6 nuotr.Mūsų valdžiai visiškai nebūtina švaistytis dešimtimis milijonų litų siekiant, kad Lietuva įstotų į Europos kosmoso agentūrą tikintis jos užsakymų. “Eksmos” įmonių grupės padalinio “Optolita” fizikai tai seniai įrodė - jie sugeba sėkmingai konkuruoti su užsienio kompanijomis, o jų sukurti gaminiai jau komplektuojami kosminiuose palydovuose.
Vos 27 darbuotojus turinti bendrovė “Optolita” pernai sugebėjo parduoti gaminių už daugiau negu 12 milijonų litų, šiemet ketina parduoti už 14 mln. litų. Kai įmonė dirba sėkmingai, vadinasi, jai gerai vadovaujama. Jeigu sumanus vadovas, tai gal jis turi ir daugiau receptų, kuriais galėtų pasinaudoti kiti.
Akivaizdu, krizės nebuvo. Koks receptas išlikti nuošaly visų ekonominių negandų? “Respublika” kalbasi su “Eksmos” įmonių grupės prezidentu ir “Optolitos” direktoriumi Rimantu KRAUJALIU.
Sunkmetis yra visuomet
- Visus krizė purtė, o kaip jūsų vadovaujama įmonė išgyveno ją?
- Apie kokią krizę kalbame? Jeigu pasižiūrėsime praėjusių metų skaičius, nenoriu kranksėti, bet jie tikrai buvo vieni geriausių vos ne per visą mūsų įmonės istoriją visais požiūriais - ir dėl kapitalo grąžos, ir atlyginimai tikrai normalūs, ir prieaugis, kaip ir 2008 ir 2009 metais, buvo. Vadyboje egzistuoja tam tikri dėsniai. Jeigu išorinės sąlygos padeda įgyvendinti tam tikrus planus, kodėl jomis nepasinaudoti. Jeigu visi šaukia apie krizę, galima lengviau optimizuoti veiklą, rasti tinkamesnių specialistų, įgyvendinti gerokai anksčiau pribrendusias permainas.
- O gal jums padeda tai, kad gaminate specifinį produktą?
- Baikite su tais specifiniais produktais. Galima juk ir bandeles kepti, būtų lygiai tas pat. Reikia tik padaryti normalų produktą, reikalingą vartotojui. Visi sako, kad darbo trūksta. Va, kai man reikdavo tvorą persidažyti, nė karto nebuvo taip, kad kai aš tvorą dažau, koks nors žmogus pasisiūlytų: gal aš galiu nudažyti, gal sumokėsite? Mano dėdė, gyvenantis Kanadoje, pasakoja: ten penkiolikos šešiolikos metų paaugliai atsikelia anksčiausiai ir kovoja, kas rytą išbėgs pirmas kaimynui nukasti sniegą ir gaus penkis dolerius. Mes tingime mąstyti, savo galva galvoti ir domėtis. Dabar, kai internetas pilnas informacijos, tik atsirink. Skaityk ką nori ir analizuok, kurioje vietoje ką daryti. Ne, žmogus šneka, man darbo nedavė. Ieškok to darbo. Užsienyje labai elementarus dalykas: jeigu žmogus bent 50 CV neišsiunčia, tai jis jokio jam patinkančio darbo taip ir negauna. Aš kalbu apie tuos, kurie yra šiek tiek išsilavinę. Čia visokių niuansų yra. Bet sveiko proto ir motoriuko reikia. O Lietuvoje to visą laiką trūko. Vėliausiai tapome krikščionys, vėliausiai iš baudžiavos išėjome. Todėl tai yra natūralu. Tūkstantį metų vejamės tą Europą ir sunkiai pasivejame. Didžiulė išsilavinimo stoka. Mokykloje prastai moko. Kodėl? Nes tokios tradicijos, taip išmokyti mokytojai, o jiems irgi kalė žinias, o ne mokė, kaip gyventi tarp žmonių. Juk esmė tai ne technologijos, o žmonių santykiai, bendradarbiavimas, viens kito padrąsinimas. Nemokam šito, nemokėjo mūsų tėvai ir seneliai. Taip ir nueiname prie Adomo ir Ievos.
- Kalbate apie prastą išsilavinimą, bet turite galimybę rinktis universitetą baigusius talentingus jaunus žmones.
- “Optolitoje” dirba 27 žmonės. Iš jų aukštąjį universitetinį išsilavinimą turi maždaug pusė. Yra kolegijas baigusių, yra, pavyzdžiui, darbininkų, kuriuos paėmėme atsitiktinai, tarsi iš gatvės, apmokėme ir padarėme kristalų poliruotojais. Negalvokite, kad visi tik iš universiteto tinka. Mes maži, dėl to išrankūs. Bet visi dabar turi teisę rinktis. Reikia mokėti žmonėms normalius atlyginimus ir bus viskas gerai.
