukimas, ypač jaunam žmogui. Atrodo, kad nori to, o paskui viršų paima kiti dalykai. Vidurinėje mokykloje ir mokantis universitete aš save buvau įtikinęs, kad mano pašaukimas būti mokslininku ir dirbti matematikos srityje. Šiandien galvoju, kad tai buvo mano įsikalbėtas pašaukimas, nes Birštono mokykloje matematikos mokė charizmatiškas pedagogas Kazimieras Padvelskis; pas jį namie ruošdavomės respublikinėms matematikų olimpiadoms, tikrai buvo įdomu. Bet kai pasaulis vertėsi ir keitėsi, nuėjau dirbti į „Minoltą“, man buvo įdomu prekiauti kopijavimo aparatais. Fantastiškas, nors trumpai tetrukęs, darbas buvo ir Vidaus reikalų ministerijoje, kai dirbau ties vaizdų analize, ir logistikoje, ir alaus versle, - visi darbai, kuriuos dirbau per savo karjerą, buvo įdomūs ir geri ir visi skatino tobulėti.

- Lietuvoj tik ir girdi: reikia pinigų. Ir valstybės švyturys, kaip galima spręsti pagal valdžios žmonių kalbas, tėra vien materialinė gerovė: daug namų, automobilių, daiktų, sotus valgis ir, pridurkim į temą - skanus gėrimas.

- Aš manau, kad valstybė dabar išgyvena tą periodą, kaip studentas, kuriam baigiant universitetą, viskam trūksta lėšų. Mano tėvai irgi yra pensininkai ir aš puikiai žinau, kad be mano pagalbos jiems pragyventi būtų sudėtinga. Iš tikro nėra normalu, kada pensija - tūkstantis litų ar mažiau. Kaip susitvarkyt prakiurusį vamzdį ar nusidažyt sieną pagaliau? Didelė gyventojų dalis yra palikta studento stadijoj, nors pagal amžių turėtų būt kitoje. Jei būtiniausiai buičiai nestigtų pinigų, ir kalbos, ir poreikiai būtų kiti.

- Kaip manote: mūsų valstybė yra netaupi ar tiesiog skurdi, jei negali pasirūpinti kiekvienu savo piliečiu?

- Žinoma, lengviau pasakyti negu padaryti, bet turbūt ne tik verslininkai mato valdymo neefektyvumo žymių. Lietuva gyvena iš to, kiek yra stipri ekonomika, ir juo geriau išvystyta ekonomika, tuo geriau skatinamos kitos sritys, socialinis aprūpinimas, kultūra. Natūralu, kad ekonomiką vertėtų skatinti, jai padėti, o ne investuoti į valdininkus, kurių ir taip yra per daug. Viena vertus sumažinus jų armiją, padaugėtų bedarbių, tai, žinoma, blogas dalykas, bet laikinas. Nesakau, kad išskirtinai reikėtų skatinti privatų verslą, - valstybės įmonės irgi kuria pridėtinę vertę, bet jos vėlgi turėtų būti efektyvesnės. Jeigu vienoks ar kitoks akcininkas į bet kurios įmonės iždą įdėjo x lėšų, jis per tam tikrą laiką turi jas atgauti dividendų forma. Tai kiekvienos įmonės misija. Kai valstybės įmonės išmoka tokį mažą kiekį dividendų į valstybės biudžetą, aš šito nesuprantu. Keista matyti, kai pasikeitus valdžiai vienas valstybinės įmonės vadybininkas keičiamas kitu, nors aišku, kad siekiant rezultato, verslui turi vadovauti profesionalai, o ne politinių partijų broliai ar partiečiai. Jei to nebeliktų, Lietuva, matyt, pradėtų augti ir visiems būtų tik geriau.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“