Pieno perdirbėjai skriaudžia kooperatyvus

Parduotuvėse dauguma pieno produktų ne pigo, o brango. Pieno rinkoje nebuvo jokių ekstremalių situacijų, tačiau pieno perdirbėjai nuo kovo 1 d. sumažino pieno supirkimo kainas kooperatyvams. Kooperatyvai teigia, esą perdirbėjai tokiu elgesiu menkina kooperacijos idėją ir bando suskaldyti kooperatyvų narių vienybę bei pasitikėjimą. Perdirbėjai pretenzijas atmeta.

2,5 proc. riebumo pienas devintąją šių metų savaitę, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, pabrango nuo 2,75 lito už tetrapaką iki 2,91 lito. Kefyro kaina taip pat kilo nuo 2,57 lito iki 2,73 lito. Varškės sūris nuo 18,70 lito už kilogramą brango iki 19,64 lito. 6 centais šoktelėjo 360 gramų indelio natūralaus jogurto kaina, varškė pabrango 53 centais, o visus rekordus viršijo „Gouda“ tipo fermentiniai sūriai. Jų kilogramo kaina nuo 21,33 lito kilo net 12,8 proc. - iki 24,06 lito už kilogramą.

Jeigu pieno produktai parduotuvėse brangsta, kodėl tuomet mažėja pieno supirkimo kainos?

Įžvelgia politinį spaudimą

Kooperatyvo „Pienas LT“, pagaminančio 10 proc. šalies rinkoje esančio pieno, valdybos pirmininkas Naglis Narauskas teigia, kad iš žiniasklaidoje paskelbtos pieno perdirbėjų veiklos apžvalgos matyti, jog perdirbėjų pelnas ir pajamos tik augo. „Jie sumažino supirkimo kainas patiems silpniausiems, tik kooperatyvams. Kiekvienas sumažintas supirkimo kainos centas perdirbėjams generuoja milijonus litų skaičiuojant jų bendrą pelną“, - teigia N.Narauskas.

Kooperatyvams apmaudu, kad supirkimo kainos sumažintos ne visiems pieno gamintojams, tik kooperatyvams. N.Narauskas pabrėžia, kad toks išskirtinumas yra politinis bandymas spausti kooperatyvus ir parodyti, jog būti kooperatyvų nariais pieno gamintojams neapsimoka. Tikimasi, kad dalis narių išeis iš kooperatyvų susivilioję didesnėmis kainomis.

N.Narausko tvirtinimu, kooperacija yra gerokai pažengusi, vienijimosi procesas nesustabdomas, todėl perdirbėjai neva mėgina procesą lėtinti. Tai jiems naudinga.

Kad perdirbėjai stengiasi kooperatyvus padaryti nepatrauklius pieno gamintojams, mano ir 600 pieno gamintojų vienijančio kooperatyvo „Pieno gėlė“ vadovas Jonas Kuzminskas.

Kooperatyvai neketina pasiduoti spaudimui ir žada kovoti už savo narių interesus ir juos apginti. „Viskas yra mūsų pačių rankose ir priklauso nuo mūsų sąmoningumo ir gebėjimo susitarti“, - teigia „Pienas LT“ valdybos pirmininkas N.Narauskas.

Susivieniję pieno gamintojai atkreipė dėmesį, kad pernai perdirbėjai iš pradžių sumažino kainas kooperatyvams, o paskui atėjo eilė ir kitiems pieno gamintojams.

Kaltę verčia Europos rinkai

Vilkyškių pieninės vadovas Gintaras Bertašius teisinasi, kad pieninė supirkimo kainas truputį mažino visiems gamintojams. Pieninė eksportuoja 64 proc. pagamintos produkcijos. Pasak jo, nuo lapkričio pieno produktų kainos užsienio šalyse tik mažėjo, todėl ir žaliavų kainai tai turėjo neišvengiamos įtakos. O žaliava sudaro 70 proc. visos savikainos.

„Ieškome ir kitų būdų taupyti. Toną kainoms duodame ne mes, juk Lietuva pagamina vos 1 proc. Europos pieno produktų, o Europos Sąjungos šalių rinkos“, - tvirtina G.Bertašius.

Tačiau kodėl kitose šalyse pieno produktai pinga, o Lietuvos prekybos centruose vis dar brangsta?

Vilkyškių pieninės vadovas atremia, kad dėl šio fenomeno kalčiausia yra mūsų šalies mokestinė bazė. Lietuvoje pridėtinės vertės mokestis nuo 18 proc. pakilo iki 21 proc. Tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje pieno produktams jis yra nulinis, Vokietijoje ir Lenkijoje - tik 5 proc.

Mažeikių pieninės vadovas Valdemaras Klovas tvirtina, kad nuo kovo 1 dienos supirkimo kainos 2 centais buvo sumažintos tik didiesiems pieno gamintojams. „Mažiukų, kurie per dieną pristato nuo 6 iki 15 tonų, nelietėme“, - tvirtina V.Klovas. Ir priduria: „Jeigu Europoje ir Rusijoje pieno supirkimo kainos krinta, verslininkai priversti ieškoti išeities“.

„Rokiškio sūrio“ įmonių grupės valdybos pirmininkas Dalius Trumpa teigia, kad dar vasarį įspėti apie supirkimo kainų mažėjimą, dalis pieno gamintojų nutraukė sutartis, kiti sutiko. „Rokiškio sūris“ kainas mažino visiems vienodai.

Tokį žingsnį žengti esą privertė mažėjančios eksportuojamų produktų kainos. „Mokėdami už žaliavą tiek, kiek buvo mokama iki šiol, negalėtume eksportuoti produkcijos“, - tvirtina „Rokiškio sūrio“ įmonių grupės valdybos pirmininkas.

Perdirbėjai gali diktuoti savo valią, mat žaliavos netrūksta, nors kartais pieną tenka vežtis ir iš tolimesnių rajonų.