Milijardinės vertės mobiliųjų technologijų pasaulinę kompaniją įkūręs 36 metų Ilja LAURSAS vadinamas labiausiai sėkmės lydimu jaunos kartos Lietuvos verslininku, tačiau savo pradžią versle prisimena ir su šypsena, ir su pykčiu valdininkams, kurių sugalvotos niekam nereikalingos taisyklės tėra puikiausia dirva korupcijai, kliūtys jaunimui ar tautos emigracijos priežastys. Šiandien „Respublika“ ir kalbasi su juo.
- Lietuvoje praleidžiate tik trečdalį laiko, jūsų įmonės daugiausia dirba JAV ir Didžiojoje Britanijoje, tad ar mūsų šalyje, kurioje pradėjote stulbinančią karjerą, verslui sudarytos itin nepatrauklios sąlygos?
- Lietuvoje pagaliau prasidėjo pavasaris, tad pesimistinėmis temomis galbūt šiandien nekalbėkime. (Juokiasi.) Bet, sakant rimtai, per pastaruosius 15 metų verslo aplinka Lietuvoje labai pagerėjo. Dabar pradėti verslą Lietuvoje paprasta kaip niekada ir jau pastebiu, kad valstybė rūpinasi jaunais verslais.
Nors ir sakau, kad Lietuvoje dabar gerokai lengviau kurtis verslui, tai tikrai nėra dar taip lengva kaip Didžiojoje Britanijoje ar JAV. Jaunieji verslininkai man sako, kad Lietuvoje jie dar daug ko bijo - pačios valstybės, mokesčių, Darbo inspekcijos tikrintojų, begalinio visokių ataskaitų rašymo.
Jaunai įmonei didžiausia baimė yra ne mokesčių dydis, o nežinojimas, kada priduoti PVM ataskaitas, kaip skaičiuoti darbadienius. Tai yra daug didesnė kliūtis nei prievolė mokėti mokesčius. Kai kurie politikai žada mokesčių lengvatas jaunoms įmonėms. Tai nėra blogai, bet Lietuvos sąlygomis daug daugiau naudos duotų mokesčių administratorių ir įvairių tikrintojų atlaidumas bent per pirmuosius įmonės veiklos metus.
Negalima lyginti 30 tūkst. darbuotojų turinčios korporacijos ir kelių studentų įkurtos įmonės. Aš prisimenu savo verslo pradžią, kai negalėjau samdyti žmogaus, kol neturėjau darbdavio darbų saugos pažymėjimo. Lankiau dviejų savaičių kursus, kur girdėjau, kaip veikia transformatorius, kodėl nereikia kišti pirštų į kištukinį lizdą, koks turi būti atstumas tarp dviejų kompiuterių ir pan.
Dėl tokių nesąmonių jauni žmonės dviem savaitėms ne tik atitraukiami nuo darbo ir mokslų - šie reikalavimai plačiai atveria duris korupcijai. Jeigu ateis inspektorius, o tu neturėsi darbų saugos pažymėjimo, jis išrašys baudą arba pasiūlys susitarti.
Londone bet koks inspektorius naują įmonę turi teisę aplankyti mažiausiai po metų. Pirmą kartą jis niekada nebaus - tik paaiškins, ką ir kaip reikia sutvarkyti. Antrą kartą įspės ir tik trečią kartą galės bausti. Taip nelieka terpės kyšiams.
Pradėjęs verslą aš privalėjau būtinai visu etatu išlaikyti buhalterę, o Londone galiu ją samdyti vienai valandai per mėnesį. Kai mano įmonė Lietuvoje jau buvo gana didelė, nusprendžiau kitą atidaryti Didžiojoje Britanijoje.
Konsultantas paaiškino, kad nesukčiau galvos dėl buhalterinių popierių, turiu tik rūpintis teigiamu banko sąskaitos balansu, o visus išlaidų ar pajamų čekius mesčiau į dėžę nuo televizoriaus. Jis ateis po metų, susirinks tuos popierius, atliks auditą ir parengs per kelias dienas buhalterinę ataskaitą. Jei esu skolingas valstybei, susimoku, o jeigu valstybė skolinga, ji grąžina pinigus.
- Tokios paprastos verslo pradžios sąlygos nelabai suvokiamos Lietuvoje.
- Baimė kurti verslą Lietuvoje neatsiranda be priežasčių. Kalbėjau su vienu Kauno verslininku, kuris bandė principingai, niekam neduodamas kyšių, atidaryti savo parduotuvę. Tai jam užtruko metus. Leidimus, licencijas išduodančios institucijos privalo piliečiui atsakyti per tris mėnesius, bet negavę kyšių tokį terminą ir išnaudojo.