Gyvenimas ant plausto - laikina ramybė
- Kodėl Lietuvoje tiek verkiančių žmonių?
- Ką reiškia verkiančių? Todėl, kad jiems atrodo, jog jie ne patys atsako už save, už savo veiksmus, už savo darbus, už planavimą, už sugebėjimą matyti tris žingsnius į priekį, mąstyti. Todėl ieško kaltų. Jeigu žmogus sako “mane užkniso”, ką tai reiškia? Vadinasi, “aš nekaltas”. Tai visi aplinkui kalti. Nieko daryti nereikia, aš esu auka. O jeigu “aš užsiknisau”? Reikia kažką daryti, sugalvoti. Viskas priklauso nuo požiūrio. Aš noriu pasakyti, kad krizė visuomet yra. Kaip parduoti savo produktą - visuomet iššūkis, krizė. Jeigu tu plaukioji banguojančiame vandenyje, tai valties bortus pasidarai aukštesnius, atsargas susidedi į neperšlampamą maišą. Tada natūralu, kad truputį pakilusios bangos daug blogo nepadaro. Bet jeigu tu visą laiką gyveni ant plausto ir įpranti, kad viskas ramu, tai pakilo mažos bangelės - ir galas. Ką aš galiu padaryti, kad pas mus Lietuvoje žmonės verkia, kad čia darbo nėra, niekas neduoda, kad yra blogai. Ką reiškia blogai? Tai labai sąlygiška. Jie nepagyveno tada, kada buvo blogai. Aš atsimenu tuos laikus, kai, man atrodo, buvo blogai. Kai tėvas padovanojo man čekoslovakiškus batus, aš juos saugodavau ir pavasarį iš mokyklos grįždavau basas, o batus nešdavausi. Tada iš tikro šiandienos akimis buvo blogai, nors tuo metu apie tai turbūt nemąsčiau. O ar prieš 500 metų buvo lengviau, kai užeidavo maras ar badas, ar sutrypdavo laukus kokie patrakę riteriai?
- O jūs iš tiesų nepastebite sunkmečio, kad žmonės sunkiai gyvena, neranda darbo, maitinasi kruopomis iš maisto bankų?
- Viskas nuo lūkesčių priklauso. Įvykiai, kurie vyksta aplink mus, yra ne patys savaime, o tokie, kaip mes apie juos galvojame. Nuo galvojimo labai daug kas priklauso. Visais laikais yra vargstančių žmonių, yra likimo nuskriaustų, ligotų, neįgalių. Na ir ką daryti? Visuomenė turi pasirūpinti tokiais ir, be abejo, pasirūpinti tais, kurie neturi darbo. Bet pati sistema nesugebėjo savo lyderių parengti, neatsirenka protingų žmonių, kurie sugebėtų sugalvoti, kad ta sistema protingai veiktų. Natūralu, kad tokiems žmonėms reikia padėti. Ir aš padedu jiems, ir kiti padeda. Ką padarysi. Bet tai nieko bendra neturi su krize. Jų buvo ir bus. Net Amerikoje turbūt apie 30 milijonų žmonių nelabai gerai gyvena ir jiems kiti padeda.
- Sakote, mums trūksta lyderių, bet gal mes nemokame jų surasti?
- Vadinasi, prasta mūsų sistema, bendras nemokėjimas, per greitai įvyksta procesai. Žmogaus aktyvus gyvenimas yra 40 metų ir per tą laiką įvyksta daug principinių pokyčių. Įsivaizduokime, prieš kelis šimtus metų žmogus buvo peilių ar šaukštų meistras. Tai turbūt trys kartos prieš jį ir septynios po jo tuos šaukštus vienodai gamino. Aš kalbu apie amatininkus. O dabar? Mano kartos žmogus vaikystėje detektorinį radijo imtuvą tegirdėjo ir tai jam buvo stebuklas. O dabar va, sėdžiu prie trijų kompiuterių vienu metu. Ir ką daryti? Keičiasi viskas. Vyksta permainos, kokios 5 ar 7 per gyvenimą. Esu tas, kuris “be penkių minučių” pensinio amžiaus, o reikia mokytis kiekvieną dieną. Ir mokaisi pačių įvairiausių dalykų. Ar daug yra žmonių, kurie mokosi? Pasistato bambalį ir nori, kad jam kas nors atneštų viską ant lėkštutės. Sako, dabar tai blogai. Bet turėjome 20 metų ieškoti būdų, kaip susitaupyti, kaip investuoti. Dabar 27 milijardus litų žmonės bankų indėliuose laiko. Fantastiškai žmonės gyvena. Didžiausi indėliai per visą Lietuvos istoriją, 60 proc. žmonių turi indėlius, o aiškiname apie krizę. Šitie 60 proc. žmonių nebadauja. Tai kur problema?
