Negi visiems taip bloga?

- Kodėl taip skiriasi valdžios ir paprastų žmonių nuomonės? - „Vakaro žinios“ klausė pirmosios Vyriausybės pramonės ministro, ekonomisto profesoriaus Rimvydo JASINAVIČIAUS.

- Pajuokausiu: valdžia retai meluoja. Ji pasakė, kad krizė praėjo, turėdama galvoje save. Jie sau atlyginimus pasikėlė, apribojimus, kurie anksčiau buvo dėl krizės, panaikino. O tai, kas liestų visą mūsų visuomenę, daugumą šeimų, nepadaryta, krizės padariniai nelikviduoti. Todėl žmonės savo gyvenime šito pagerėjimo nejaučia.

- Ar valdžios žmonės iš tikrųjų padėtį vertina žiūrėdami tik į savo kišenes?

- Viena valdžios priedermių - agituoti, parodyti, kad jos veikla žmonėms duoda naudą. Sakydami, kad krizė nepasibaigė, jie menkintų savo veiklos rezultatus. Jiems tai būtų labai neparanku. Kuo jie grindžia savo poziciją? Paimami ne visi rodikliai, o kažkokie atskiri ir jais bandoma argumentuoti. Pavyzdžiui, jeigu naujausi duomenys rodo, kad Lietuvoje darbo užmokestis padidėjo 2,2 proc., tai reiškia, kad gyvenimas lyg ir pagerėjo. Bet ką pirmiausiai žmonės jaučia? Pirmas rodiklis - žmonių pajamos. Jas reikėtų vertinti netiesiogiai. 2,2 proc. dar nereiškia, kad padidėjo jų pajamų vertė arba nuo to pagerėjo gyvenimas. Reikia įvertinti perkamąją galią, ar per tą periodą pajamų didėjimo neprarijo infliacija. Kitas - pinigų vertės rodiklis, kurio valdžia niekad nesistengia viešinti. Per pastarąjį dešimtmetį pinigų vertė nusmuko keturis kartus, o per tą laiką beveik niekas negavo pajamų keturis kartus daugiau. Žmonės prisimena, ką galėjo nusipirkti už tuos pačius pinigus prieš 10 metų ar prieš krizę: maistas pabrango, paslaugos, kuras.

- O kaip jūs pats manote, krizė baigėsi ar ne?

- Viskas priklauso nuo to, kuo remiamės. Atskirais aspektais atlyginimai, pensijos, pašalpos kiek padidėjo. Bet, mano moksliniais tyrimais, žmonių gyvenimo lygis nepagerėjo. Didžiausia apgavystė, kai mes pagerėjimus vertiname nominaliu skaitmeniniu litų padidėjimu, o nevertiname nei infliacijos, nei pinigų nuvertėjimo.

- Bet jeigu pažiūrėtume, kiek statybų vyksta, kokios pilaitės kyla, ar tai nėra požymis, kad kažkas atsigavo?

- Krizė pasireiškė tuo, kad staiga sumažėjo laisvai prieinamų pinigų kiekis, nes prieš krizę visi bankai statyboms ir verslui į kairę ir į dešinę dalijo paskolas. Pridaliję blogų paskolų, per krizę bankai kreditavimą sustabdė. Viskas sustojo, nes statybinės organizacijos dirba ne iš savų pinigų, o iš skolintų. Dabar bankai pataisė savo situaciją, vėl išduoda kreditus. Antra, gelbėjo ES lėšos, kurios buvo nukreiptos, kaip aš sakau, į asfaltą - į infrastruktūros sektorių, į aikštes, kur dirbo statybininkų pajėgos. O kas galėtų paneigti, kad Europos pinigų įsisavintojams nenubyrėjo papildomos lėšos, kurios dabar perkeliamos į asmeninių pilaičių statybą.

- Vos per metus net 20 proc. padaugėjo žmonių, manančių, kad ekonominė padėtis šalyje pablogėjo, po keliolika procentų apklaustųjų regi reikalus krypstant į bloga arba konstatuoja pablogėjusią šeimos finansinę padėtį. Atrodo, turėjo būti labai svarios priežastys, kad per tokį trumpą laiką šitaip pasikeistų nuomonė.

