Pastaraisiais metais tiek Lietuvos, tiek ES politikai kaip vieną didžiausių problemų įvardija aukštą nedarbą. Ypač jaunimo. Štai ir Lietuvoje Vyriausybės suformuota darbo grupė rengia „Užimtumo didinimo strategiją 2014-2020“. Tik ar strategijomis galima ką nors pakeisti? Apie tai „Respublika“ kalbėjosi su Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovu profesoriumi Boguslavu GRUŽEVSKIU.
- Vien strategijomis nieko nepakeisi. Žinoma, strategijos turi prasmę. Jos parodo kryptį ir formuluoja pagrindinius veiklos principus. Tačiau jų nauda matuojama pagal įgyvendinimo rezultatą. Deja, šiuo metu nėra net pagrindo kalbėti apie jį, nes nėra žinomos užimtumo didinimo priemonės. Nauja Vyriausybė dar pernai gruodžio mėnesį pradėjo organizacinį darbą tokiai programai parengti. Aš asmeniškai ir mano kolegos, kurie dirbame šioje srityje, labai palankiai vertinome tokias pastangas.
Iki šių metų vasaros buvo numatyta parengti veiksmų planą, kaip didinti užimtumą, tačiau čia viskas ir sustojo. Kai atėjo laikas siūlyti konkrečias priemones, išryškėjo dideli prieštaravimai tarp atskirų ministerijų. Prieštaravimai dėl to, kokie jų įsipareigojimai, už ką jos atsakingos. Pirmiausia keistas požiūris į Ūkio ministerijos vaidmenį. Juk ši ministerija turėtų atlikti esminį vaidmenį. Netgi pasakyčiau, kad strategiją turėtų rengti ne Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, o Ūkio ministerija. Juk užimtumo didinimo pagrindą sudaro darbo vietų kūrimas, verslo plėtra.
Tačiau buvusios Vyriausybės ministras, pamenu, buvo net oficialiai pasakęs, kad darbo vietų kūrimas nėra Ūkio ministerijos įsipareigojimas. Taip ir liko šita nuostata. Manau, kad toks požiūris nėra labai geras.
Aš siūlau atsakomybę paskirstyti net iki ministerijų departamentų lygio, nes jei nuleisime nurodymus vien ministerijai, kur dirba šimtai žmonių, kas ten už ką atsakys? Turi būti atsakomybė net iki pavardžių - kas rengė skaičiavimus, kuo rėmėsi ir t.t.
Gaila, kad po vasaros darbas sustojo, o mums labai svarbus kiekvienas mėnuo. Ypač tokioje padėtyje, kai kas mėnesį išvyksta tūkstančiai žmonių. Aš manau, po 1000-2000 piliečių mes prarandame vien dėl to, kad niekas nevyksta. Žmonės tikrai nelaukia, kol kas nors parašys strategiją. O darbdaviai neranda tinkamų darbuotojų - tai antras praradimas. Dar blogiau, jei papildomai 10 žmonių pasitraukia iš gyvenimo, nes tie klausimai nesprendžiami. Kokie praradimai kiekvieną mėnesį! Laikas itin brangus, ypač tokioje situacijoje, kai ekonomika atsigauna.
- Mažiausias nedarbas - Vokietijoje ir Austrijoje - apie 4 proc. Kaip šios šalys apėjo krizę?
- Galiu paaiškinti taip: pirmiausia austrai ir vokiečiai gauna didesnius atlyginimus. Kur kas dosniau finansuojamos socialinės ir darbo rinkos programos. O kuo didesni atlyginimai, tuo labiau žmonės suinteresuoti nepasitraukti iš darbo rinkos. Net jeigu krizės sąlygomis atlyginimas sumažinamas per pusę, dirbdamas žmogus gauna gerokai didesnes pajamas nei socialinės išmokos. Jei pas mus vidutinis atlyginimas būtų sumažintas per pusę, žmogus gautų minimumą. O iš socialinių išmokų galima susirinkti beveik tiek pat. Žmogui nebeapsimoka kasdien važiuoti į darbą, kai jis tiek pat gali gauti nieko neveikdamas.
Per krizę vokiečiai labai gerai išnaudojo įvairias lanksčias užimtumo programas. Pavyzdžiui, žmonės nebuvo atleisti, bet buvo sutrumpintas darbo laikas. Kitas dalykas, kad ten yra drausmė ir piktnaudžiavimo galimybės (pašalpomis - red. past.) labai apribotos. Dalyvavimas darbo rinkoje ten yra vertybė ir negalima taip lengvai išsisukti. Nors, aišku, atvykėliai ir ten piktnaudžiauja socialine gerove.
- Turime ir kitą pavyzdį. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija, kurioje atlyginimai irgi nemaži. Tačiau patys britai pastaruoju metu daug kalba apie tai, kad šalyje daug bedarbių, kad britai darbo rinkoje tapo nekonkurencingi, nesugeba su imigrantais kovoti dėl darbo vietų. Vadinasi, dideli atlyginimai - dar ne viskas...
