Mes už NATO kaip už sienos?

Lietuva šiandien mini narystės NATO 10-metį. Kiek mus apgintų NATO? Kiek mes apsigintume patys? Apie tai šios sukakties išvakarėse „Respublika“ kalbėjosi su 1993-1999 metų Lietuvos kariuomenės vadu, atsargos generolu majoru Jonu ANDRIŠKEVIČIUMI.

- Pagal Šiaurės Atlanto sutarties 5-ąjį straipsnį NATO priklausančios valstybės yra įsipareigojusios ginti viena kitą. Bet ši organizacija gali imtis priemonių tik tokiu atveju, jei jam pritaria visos valstybės narės. Ar realiai sulauktume pagalbos?

- Mes iš pradžių buvome labiausiai susižavėję 5-uoju straipsniu: kurį laiką, matyt, netgi galvojome, kad galime elgtis bet kaip, o mus vis tiek aljanso nariai gins ir saugos. Euforija tęsėsi, kol vieną kartą susirinkę aukštieji NATO vadovai pasakė, kad pagaliau reikia ir patiems kažką daryti...

- Tai mums gali būti pasakyta: jūs ne viską padarėte arba padarėte labai mažai, todėl, atsiprašome, bandykite kol kas gintis vienui vieni?..

- Kad labai mažai padarėme, tai vargu ar kas pasakytų. Be abejo, 5-asis straipsnis suveiktų, bet pirmiausia reikia pažiūrėti į 3-iąjį straipsnį, kuriame pasakyta, kad kiekviena valstybė turi rūpintis savo saugumu. Kadangi NATO narių saugumas susideda iš visų atskirų valstybių saugumo. Dabar jau politikai netgi bando suderinti konkrečią datą, kai turės būti skiriami tie 2 proc. BVP gynybai. Aš nemanau, kad datas galima suderinti.

Tie 2 proc. tapo tarsi magiškuoju skaičiumi, aplink kurį sukasi visos politikų kalbos. Dabar, kaip žinoma, gynybai skiriama 0,8 proc., bet niekas neprisimena, kad buvo ir blogiau. Man einant anas pareigas, vienu metu buvo netgi 0,47 proc. Teko galvoti, kaip atlyginimus išmokėti, kaip žmones aprengti, juolab kad tuo metu vyravo supratimas, jog šauktinių kareivių reikia vis daugiau ir daugiau, kad esą reikia steigti kuo daugiau karinių dalinių... Negalvojant apie tai, ką gi tie kareiviai ir kariniai daliniai veiks.

Per tuos 10 metų mes perpratome įvairias gynybines vertybes, supratome kiekybės ir kokybės santykį. Pirmųjų NATO svečių akivaizdoje mes demonstruodavome, kaip mūsų kariai sugeba plytas skaldyti rankomis ar stiklainius sudaužyti į galvas, -  tai buvo grynai fizinis supratimas apie mūsų galimybes ir jėgas. Kitokio nebuvo.

O dabar NATO kontekste mes rodome kitokius rodiklius. Mūsų kai kurie padaliniai yra gana aukšto lygio ir puikios parengties, apie tai plačiai žinoma. NATO vadovai anksčiau mums avansu dalijo komplimentus, bet dabar tai iš tikrųjų yra neblogo lygio. Tačiau darbai vyksta ne tik šioje srityje. Ypač svarbus šiame kontekste mobilizacinis departamentas, kuris grėsmės atveju turėtų surinkti ir perdislokuoti stambius karinius vienetus.

- Ką mobilizuosime, kai šauktinių kariuomenėje apskritai nebėra?

- Dabar diskutuojama, ar nepradėti vėl šaukti šauktinių į kariuomenę. Po kariuomenės vado pareigų aš ilgą laiką dirbau Karo prievolės administravimo tarnyboje. Pašaukdavome po tūkstantį ir daugiau kiekvienais metais.

Tie žmonės, kurie buvo pašaukti 1992 m. ir 1993 m., išėjo į atsargą, dar nė karto nebuvo pašaukti į pakartotinius mokymus. O juk 1993 m. karys dabartiniu ginklu neiššaus. Tai ar reikia ir toliau mums pusfabrikačius ruošti?

Aš dabar daugiau pinigų skirčiau ne naujų karių parengimui, o atkūrimui tų, kurie perėjo pradžiamokslį ir kurie žino, nuo ko reikia pradėti.

Kitas klausimas, o kaip dabar veiktų šaukimo į privalomąją karinę tarnybą įstatymas? Kaip dabar iškviesti iš Airijos ar Anglijos tą žmogų, kuris neturi jokios motyvacijos tarnauti Lietuvos kariuomenėje? Šaukimas dėl to ir buvo pristabdytas, nes įstatymas tapo pajuokos objektu. Kadangi realiai buvo pašaukiami atlikti karinės prievolės tik tie, kurie nenorėjo išsisukti. O kiti rasdavo priežasčių: tai jis yra žemės ūkio darbuotojas, kaip antai vienas menininkas per vieną savaitę staiga tapo artoju, kitas įstojo kažkur mokytis, trečias išvažiavo, o ketvirtas staiga tapo neįgalus...