- Pirmiausia dauguma mūsų žmonių gyvena ties skurdo riba arba mažai besiskiriančiomis nuo skurdo ribos sąlygomis. Dėl to į bet kokį, nors ir nežymų, poveikį gyvenimo kokybei jie labai jautriai reaguoja. Pagrindinis dalykas - faktinė jų pajamų infliacija. Mūsų Statistikos departamentas rodo, kaip Lietuvoje pasikeitė 902 prekių kainos. O dauguma žmonių nenaudoja tiek prekių. Jų kasdienį krepšelį - maisto, būsto, kuro, transporto - sudaro 30, daugiausia - 50 pavadinimų. Tad štai to krepšelio kainos pakilo žymiai daugiau nei jų pajamos. Vakar per radiją girdėjau moterį sakant, kad per pusantrų metų varškė pabrango pusantro karto - nuo 4,99 iki 6,99 lito. Tai elementarūs produktai, kuriuos naudoja beveik visi žmonės. Vadinasi, ką jaučia, taip ir atsako.

- Apklausa rodo ir dar štai ką: per mėnesį padidėjo baimės dėl šeimos finansinės padėties. Gal tam įtakos gali turėti nuolatinės kalbos apie PVM panaikinimą šildymui?

- Jeigu lengvata šildymui bus panaikinta, tai smarkiai prisidės prie žmonių nuomonės pablogėjimo, nes tai tiesiogiai susiję su jų krepšeliu. Ypač tai pajus gyvenantys ties skurdo riba. Jeigu mokesčiai už šildymą padidės apie 10 proc., tai kokių 20-30 proc. sumažės pinigų, skiriamų maistui, vaistams ir kt. Visai be reikalo dabar valdžia apie tai šneka. Vienintelė viltis, kad prieš rinkimus taip nenutiks, kad tai tik gąsdinimai. O bet koks gąsdinimas iš karto pakeičia žmonių nuomonę.

- Kas turėtų įvykti, kad žmonės pasakytų tikintys kiek sotesne, saugesne rytdiena?

- Mes vis kalbėjome apie pasekmes. Tai yra viena iš didžiausių blogybių, kurias daro valdžia įtraukdama į tą diskusiją žmones. Reikėtų pakeisti patį nagrinėjimo būdą, reikia šnekėti ne apie pasekmes, o apie priežastis. Jeigu mes nenustatysime priežasčių, kildinančių blogas pasekmes, ir nepanaikinsime jų, tai niekas ir nesikeis. Pirma mūsų turimų rezultatų priežastis - pagal tą gyvenimo lygį, kokiu naudojamės, per maži mūsų visuomenės ekonominiai darbo rezultatai. Visi norime gyventi kaip ES, bet ekonominis produktas iš vienos darbo vietos arba vienos darbo valandos pas mus yra tris kartus mažesnis nei ES. Jeigu mūsų veiklos derlingumas yra kelis kartus mažesnis dirbant tiek pat laiko, tai to derliaus per mažai, kad galėtume užtikrinti europinio lygio pajamas.

- Esame patys kalti?

- Apskritai galima pasakyti, kad visi vienodai esame kalti, jeigu mūsų visų bendras produktas yra gerokai mažesnis. Iš sovietinių laikų suformuotas mentalitetas, jeigu daugeliui žmonių sunku arba blogai, tai kalta valdžia. Valdžia irgi yra kalta, tačiau ne daugiau nei visi kiti. Baigiant reikėtų pasakyti, kad pas mus per daug yra užsikrėtusių Zebkino (veltėdžiavimu pagarsėjęs gerai įmitęs jaunas Panevėžio rajono gyventojas, kategoriškai atsisakantis atidirbti už valstybės mokamas pašalpas - red. past.) mentaliteto virusu: man privalo duoti tiek, kiek aš noriu, o kai aš gausiu kiek noriu, pabandysiu dirbti tai, kas man patinka. Panašu į pasaką apie žmogų, gulintį ant krosnies ir su ja besikalbantį. Tu pirma pašildyk mane, o tada aš nulipsiu, prikaposiu malkų ir tave pakūrensiu. Taip nebūna. Pagrindinis šaltinis, iš kurio mokamas atlyginimas, pensijos, pašalpos, yra sukurta ekonominė arba pridėtinė vertė. ES šalyse senbuvėse iš sukurtos pridėtinės vertės atlyginimams tenka 30-32 proc., pas mus - 44 proc. Mes daugiau atiduodame žmonėms iš jų sukurto produkto, bet vis viena visiems atlyginimai per maži.


Apklausa

Naujausios visuomenės apklausos rezultatai byloja, kad žmonės vis labiau nusivilia. Vis daugėja manančiųjų, kad šalies ekonomika ritasi žemyn, kad apskritai valstybės reikalai krypsta blogojon pusėn. O kaip kitaip žmonėms galvoti, jei vis daugiau jų, paklausus, kaip namai, kaip šeima, atsako, jog šeimos finansinė padėtis blogėja?

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“