Rengdamiesi ypatingai pagerbti Lietuvos krikštytoją, kurio dėka šalies vardas prieš tūkstantį metų pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose, politikai įsibrovė į pagonims šventas vietas.
Vilniaus savivaldybės tarybos nariai neriasi iš kailio, kad kuo greičiau viena miesto gatvelių gautų 1009 metais nukirsdinto katalikų vienuolio ir misionieriaus Brunono Kverfurtiečio, vėliau tapusio šventuoju, vardą.
Vilniaus vicemeras Vidmantas Martikonis šiai idėjai aktyviai priešinasi, mat paaiškėjo, kad kryžiuočių pasiuntinio vardu ketinama pakrikštyti gatvę, vedančią į didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pranašo, žynio Lizdeikos kalną.
- Kodėl svetimšalis Brunonas staiga tapo toks svarbus lietuviams? - “Respublika” paklausė V.Martikonio.
- Nesu iš principo prieš gatvės pavadinimą šv.Brunono vardu. Didžiausias lietuvių įžeidimas turėtų būti šio asmens siejimas su Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiu.
Misionieriaus Brunono žygį galiu palyginti su Stalino atėjimu į Lietuvą 1940 metais. Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, priešindamasis sovietams tikrai nukepė ne vieną tokį brunoną. Gindamas savo valstybę, teritoriją ir tikėjimą.
Pasikrikštijusio kunigaikščio Netimero brolis Zabedenas buvo savo krašto gynėjas. Ir vienuolį jis turbūt ne šiaip sau nutvojo, o už tai, kad šis bruko svetimą tikėjimą, ideologiją.
Lygiai taip pat ir kitos Europos tautos gynėsi nuo barbarų, indėnai - Kristupo Kolumbo kolonizatorių. Kita vertus, taip ir neaišku, kas buvo tas Zabedenas - lietuvis, prūsas, lyvis, o gal kuršis.
Šiandien man svarbu, kad tie, kurie mūsų valstybėje turi įtaką, kiek įmanoma stengiasi prastumti klerikalizmą. Taip bandoma paimti laisvos dvasios monopolį, o krikščioniška bažnyčia turi tapti neklystančia. Todėl ir stengiamasi įteigti, kad valstybės tūkstantmetis ir krikščionybė yra vienas ir tas pat.
Lietuviai save ar savo protėvius vadina pagonimis nesusimąstydami, ką tai reiškia. Nežinau, kaip reikėtų vadinti, bet dera sugalvoti, kaip apibūdinti tikėjimą gamta.
- Kodėl jums nepatinka pagonybės sąvoka?
- Mat šį terminą sugalvojo ta pati krikščioniškoji bažnyčia, siekdama sumenkinti ar net įžeisti kitatikius. Lotyniškai tai reiškia vergovę, o rusai iki šiol sako “paganyj tip” (niekšingas tipas - aut. past.).
- Vienuolio nužudymo teritorijoje gyvenę žmonės galėjo užmušti už tikėjimo skleidimą?
- Čia gyvenusių lietuvių tikėjimas buvo visiškai kitoks, nei nešė vienuolis. Žmonės tikėjo gamta, jos reiškiniais - ugnimi, vandeniu, saule. Nebuvo vieno Dievo monopolijos. Galimas daiktas, kad su Brunonu taip pasielgta vien todėl, kad jis įžeidė kurią nors šventą vietą.
Nemanau, kad Brunonas būtinai turėjo būti plėšikas. Vargu ar plėšti svetimą kraštą galima su keliolika vyrų. Kita vertus, niekas dabar nepasakys, ar jų išties buvo tik tiek. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad tik aštuoniolika jų nužudyta, o kiek ėjo į pagoniškus kraštus - nežinia.
Zabedeną norėtųsi palyginti su tuometinių lietuvių žemių gynėjais. Ir galbūt būtent jam vertėtų pastatyti paminklą sostinės Lukiškių aikštėje, kurios paskirtis ir yra Lietuvos laisvės gynėjų atminimas.
- Ženklai ir simboliai turi didelę reikšmę bei įtaką, tad kodėl šv.Brunono vardu ketinama pavadinti gatvelę, kylančią į kalną, ant kurio, pasak padavimo, žynys Lizdeika išaiškino didžiajam kunigaikščiui Gediminui sapną apie geležinį vilką?
- Tai mane taip pat stebina. Nemanau, kad Gediminas būtų tai toleravęs, nes tikiu, kad ne vieną tokį Brunoną - kryžiuotį jis irgi pasiuntė į dausas.
Gatvės, vedančios į žynio kalną, pavadinimas kryžiuočio vardu yra ir didelis įžeidimas didžiojo kunigaikščio Gedimino atminimui. Vilniaus savivaldybė tokiu būdu tiesiog pamintų Lietuvos sostinės įkūrėjo vardą. Mes suteikiame galimybę kryžiuočiui Brunonui dar kartą “nueiti” į kitatikio Lizdeikos kalną.