- Gal žmonės juodai dienai pasidėję, o likę 40 proc. neturi bankuose nieko.
- Na tai kas, kad juodai dienai, bet nebadauja. Žmogus, kuris neturi ką valgyti, neatsideda į šoną. Toje pačioje Vokietijoje ar Amerikoje irgi 10-15 procentų bankuose nieko neturi. Kai pabūni Vokietijoje ilgiau, iš tikrųjų pamatai, kaip ten žmonės gyvena ir kokios realios problemos. Važinėja žmogelis “Peugot 205”, šiaip galą su galu sunkiai suduria, situacija tokia, kad reikia nuomoti dalį savo būsto kokiam į parodą atvažiavusiam. Reikia ir tai matyti. Reikia realios situacijos vertinimo, o ne ekskursinio, paviršinio blizgesio. Pervažiuokite per Lietuvą, ne taip jau blogai ir pas mus viskas atrodo, jeigu pasirinksime tinkamą maršrutą.
Valdžia sau, gyvenimas sau
- Žmonės dėl sunkaus gyvenimo linkę kaltinti valdžią. Ar ji niekuo dėta?
- Valdžia kaip valdžia. Ji nei trukdo, nei padeda. O ir kodėl ji turi padėti? Valdžia dirba savo darbą. Aš dirbu savo darbą. O valdžia yra kaip lietus arba saulė. Jeigu per karšta, tai aš skėtį išsiskleidžiu arba einu į patalpas. Valdžia nieko blogo specialiai nedaro.
- Visa bėda, kad mūsų pinigus leidžia kaip jai patogiau.
- O ką, Austrijoje kitaip? Vokietijoje kitaip? Norvegijoje kitaip? Valdžios ten taip pat paima pinigus ir juos leidžia, kaip joms atrodo reikalinga. Pasistenkime ir išsirinkime kitokią. Reikia džiaugtis, kad tokią pasirinkimo galimybę turime, o kad ja nesinaudojame, nemokame pasinaudoti, tai visų mūsų bėda, ne valdžios.
- Tik kažkodėl rezultatas kitas.
- Koks kitas? Bet jeigu mes parlamentinio valdymo pradžiamokslį būtume išmokę prieš kokius 700 metų, tai gyventume dabar irgi kaip Islandijoje ar Anglijoje.
- Bet užtat yra iš ko mokytis.
- Sakote, yra iš ko mokytis. Užsienietis, tas pats norvegas, žino, kaip turi būti gerai. Žino, kad pas mus blogai. Bet jis nežino, kaip mūsų situaciją pakeisti. Nes jam to nereikėjo. Visai kita jo patirtis. Supraskime, kiekvienas žmogus mokytis negali, ne kiekvienam skirta mokytis. Paklausykit žmonių. Aibė jų pasakys, kad jie nebetinkamo amžiaus mokytis. Tai rodo, kad pas mus filosofinės nuostatos, vertybinės nuostatos, galų gale gyvenimo tikslo nuostatos išklerusios. Ką daryti, jeigu per keletą dešimtmečių praėjusiame amžiuje kokios septynios kariuomenės per mus ėjo į vieną ar į kitą pusę. Tiesa, ne visos vien niokojo. Pavyzdžiui, vienos papuoštą eglutę paliko, kitos, vokiečiai, atsiprašau, per Pirmąjį pasaulinį karą atėję liepė lauko tualetų būdeles pasidaryti. Arba išmokė šulinius užsidengti. Yra dalykų, kurie ateina po truputį. Bet žmonės nėra imlūs. Yra maža dalis žmonių, kurie imlūs, bet jų neužtenka. Nes vienus fortuose, Paneriuose, miškuose nugalabijo, kitus Sibire, treti į amerikas išlakstė, ketvirti į londonus. Aktyviausi “išravėti” ar išvažiuoja. Lieka tam tikra kategorija žmonių. Kritiškai mąstančių žmonių turi būti 10-12 proc., bet jų tiek nesusirenka. Tokia realybė.
- Tai ką daryti? Atmetus Lietuvoje keliolika sėkmingai veikiančių įmonių, peršasi liūdnoka išvada. Kad esame per maži ką nors sukurti ir nustebinti pasaulį, esame pasmerkti amžinai vytis Europą. Juk nežinia kada būsime tokie turtingi, kad įpirktume pažangiausias technologijas. Tai kas mūsų laukia? Kokią ateitį prognozuojate Lietuvai?
- Turime kantriai mokytis bendradarbiavimo ir drąsinti vienas kitą. Pastebėkime gerus dalykus ir daugiau apie juos kalbėkime.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
