Vyriausybės atostogos suteikė galimybę prastumti „reikiamus” įstatymus: susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, pavaduodamas aplinkos ministrą, palaimino dokumentą, leisiantį išparceliuoti socialinius būstus. Kiti valdžios atstovai tikina, kad tai pailgins socialinio būsto eiles nuo keliasdešimt iki šimto metų.
Nežinojo, ką pasirašo?
Didžiajai daliai Vyriausybės ramiai besiilsint, Aplinkos ministerijoje netikėtai įregistruotas įstatymas, kuris leistų iki 2002-ųjų gruodžio 31 d. išnuomotus savivaldybių ir valstybės butus, taip pat ir socialinius, privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis. Apgailestaujama, kad iš viso valdžios įstaigos turi apie 35 tūkst. būstų, 2000 yra avarinės būklės, o trečdalis pastatyta iki 1960-ųjų. Nutarimas leistų privatizuoti apie 60 proc., t. y. 11 tūkst., butų. Tačiau tos pačios Vyriausybės atstovai pastebėjo, jog tuomet socialinio būsto idėja turėtų būti apskritai palaidota, nes laisvų patalpų jas privatizavus nebeliktų, o 30 metų išsigelbėjimo laukę žmonės liktų be nieko.
Kaip tokia šauni idėja šovė į galvą, E.Masiulis negalėjo prisiminti. Jis tikino, kad jam įstatymas buvo „pakištas”.
„Labiau šį klausimą kuravo aplinkos viceministras, aš tik gavau prašymą pateikti klausimą svarstyti Vyriausybės posėdyje, - teisinosi ministras. - Čia tik sutapimas, kad pasiūliau aš. Bendrąja prasme žinau, kas ten, bet kadangi pasirašinėjau daug dokumentų, reikėtų pasigilinti.”
Jis dievagojosi, kad žmonėms, kurie pretenduoja gauti socialinį būstą, turi būti „užtikrinta galimybė jį gauti”. Tačiau paklaustas, kodėl tada jo pasiūlytas įstatymas prieštarauja jo logikai, nes palaiminus privatizaciją, gauti socialinį būstą taptų neįmanoma net teoriškai, E.Masiulis sutriko.
„Sakote, socialinių būstų 60 procentų sumažėtų? Na, tai žinote... kokiais motyvais projektas buvo siūlomas, reikėtų teirautis Aplinkos ministerijos”, - suskubo baigti pokalbį jis.
Galėjo ir nelaiminti
Tačiau Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento vyriausiasis specialistas Ramūnas Šveikauskas pripažino, jog E.Masiulio niekas su šautuvu nevertė pasirašyti dokumento.
„Ministras, kaip pavaduojantis aplinkos ministrą, tiesiog pasirašė projekto teikimą. O čia yra politinis klausimas. Bet susisiekimo ministras, jei idėjos nepalaiko, turėjo teisę įstatymo nepasirašyti”, - pripažino jis.
Vis dėlto R.Šveikauskas neslėpė, jog dalis būstų - itin seni ar net griūvantys, be to, siūloma juos parduoti pigiau nei rinkoje, tad iškelta idėja už parduotus butus sukauptas lėšas investuoti į naujus nelabai pasiteisintų.
Interesai - nežinomi
Privatizavimo idėją Vyriausybei pakišęs seimūnas Algimantas Dumbrava buvo įsitikinęs, kad būtų surinkti labai neblogi pinigai. Tačiau kaip įstatymas pasitarnautų vargingai gyvenantiesiems, jei įstatyme numatyta, jog išsipirkti būstą reikėtų ne per 10 metų, kaip numatyta anksčiau, o iškart, negalėjo pasakyti ir jis.
„Na, nemanau, kad spekuliantai susipirks. Aš tik norėjau įteisinti patį principą - leisti privatizuoti. Bet yra ministerijų, kurios bijo, kad išnyks socialinio būsto fondas. Bet jei gausim pinigus pardavę butus, kaip tik galėtume juos panaudoti padedant žmonėms. O rinkos kaina gal būtų ir per didelė - reikėtų leisti įsigyti pigiau”, - nežinia ką gynė A.Dumbrava.
Naujas „prichvatizacijos” etapas
Povilas GYLYS - ekonomistas, profesorius:
Manau, kad tai yra antivalstybinis poelgis. Jau ir taip atidavėme daug turto, kuris galėjo išlikti valstybės rankose. O liberalų filosofija yra visada pagrįsta tikėjimu, kad viešoji nuosavybė yra blogis, o gerai tik privati. Galiu pasakyti net dar blogiau: tokiu būdu atvertas kelias partiečiams, draugams ar giminėms dalyvauti privatizacijoje, pigiai nusipirkti vertingą turtą.
Visos išsivysčiusios šalys turi socialinius būstus, kadangi kiekvienoje valstybėje būna nelaimių, nesėkmių, žmonės netenka ir būstų. Mes, kaip žmogiškos būtybės, turime būti solidarūs. Jei saugome gyvūnus, įrašome juos į Raudonąją knygą, kodėl nesaugome žmogaus? Šiuo atveju liberalizmas mano: jei esi „lūzeris”, tai yra tavo bėda. Bet juk tai - mūsų bėda. Įtariu, kad tai gali būti ir korupciniai dalykai. Tegul ministras tai paneigia. Bet ministras tam ir yra, kad savo sprendimų esmę suvoktų. Sutinku, ministrą galima „pagauti” smulkmenose. Bet čia - jau nebe smulkmena.
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
