Rolandas Paksas: Užtemstanti Briuselio saulė

Akivaizdu, jog Europos lyderiai taip ir neišgirdo popiežiaus Pranciškaus žodžių, išsakytų Europos Parlamente beveik prieš metus: „Pavargusi Europa, kurią iščiulpė krizė ir technokratiška biurokratija. Atėjo laikas mums atmesti idėją Europos, kuri baimingai rūpinasi tik savimi pačia.“

Simboliška, jog ir Europos Parlamentas, ypač pastarąją kadenciją, yra tapęs vieta, kur vis aršiau diskutuojama globalaus masto temomis, o mažumos nacionalinių politikų požiūriai kelia tik susierzinimą.

Dabartinė migrantų arba pabėgėlių krizė yra dominuojanti tema, kurią federalizmo emisarai intensyviai išnaudoja siekdami savo tikslų - neigti nacionalines vertybes ir tautų Europos perspektyvą bei pasėti išorinio pavojaus baimę kiekvienam europiečiui.

Pasigirsta vis daugiau balsų, kad pabėgėlių krizė yra dirbtinai sukurtas europinis produktas, kuriuo siekiama transformuoti Europos Sąjungą į federaciją, įtraukiant į jos darbo rinką papildomus 100 ar dar daugiau milijonų darbininkų. Priešingu atveju senoji socialinė valstybė ir jos teikiamos pensijos taps nepakeliama europiečių našta.

Kitaip tariant, intensyviai siekiama išnaudoti kiekvieną pasitaikiusią progą realiai pasistūmėti link vieningos federacijos. Nepaisant perspėjimų, jog ši naujoji žmonijos inžinerija, modeliuojama Briuselio globalistų (ir ne tik) kabinetuose, gali sukelti siaubingų padarinių.

Gal todėl šiame kontekste taip kontroversiškai atrodė Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Prancūzijos prezidento Fransua Olando (Francois Hollande) simbolinis rendez-vous Strasbūre, kuriam buvo skirtas reikšmingas žiniasklaidos dėmesys.

Dar prieš plenarinę sesiją ši dviejų lyderių viešnagė skambiai buvo pavadinta istorine, prasmingai pažyminti 25 metų sukaktį nuo Vokietijos susivienijimo bei tuomečių šalių vadovų Fransua Mitrerano (Francois Mitterrand) ir Helmuto Kolio (Helmut Kohl) kalbos Europos Parlamente. Bet debatai Europos Parlamente atskleidė ką kitą.

Dviejų galingiausių Europos valstybių lyderiai neturėjo intencijos sutelkti visas 28 Europos Sąjungos valstybes spręsti bendrus iššūkius, o sumaniai pasinaudojo proga dar kartą nupiešti niūrius ateities kontūrus, įbauginti Europos tautų bendruomenę pabėgėlių krizės keliamais iššūkiais bei gauti savotišką mandatą ryžtingiems žingsniams stabdyti įsivyraujančią bendrijos valdymo krizę. Būtent neefektyvus valdymas šiandien įvardijamas kaip esminė Europos Sąjungos problema, iš kurios išplaukia ekonominės bei socialinės problemos.

Socialistų ir demokratų frakcijos vadovas Džanis Pitela (Gianni Pittella, Italija) EP diskusijoje jau atvirai skleidė bręstančio sumanymo ideologines nuostatas: „tarpvyriausybinis modelis paseno“, o Europos Sąjungai reikia „naujos vizijos“ ir bendros užsienio politikos arba, kitaip tariant, esminių sprendimų sukurti federaciją.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel teigė, kad „šiuo metu mums reikia daugiau Europos“, ir ragino stiprinti Europos Sąjungos išorės sienų apsaugą nesukeliant grėsmės Šengeno erdvei, tačiau kanclerei vis dėlto neužteko drąsos pripažinti, jog šiandien dėl milžiniško pabėgėlių srauto ne tik Šengeno erdvei, bet ir visos Europos saugumui kyla reali grėsmė. Tačiau kuri Angela Merkel iš tikro yra susirūpinusi Europos Sąjungos likimu: toji, kuri atveria sienas tūkstančiams pabėgėlių, ar toji, kuri jas ragina uždaryti?

