Sustok, šventės akimirka

Prieš 20 metų, 1990-ųjų kovo 11 dieną, pradėjome naują mūsų Tėvynės istorijos tarpsnį. Paskelbėme savo valią būti laisvi, nepriklausomi ir jau spėjome subrandinti kartą, kuri anuos, nelaisvės, laikus mena tik iš vyresniųjų pasakojimų. Tačiau 20 metų - per maža subręsti valstybės šventės tradicijoms. Dar turime nueiti ilgą kelią, kad galėtume ateityje jomis didžiuotis.

Ką šiandien Lietuvos piliečiams reiškia valstybės šventės? Ar išlikęs poreikis nuoširdžiai ir pagarbiai minėti valstybei reikšmingas datas? Kiek mūsų širdyse likę tikrojo, neapsimestinio, patriotizmo?

Svarbiausia šventė

Kalėdos, Velykos, Užgavėnės ar Joninės nuo senų laikų turi gilias tautines tradicijas, jas tautiečiai kuo mieliausiai puoselėja. Tačiau išaušus Kovo 11-ajai ir net daugiau nei aštuoniais dešimtmečiais “vyresnei” Vasario 16-ajai dažnas sutrinkame: kaip įprasminti šias svarbias datas? “Vakaro žinios” to klausė skirtingų kartų atstovų.

“Pamenu, buvau dar mokinukė, kai iš anksto visa šeima pradėdavome ruoštis Vasario 16-osios iškilmėms, - pasakojo režisierė ir aktorė Galina Dauguvietytė. - Visus vaikus tėvai kaip reikiant išmuštruodavo šios neeilinės šventės sutiktuvėms. O ir patys tam atitinkamai nusiteikdavome. Buvome dideli savo valstybės patriotai ir tuo didžiavomės. A.Smetonos laikais ši šventė buvo nepaprastai svarbi kiekvienam lietuviui, tarsi įaugusi į kraują. Ką kalbėti apie mokinius, jei net mažiausi tautos vaikai žinojo, kad ta diena - labai brangi, ypatinga. Ir svarbiausia, ne “iš reikalo” taip galvojo, o labai nuoširdžiai, visa dūšele. Tarsi kokią injekciją būtume visi tik gimę gavę - meilė ir atsidavimas valstybei buvo tarsi įrašyti širdyje, įskiepyti visam gyvenimui.”

Net Kalėdos ir Velykos, anot menininkės, nieku gyvu neprilygo Vasario 16-osios laukimui. G.Dauguvietytė iki šiol pamena to meto kareiviškų dainų posmus, kuriuos, kaip ir kiti vaikai, buvo mintinai iškalusi ir didžiuodamasi traukdavo kartu su kariais, kurių šventines eitynes transliuodavo radijas. “Ir dabar kai kurios tų laikų dainos per didžiąsias valstybės šventes atliekamos, o aš įsijungusi radiją dainuoju kartu”, - pasakojo ji.

G.Dauguvietytė buvo ir liko idealistė. Kaip ir dauguma to meto lietuvių. Tačiau kitaip nusiteikusio šiandieninio jaunimo ji nesmerkia.

“Taip, trūksta šių dienų jaunuomenei patriotiškumo, meilės Tėvynei. Apmaudu, kad dažnam Kaziuko mugė yra didesnė šventė negu Valstybės atkūrimo ar Nepriklausomybės atgavimo dienos, - apgailestavo ji. - Žmonės bėga iš Lietuvos, kaip kadaise mes bėgome nuo sovietų. Į nežinią lekia. Gyvenimas verčia. Didėjanti emigracija, ypač jaunų žmonių, mane labai jaudina ir kelia nerimą. Šalį palieka patys gražiausi žmonės. Labai abejoju, ar jie kada nors sugrįš. Ir ar sugebės, atsidūrę svetur, lietuvybę išsaugoti.”

Paslėpta širdyje

Sovietų laikais viešai minėti Vasario 16-ąją buvo neįmanoma. Dar gerokai prieš šią datą saugumo ir milicijos pareigūnai gaudavo ypatingus nurodymus akylai sekti, stebėti, aiškintis, ar tam nesiruošiama, ar neplanuojami kokie pogrindiniai renginiai.