- Vokietijoje gerokai efektyviau sprendžiami profesinio rengimo klausimai. Ten yra vadinamoji dualinė sistema, kai mokymas labiau orientuotas į praktiką. Vokiečiai stengiasi, kad žmogus, jau besimokydamas, nuolat dalyvautų darbo rinkoje. Štai ir paslaptis, kodėl vokiečių jaunimas lengviau ateina į darbo rinką.
Ten mažesnis struktūrinis nedarbas. Aukštesnė darbo kultūra. Didžiojoje Britanijoje jaunimo nuostatos kur kas liberalesnės. Tai tarsi virusas, kai jaunimas tampa vis mažiau motyvuotas dirbti. Darbo kultūra nuolat krinta.
Darbo kultūra turi būti formuojama jau bendrojo lavinimo mokykloje. Anksčiau tai būdavo mūsų moralinių nuostatų dalis, kuri susiformuodavo šeimoje. Dabar, kai daug šeimų iširusios, tos vertybės nebeperduodamos. Žmogus supratimą apie darbą, kaip vertybę, siekiamybę, didvyrišką pastangą kažko siekti gauna iš aplinkos. Tai supratimas, kad darbas - kryptinga pastanga, kuri nesibaigia vos tik nusipirkus kažką, kad tai, ką turi, neatsiranda lošiant. Darbo kultūros mokymas - tai menas. Toks iššūkis turėtų būti keliamas bendrojo lavinimo mokykloms.
Štai matome, kokia didžiulė problema yra JAV. Beveik pusė afroamerikiečių ir ispanakalbių jaunimo yra jaunesni nei 18 metų ir jie nebaigia mokyklos, nieko neveikia. Įsivaizduojate? Ne negali, bet nenori. Panaši padėtis ir Didžiojoje Britanijoje. Darbo vietų yra, o norinčiųjų dirbti - trūksta.
- Ir pas mus tokia problema yra. Jauni žmonės stoja į aukštąsias net žinodami, kad baigę mokslus pagal specialybę nedirbs. Biudžeto pinigus investuojame į tai, kas taip ir liks nepanaudota...
- Pastebiu tai. Neseniai vyko „Karjeros savaitė“. Pakviestas į vieną mokyklą nuvykau pasidalyti su jaunimu savo patirtimi, mintimis. Nustebino itin menka dvyliktokų motyvacija. Po 2-3 mėnesių jie ruošis egzaminams, po pusmečio mokslai baigsis. Tačiau susirūpinimas savo ateitimi - labai mažas. Iš visų susirinkusiųjų gal tik trečdalis žinojo, ką maždaug nori daryti. Apie 50 proc. pareiškė norintys išvykti. Įdomiausia, kad tarp norinčiųjų buvo ir tokių, kurie gerai mokosi. Bet jie net negalėjo paaiškinti, kodėl nori išvykti - ar dirbti, ar mokytis. Svarbiausia - išvykti. Svarbiau ne tikslas, o pats išvykimas. Dėl to man labai liūdna. Todėl ir sakau, kad kiekvienas mėnuo mums svarbus. Jau dabar turi būti priemonės, kaip didinti užimtumą. Žmonėms turi būti parodyta, kad Lietuvoje yra galimybių, kad ateityje bus dar geriau.
- Verslininkai sako, kad verslas plėstųsi, jei būtų reikiamų specialistų. Todėl esą jiems reikia atsivežti šimtus darbininkų iš, pavyzdžiui, Šri Lankos ar Panamos. Esą Lietuvoje jau nėra kam dirbti, čia likusieji niekam tikę...
- Atsivežti iš Šri Lankos ir Panamos... Tai jau kracho pradžia. Mes juk tų 180 tūkst. savų piliečių, neturinčių darbo, iš šio pasaulio niekur neišmesim. Tai mūsų žmonės! Jie tokie, kokie yra. Taip, gal jie turi problemų, gal jie piktnaudžiauja pašalpomis, bet negalima jų palikti už borto. Jie yra mūsų visuomenės dalis. Ne sniegas ant galvos, o mūsų visuomenės produktas. Juos juk pagimdė, augino, auklėjo, 10-12 metų mokė. Kur mes buvome tada? Mes tik paėmėm jų pinigus, o dabar pasakysim: darykit, ką norit. Tai nesąžininga.
Reikia galvoti, kaip juos grąžinti į normalų gyvenimą. Patikėkite, ir jie nori normaliai gyventi. Nenori vogti, piktnaudžiauti. Reikia rasti priemones, kaip juos grąžinti į sistemą. Tikrai mums nereikia pigios darbo jėgos nei iš Šri Lankos, nei iš Panamos. Mums apskritai nereikia, kad čia būtų pigiai kažkas gaminama. Priešingai - gamindami aukštos kokybės produkciją, taikydami modernias technologijas, mes galėtume konkuruoti. Mums tikrai nereikia ieškoti dar pigesnės darbo jėgos, nes tai būtų tiesus kelias į neviltį.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