Belgų parlamentaras Liberalų ir demokratų aljanso lyderis Gi Verchofstadtas (Guy Verhofstadt) diskusijoje baiminosi, kad subyrėjus Šengeno zonai liktų „tik palaida tautų konfederacija, silpna ekonomiškai ir nereikšminga pasauliniu lygiu“.

Ar ne per daug atsakomybės Europos Sąjungoje šiandien bando prisiimti Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai? Kuo tai gali virsti naujų iššūkių fone? Galbūt tai reiškia bandymą sugrįžti prie praeities modelio - ilgalaikio franko - vokiškosios politikos dominavimo Senajame žemyne?

Žinoma, šios kompanijos orią laikyseną gerokai būtų sudrumstęs Didžiosios Britanijos premjeras Deividas Kameronas (David Cameron), sukeldamas disonansą Vokietijos ir Prancūzijos „vieningoje politikoje“. Tačiau britams šį kartą, matyt, teks tenkintis kuklesniu vaidmeniu dirbtinėje Europos architektūroje.

Naujoji Briuselio socialinė klasė stengiasi visaip ignoruotą faktą, kad Didžioji Britanija nesutinka su Europos Sąjungos pavertimu federacija ir reikalauja, kad Briuselis pripažintų, jog Anglija turi teisę nevykdyti jai neparankių ES direktyvų ir įstatymų.

Tuo tarpu pabėgėlių krizė vis labiau tampa tuo katalizatoriumi, kuriuo viešojoje erdvėje nuolat veikiama Europos valstybių politika ir gyventojų nuomonė.

Šiandien dominuojantis egoizmas ir baimė prarasti tariamą gerovę sekuliarioje Europoje yra veiksniai, kurie dirgina kiekvieno europiečio sąmonę. Ir tarpvalstybiniuose santykiuose baimė netekti Briuselio paramos nūnai yra pagrindinis stimuliatorius kalbant apie saugumą, bendradarbiavimą, solidarumą ir integraciją.

Europos Parlamente Prancūzijos prezidentas retoriškai kvietė atsispirti pagundai „užsidaryti nacionaliniuose kiautuose“ ir siekti tvirtos bei aktyvios Europos Sąjungos, kuri parodytų solidarumą pabėgėliams.

Ar sukelta dabartinė pabėgėlių krizė ir Europos institucijų efemeriška politika nereiškia, kad Europą jau pavyko priartinti prie esminių valstybių suvereniteto principo paneigimo?

Dar 1974 metais buvęs Alžyro prezidentas yra pasakęs: „Vieną dieną milijonai žmonių paliks Pietų pusrutulį ir patrauks į Šiaurės pusrutulį... Jie nekeliaus ten kaip draugai, jie vyks jo užkariauti.“ Postkomunistinė Europa (Vengrija, Čekija, Slovakija, Lenkija) dar nėra pamiršusi Maskvos komisarų valdymo stiliaus, todėl gerai suvokia, kokia kryptimi šiandien juda ir Briuselio komisarų kohorta. Višegrado šalys bando formuoti nacionalinę valstybių saugumo politiką. Bet Briuselis šią politiką absoliučiai ignoruoja.

Daugiau Europos, deja, nereiškia daugiau demokratijos. Tai reiškia, daugiau komisarų, kurie neatskaitingai disponuoja milžiniškais finansiniais resursais, direktyvomis ir turi savo tikslų, valios.

Valstybėms, kurias suvokiame kaip pamatines politines struktūras Europoje, kyla didžiuliai iššūkiai. Teigiama, jog jau gyvename postsuverenumo ir postnacionalumo sąlygomis. Kas tuomet yra mūsų valstybė? Kas tuomet yra Europos Sąjunga?

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“