Sąžinė yra stiprūs pamatai verslui, nes tikiu, kad ant silpnų pamatų dangoraižio nepastatysi. Jeigu šiandien kuriantis įmonę duos kyšius valdininkams, jis vėliau niekada negalės ramiai miegoti - tie kyšiai vis tiek vaidensis.
- Ar Didžiojoje Britanijoje, JAV taip jau viskas skaidru, nėra korupcijos?
- Žinoma, kad kyšininkaujama, t.y. užsiimama lobizmu, bet tik aukščiausiuose sluoksniuose, - nemanau, kad yra bent viena absoliučiai skaidri valstybė. Tačiau tarp paprastų verslininkų, piliečių kyšiai Amerikoje ar Anglijoje neegzistuoja.
JAV man užteko vieną kartą automobiliu viršyti greitį tik 10 km/val., kad dingtų noras šioje šalyje pažeisti bet kokią taisyklę. Buvau iškviestas į teismą, kuriame privalu dalyvauti. Lietuvoje 10 km/val. greitį viršijantys vairuotojai ne tik nebaudžiami, tokie nusižengimai net neregistruojami.
Užsienyje iš principo negali dirbti neskaidriai, nes ten visi žino, kad sumokėti visus mokesčius yra pelningiau nei dalyti vokelius. Įmonės vertė auga tolygiai su jos pajamomis, o kai dalį jų nuslepi, tai ir tavo turtas nedidėja.
- Kartais verslininkai Lietuvoje patyliukais paaiškina, kad algas vokeliuose moka tik todėl, kad kitaip neišgyventų?
- Tai tik nesuvokimas, kokie yra teisingi verslo principai. Būtent todėl per paskaitas studentams aiškinu, kad ateitį turi tik švarus verslas ir jo filosofijos suvokimas. Baltas verslas yra ne tik naudingas valstybei, bet ir tau pačiam.
Deja, bet kai kurie žmonės kažkodėl yra linkę užsidirbti per vieną dieną kone visam gyvenimui. Veikia tarsi genetiškai užkoduotas noras šiandien pasičiupti tūkstantį litų, bet dešimt tūkstančių prarasti rytoj. Jeigu tortų gamintojas vieną kartą vietoj sviesto įdės margarino, jis tądien galbūt uždirbs 100, o ne 50 litų, tačiau praras rytojaus pirkėjus.
- Bet kodėl Lietuvoje net ir apgauti pirkėjai vis tiek perka toje pat parduotuvėje?
- Prastos kokybės toleravimas, deja, dar yra vienas mūsų keistų bruožų. Arba priežastis to, kad Lietuvoje dar trūksta konkurencijos aptarnavimo, paslaugų srityse.
Amerikoje restorano padavėjas negauna atlyginimo, o tik arbatpinigius, kurie sudaro net 20 proc. sąskaitos vertės. Jis stengiasi įtikti kiekvienam klientui, nes kitaip namo eis tuščiomis kišenėmis.
Lietuvoje nepraktikuojama ir naujų darbuotojų atrankos sistema, be kurios neįsivaizduojama Amerika. Dėl kiekvieno naujo darbuotojo darbdavys ten būtinai skambina trims paskutiniams jo darbdaviams ir nuodugniai išklausinėja viską apie pretendentą. Išgirdęs nors apie vieną jo klaidą, su kandidatu atsisveikina. Šiam belieka eiti tik kloti asfalto ar rinktis pačias žemiausias pareigas makdonalde ir kurti savo reputaciją iš naujo.
JAV žmogus pradeda dirbti jau nuo keturiolikos metų ir būdamas 18-19-os jau moka savo dalį už pragyvenimą tėvų name. Dvidešimtmetis turi bent penkerių, o baigęs universitetą - jau apie 10 metų darbo patirtį. Tokio amžiaus žmonės Lietuvoje dažnai dar nėra dirbę, gyvena ir mokosi už tėvų pinigus, o iš pirmojo darbdavio jau reikalauja didelio atlyginimo.
- Bet... JAV visuomenė itin sumaterialėjusi, ją valdo vien doleris, o mūsų žmonės draugiškesni, kaimynas pas kaimyną gali ir vidurnaktį užsukti druskos.