Vidinė žmogaus motyvacija turėtų suveikti grėsmės atveju. Dabar skelbiama, kad jaunuoliai pradėjo aktyviau stoti į savanorių tarnybą. Bet tai vyksta ne dėl įstatymo, o dėl vidinės motyvacijos.

- O karo prievolininkai, peržengę ketvirtąją dešimtį, jau nurašyti? Aš sprendžiu pagal save: dvejus metus atitarnavau sovietų kariuomenėje, neblogai susipažinęs su tų laikų šaunamaisiais ginklais. Nepriklausomoje Lietuvoje esu registruotas kaip karo prievolininkas, tačiau į jokius apmokymus niekas manęs niekada nekvietė. Tai gal jūs žinote: kur man bėgti, kam prisistatyti ir ką daryti pavojaus valstybei atveju paskelbus mobilizaciją? Kur padėtas mano ginklas su šaudmenimis? Kas mane ves į mūšį? Kokį gynybos sektorių man užimti?

- Žinoma, tokie planai egzistuoja. Net tais laikais, kai dar nebuvo NATO, jie egzistavo - buvo numatę tam tikras gynybines pozicijas, potencialaus priešininko judėjimo maršrutus ir t.t. Dabartinė kariuomenės vadovybė taip pat tuo užsiima.

Šiuos klausimus man užduodate ne jūs pirmas. O atsakymą į šiuos klausimus aš matau per jūsų pakvietimą į pakartotines pratybas. Ateitumėte, tuomet jums parodytų jūsų vadą, šiuolaikinį ginklą, o galbūt iš rezervo išimtų jūsų senąjį ginklą - apie tai nekalbėsime - parodytų, kur reikia bėgti ir ką daryti...
Per atnaujinamuosius mokymus šiuos įgūdžius kaip tik ir galima įdiegti bei suformuoti gynybinius vienetus. Aš nesakau, kad jie nėra suformuoti. Tikiu, kad yra.

O tokiame suformuotame dalinyje būtų ir konkrečios užduotys: bėk prie ano namo kampo, ten tave pasitiks skyriaus vadas Antanas, o jo vadas yra atsargos leitenantas Petras, einantis būrio vado pareigas, šiuo metu užsiimantis biznio reikalais ir todėl pasitraukęs iš aktyvios karinės tarnybos... O paskui bus aišku, kur atvešime jums ginklus bei uniformas, ir pasakysime, ką daryti toliau. Štai tas lėšas, apie kurias dabar daug diskutuojama, pirmiausia ir reikėtų skirti šitam reikalui.

- Bet viso to nėra. Grįžkime prie realios NATO pagalbos. Kokiu keliu - oro, sausumos ar vandens - kilus karo grėsmei į Lietuvą įžengs NATO daliniai bei bus pristatyta visa būtina technika, amunicija, proviantas ir kt., turint galvoje faktą, kad visa Lietuvos oro erdvė yra kontroliuojama Rusijos, mūsų vienintelis uostas yra nesunkiai blokuojamas, o sausumos ruožas su Lenkija lengvai sunaikinamas viena „Uragano“ salve?

- Pirmiausia aš pasitikiu NATO valstybių žvalgyba. Tiesa, yra tam tikrų jos nuotykių su Krymu, kuriame nelabai ką ji pamatė... Tačiau tokie dalykai paprastai neįvyksta visiškai nieko nematant ir niekam nežinant.

Paskutiniai NATO vadovų pokalbiai su Lietuva liudija, kad bendri vienetai, kurie suformuoti dar taikos metu, pradės veikti iškart. Pavyzdžiui, danų divizija, kurios sudėtyje esame ir mes ir su kuria kartu nuolat rengiame pratybas. Aš manau, kad tai galėtų būti dalis to kontingento, kuris ateitų pirmiausia.

Kalbant apie rusų dengiamą oro erdvę, nereikėtų galvoti, kad ši erdvė nėra perdengta NATO. Rusai mato 500 km, bet ir NATO oro erdvės kontrolė mato taip pat tuos pačius 500 km, o gal net toliau... Čia klausimas tik vienas: kokiu greičiu ir kas pirmas sugebės pradėti veikti šioje erdvėje.

Be abejo, egzistuoja įvardyti ar neįvardyti kariniai vienetai, visos būtinos techninės priemonės, taip pat parengta tiems reikalams kelių bei geležinkelių infrastruktūra. Turime ir jūrinį kelią. Aišku, čia iškiltų daugybė komplikacijų, nes Kaliningrado srityje rusai turi daug jūrinių pajėgų, o mūsų lėkšti krantai yra labai tinkami kai kurioms jūrų desanto operacijoms.

Nenoriu čia nieko bauginti, tačiau šių dalykų negalima ignoruoti. Tik iškart noriu skaitytojus nuraminti: į visus galimus potencialaus priešo veiksmus yra numatytas ir adekvatus atoveiksmis.