Šios dienos politikai sąmoningai kiršina lietuvius. Ir tai daroma ypatingos skubos tvarka. Kodėl? Tikėjimas yra geriausias valdymo įrankis, todėl sunkmečiu labai svarbu žmones valdyti per ženklus, simbolius. Krikščioniškoji bažnyčia tokios progos niekada nepražiopso.
Tik iš pirmo žvilgsnio šv.Brunono garbinimas dabar atrodo nekaltas dalykas. Tačiau išties tai yra lindimas į žmonių dvasią, gilesnius pamatus - tyliai krintančios sėklos, kurios sudygs galbūt po šimto metų.
Gediminas Rudžionis - Vilniaus savivaldybės tarybos narys:
Lietuvos tūkstantmetį mes tiesiogiai siejame su istorine asmenybe - šv.Brunonu. Jeigu šio asmens ir jo kelionės į Lietuvą su apaštališkąja ar kokia ten misija, jo žmogžudystės nebūtų buvę, nebūtume pakliuvę ir į raštingų europiečių puslapius, neturėtume ir savo tūkstantmečio.
Mūsų valstybės raida labai nukentėjo todėl, kad mes įšokome tik į paskutinį Europos krikščioniškojo traukinio vagoną. Jeigu krikštą būtume priėmę laiku, o Brunono misija būtų pasisekusi, turėtume savo, nacionalinę bažnyčią. Tai reiškia, kad Lietuva neišvengiamai būtų tapusi karalyste, o buvome tik kunigaikštystė. Karalystė yra visateisė valstybė Europos šeimoje, o kunigaikštystės statusas mažesnis.
Laiku pasikrikštiję nebūtume taip susitraukę, teritorija gal net būtų išsiplėtusi. Suprantu, kad krikščionybė atėjo per kraują ir liūto narvus, tačiau krikštas davė daug naudos mums, stabmeldžių kraštui.
Šv.Brunonas tikrai nepradėjo lietuvybės naikinimo. Ar krikščionybė sunaikino vokiečius, švedus, suomius, norvegus? Žinoma, kad ne.
Žvelgiant to meto žmonių akimis, Zabedenas apgynė savo gentainius nuo misionieriaus, atėjusio su kryžiumi ir savo tikėjimu. Tačiau žvelgiant iš istorinės perspektyvos jis labai pakenkė ir sutrukdė Lietuvai pasikrikštyti dar XI amžiuje.
Alfredas Bumblauskas - Istorikas:
Už ką iš tiesų buvo nužudytas Brunonas, šaltiniai nieko nesako. Artimiausia analogija turbūt yra šv.Vaitiekaus Adalberto, įžengusio į pagonims šventą giraitę, misija.
Šie misionieriai buvo pasirengę kraujo, arba Kristaus, aukai. Tiems, kuriems bus nukirstos galvos liudijant Kristų, buvo pažadėta, kad iškart pateks pas patį Kristų, į amžinąjį gyvenimą. Tai tarsi krikščioniškas džihadas.
Brunonas turbūt buvo nužudytas vien todėl, kad buvo svetimas. Ar mažai tokių dalykų šios dienos Lietuvos kaime? Mano jaunystėje Telšiai su Plunge mušdavosi taip, kad jaunimas važiuodavo į muštynes vagonais.
Kalbant apie Zabedeno poelgį, viskas priklauso nuo to, ar Europa mums yra vertybė, ar ne. Jeigu ne, tai jis pasielgė gerai. Negaliu pasakyti, ar Zabedeną galima laikyti tikru savo krašto gynėju, nes pamirštama, kad jo vadas Netimeras juk pasikrikštijo. Vadinasi, Zabedenas neklausė viršininko. Kita vertus, naujausi tyrimai rodo, kad tai gali būti apskritai išgalvotas vardas.
Vieni Amerikos indėnai gynėsi iki galo, kiti pasidavė. Kas geriau - sunku pasakyti, jei, pavyzdžiui, irokėzus išpjovė kitų indėnų gentis. Žmonijos istorija yra barbarystės istorija.
Esu už tai, kad Vilniuje atsirastų šv.Brunono gatvė, tačiau tai, kad ji ves į žynio Lizdeikos kalną, jau yra negerai. Neturėtų būti tokių supriešinimų, to labiausiai vengiame mes, istorikai. Jeigu tik kyla konfliktas, geriau jo išvengti.
Vieniems patinka pagoniška Lietuva, kitiems - karžygių Lietuva, valstybė nuo jūros iki jūros, tretiems - Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė su savo statutais, Konstitucija, ketvirtiems - tarpukario respublika. Visa tai yra ta pati valstybė, tad geriau nepriešinti jos raidos etapų.
Jeigu šv.Brunonas yra priešinamas su Lizdeika, man jau nepatinka. Visada paprasčiau ir korektiškiau yra išvengti tokių susikirtimų. Jeigu ta gatvė veda į Lizdeikos kalną, jau yra konfliktas. O Zabedenui aš neduočiau gatvės, nes tai vis tiek yra kriminalas. Europoje niekas tų, kurie nudėdavo misionierius, nelaikydavo tautos ir krašto gynėjais.
Parengta pagal dienraštį "Respublika".