- Aš iš esmės manau, kad vienas žmogus negali vertinti kito, jo gyvenimo ir t.t. Juk tai pasakyta ir Biblijoje: neteisk ir nebūsi teisiamas. Todėl nesakau, kuri pasaulio kultūra yra geresnė ar blogesnė, tačiau bet kuri visuomenė privalo turėti savo varomąją jėgą.
Anksčiau tai būdavo religija. Net sovietmečiu ji buvo SSRS ar Kinijoje - šviesioji ateitis tik su partija! Amerikoje religija tikrai yra pakeista vartotojiškumu ir jau išauginta vartotojų karta. Jeigu tu neturi žmonos, gerame koledže besimokančių vaikų, namo ir trijų mašinų, Amerikos visuomenė tave laikys nevykėliu, nevisaverčiu jos nariu. Sutinku, kad tai kvepia materializmu, o ypač itin susilpnėjus religijos įtakai, tačiau tai yra viena tų varomųjų jėgų, kuri išjudina visą amerikiečių tautą kurti ir veikti.
Kai Europoje žmonės ima streikuoti dėl 45 valandų darbo savaitės biure, JAV jaunas karjeristas nesiskųsdamas per savaitę dirba bent 60-70 valandų. Jaunieji bankininkai, teisininkai, kurie tikrai nori pasiekti didelių aukštumų, nesiskundžia ir 80-100 valandų darbo savaite. Ir jie net giriasi savo darbo laiko rekordais.
Bet kai nėra jokios varomosios jėgos, žmogus labai lengvai virsta amorfine būtybe, kuriai nieko nereikia. Plėsdamas savo verslą Rusijoje sutikau daugybę puikių programuotojų, bet būtent tokių būtybių. Jie užsidirba maistui, turi kambario butą ir sako, kad to užtenka, nes labiau norisi tingėti, plempti alų. Jiems nereikia net religijos, tad ir jokios gyvenimo motyvacijos nebelieka.
- Kas šiandien yra Lietuvos varomoji jėga?
- Analizuojant istoriją, lietuvių pagrindinė varomoji jėga būdavo religija arba patriotizmas. Dabar mes jau esame pusiaukelėje tarp Rytų ir Vakarų, artėjame į Europą.
Bet pati Europa šiandien nėra apsisprendusi dėl savo varomosios jėgos ir vertybėmis skelbia socialines garantijas ar visokias lygybes.
Europos Sąjunga, ir ypač Skandinavijos šalys, savo vertybėmis jau pavertė kone aštuonis iš dešimties esminių socializmo punktų.
Lietuva lygiuojasi būtent į skandinaviškąjį modelį, kuris yra labiausiai socialistinis ir deklaruoja nemokamą švietimą, mediciną ir t.t. Aš netikiu tokiu modeliu, nes jis vis tiek žlugs. Istorija ne kartą įrodė, kad socializmas veda į stagnaciją, kolapsą ir anarchiją.
Tiesa, nežinantys į ką lygiuotis lietuviai nebuvo informuoti ir apie šalies stojimo į ES kainą. Pati narystė yra geras dalykas, ji atveria valstybių sienas kapitalo, žmonių judėjimui. O narystės ES kaina yra neišvengiamas nacionalinio indentiteto praradimas, savarankiškumas pinigų politikoje ir labai didelė, vertę Lietuvai turėjusių kurti žmonių emigracija. Kadaise mums buvo sakoma, kad Europa duos Lietuvai begalę pinigų ir mes labai gražiai gyvensime, bet tai tikrai yra netiesa. Narystė - labai brangus malonumas.
Dosjė
Ilja Laursas gimė 1976 m. gegužės 2 d. Kaune.
Mokėsi Kauno Aleksandro Timinskio vidurinėje mokykloje. Dalyvavo JAV moksleivių mainų programoje, 1994 m. baigė Džeksono vidurinę mokyklą Ohajyje.
1995-2002 m. Vilniaus universitete studijavo ekonomiką, lėšų studijoms užsidirbo mokydamas vaikus anglų kalbos.
1999 m. ėmė kurti interneto svetaines Lietuvos įmonėms, sukūrė šalies viešbučių rezervavimo, mobiliųjų mokėjimų, žaidimų sistemas.
2004 m. įkūrė kompaniją „GetJar“, platinančią programas mobiliesiems telefonams. Ši įmonė pasaulyje nusileidžia tik analogiškam „Apple“ padaliniui.
2009 m. I.Laursas pateko tarp 40-ies įtakingiausių veikėjų pasaulio mobiliųjų komunikacijų rinkoje.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
