1 nuotr.Prezidentė šluoja aplaidžiai dirbančius teisėjus rajonuose, o Vilniuje esančio širšių lizdo niekas nedrįsta pajudinti. Tuo įsitikinęs vilnietis orlaivio pilotas Narvidas Šimėnas, po ketverius metus trukusios teismų karuselės taip ir negavęs atsakymo, kodėl du teismai visiškai paprastoje byloje priėmė kardinaliai priešingus sprendimus.
Per teismus keliavusi istorija nutiko Vilniaus pakraštyje esančioje sodų bendrijoje tarp sodo kaimynų. 2008 m. N.Šimėno kaimynai neatsiklausę pasistatė malkinę ir lauko tualetą 50 cm nuo jo sklypo ribos. Po metų už 1 m nuo tvoros ir Šimėnai pasistatė pavėsinę, kuri uždengtų kaimynų statinius.
Nenuostabu, kad kaimynai susipyko, ir vienas kitą apskundė teismui. Pretekstas buvo, mat sodų sklypuose nors ir laikinus statinius be kaimyno sutikimo galima statyti ne arčiau nei 3 m nuo jo sklypo ribos. Abi pusės reikalavo nugriauti be jų sutikimo išdygusius statinius.
Vilniaus rajono apylinkės teismas abu ieškinius atmetė kaip nepagrįstus, nes tuo metu keitėsi teisinis reglamentavimas, o pretenzijos pareikštos praleidus senaties terminus. Tačiau apeliacine tvarka civilinę bylą nagrinėjusi Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad N.Šimėnas savo pavėsinę privalo nugriauti, o jo kaimynų malkinė su tualetu stovi teisėtai.
N.Šimėnas rodė Nacionalinės žemės tarnybos palydovines nuotraukas, darytas 2007 m., - jose kuo aiškiausiai matyti, kad nei vieno, nei kito kaimyno sklypų ginčytinose vietose jokių pastatų nėra. Tačiau teismas kažkodėl nusprendė, kad jo kaimynų statiniai buvo pastatyti dar iki 1980 m., o 2008-aisiais tik renovuoti. Tam kaimynų leidimo nereikėjo.
„Mes pateikėme tuos paveikslėlius teismui, bet vokas net nebuvo atplėštas. Išeitų, kad vienos ginčo pusės teiginius teismas priima už gryną pinigą be įrodymų, o į kitos pusės įrodymus net nežiūrima. Teritorijų planavimo specialistas per posėdį aiškino, kaip turi būti pagal įstatymą, bet teismui ir jo nuomonė nesvarbi. Tai koks čia teisingumas?“ - piktinosi vyras.
Bet tolesnės N.Šimėno pastangos įrodyti, kad teismas galbūt suklydo, atsimušė į akliną sieną: net trys Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos atmetė jo kasacinius skundus.
Teisėjų etikos ir drausmės komisija taip pat atsisakė nagrinėti jo skundą, mat ji „neperžiūri teisėjų priimtų procesinių sprendimų“, nevertina jų pagrįstumo, nes tai „būtų kišimasis į teisingumo vykdymą“.
„Kaip aštuonkojis ta sistema - viskas susipynę. Visi teisėjai tarpusavyje pažįstami, o varnas varnui akies nekirs. Net ir Prezidentūra atrašė, kad niekur kištis negali - tai jau teismai tapo atskira valstybe?“ - stebisi vilnietis. Juolab kad Pasvalyje netinkamai dirbę teisėjai buvo pašalinti, vadinasi, jų darbą įmanoma sukontroliuoti, bet Vilniuje to kažkodėl neįmanoma padaryti.
„Negyvename mes teisinėje valstybėje, nes ieškoti teisingumo jau nebėra kur“, - nusivylęs konstatavo N.Šimėnas.
Egidijus BIČKAUSKAS, teisininkas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras:
Jei sieksime dar ir tarybinius laikus, žinau du konkrečius žmones, kurie buvo nuteisti mirties bausme, o paskui paaiškėjo, kad jie nekalti. Bet mirties bausmė jau buvo įvykdyta. Civilinėse bylose viena pusė visada bus nepatenkinta. Nebūtinai vienas ar kitas sprendimas susijęs su išankstine nuomone ar kažkokiais interesais. Paprasčiausiai teismai daro klaidų, bet to nenori pripažinti. Ten dirba skirtingi žmonės, skirtingai vertina bylos medžiagą, per skubėjimą ima kažką ir pražiūri.
Tačiau pati sistema, reglamentuojanti jų darbą, labai uždara, teisėjai neturi pareigos aiškinti savo sprendimų, todėl ir „užsiaugino“ neklystančiųjų aureolę.
Daug metų apie tai kalbama, tačiau praktinių žingsnių keisti sistemą, daryti ją atviresnę niekas nesiima. Todėl mano, kaip gana seno teisininko, patarimas žmonėms - ieškokit nors ir menkiausios galimybės susitarti, nelįskit į teismus, nes būsite pažeminti, patirsite finansinių nuostolių, o teisybės triumfo galite ir nesulaukti.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