“Buvo griežtai uždrausta šią datą minėti, o už nepaklusimą laukė pačios griežčiausios sankcijos - areštai, paros, net kalėjimas, - pasakojo disidentė Nijolė Sadūnaitė. - Bet patys drąsiausi vis tiek rizikuodavo. Susiburdavo į mažas kuopeles, po 6-7 žmones kad ir tylomis šią reikšmingą datą paminėtų. Dažniausiai milicija juos susekdavo, įsiverždavo į butą, kratą padarydavo. Gudrus jaunimėlis netrukus išmoko, kaip iš tokių situacijų išsisukti. Ant stalo dėl akių padėdavo butelį šnapso, užkandos, pakelį papirosų numesdavo - va, šiaip neva susirinkę, gimtadienį ar kokią kitokią progą mini - jokiu būdu ne Vasario 16-ąją. Atsikabindavo tada.”

Tačiau toli gražu ne visada pavykdavo apmauti pareigūnus. Turėdami menkiausią įtarimą, milicininkai visus jaunuolius kaipmat susemdavo - ir į skyrių. Tėvai dėl antitarybinio vaikų elgesio turėdavo daug aiškintis. Ir ilgam užsitraukdavo nepatikimųjų dėmę. Tokie asmenys būdavo sekami nuolat, klausomasi jų telefono pokalbių ir t. t.

O jei Vasario 16-ąją būtų buvusi iškelta Lietuvos Trispalvė - ilgi metai už grotų garantuoti. Tai buvo vienas iš sunkiausių to meto vadinamųjų antivalstybinių, antisovietinių nusikaltimų.

“Sovietinės okupacijos laikais Vasario 16-ąją trukdė švęsti visus žmones sukausčiusi begalinė baimė, - pabrėžė N.Sadūnaitė. - Širdyse - taip, kiekvienas šią datą pagarbiai minėdavo, bet tik tiek. Nebyliai. Tėvai net savo vaikams bijojo apie tai kalbėti. Mat jei šie būtų kam prasitarę ir apie tai sužinotų saugumas, grėsė begalė nemalonumų. Vaikams - būti išmestiems iš mokyklos, tėvams - prarasti darbą.”

Tradicijas kuria šimtmečiai

Seimo narys, etiketo žinovas Arminas Lydeka sutinka, kad Lietuva kol kas negali pasigirti savitomis valstybinių švenčių tradicijomis, kurias turi kitos tautinės šventės.

“Tam reikia laiko, - aiškino jis. - Tradicijos negali atsirasti per metus ar dešimtį metų. Užgavėnių, Vėlinių, Joninių ar kitų tautinių švenčių tradicijos formavosi šimtmečius. O Vasario 16-osios šventei dar nė šimto metų nėra, Kovo 11-oji - dar jaunesnė.”

Spartinti šio proceso neverta. “Dirbtinai šventės niekada nesusikursime, - pabrėžė A.Lydeka. - Tai neįmanoma. Šventė turi būti švenčiama iš širdies, kaip vidinė žmogaus savijautos išraiška, dvasinis poreikis. Kai žmogus laukia tokios šventės, džiaugiasi jai atėjus ir nuoširdžiai nori ją paminėti. Tada savaime ir formuojasi šventinės tradicijos.”

Pasak etiketo žinovo, valstybės šventės turėtų būti švenčiamos taip, kad būtų patrauklios visiems piliečiams, o ne vien politikams, visuomenininkams, kitiems valstybės veikėjams. Pastarieji renkasi į oficialius minėjimus, posėdžius, iškilmingus šventinius pobūvius. Tuo tarpu eiliniai piliečiai tarsi paliekami “už borto”. Norite - švęskite, norite - ilsėkitės, džiaukitės laisvadieniu.

“Visi kartu turime mokytis tokias šventes minėti. Šventė tam ir yra šventė, kad džiaugtumės, prisimintume, kas yra gerai. Siekime visuotinio tautos nusiteikimo švęsti, o ne skandinkime šventinį džiugesį godose apie nesibaigiančius nepriteklius”, - siūlė A.Lydeka.