Kai vienas garsiausių ir sėkmingiausių Lietuvos verslininkų palieka (tegu laikinai) savo verslą ir eina vadovauti miestui, imi į tai žiūrėt kaip į realybės šou, svarstai, praris jį sistema ar nepraris. Sistema, kuri ilgainiui darosi uždara, nutolusi nuo jai keliamų tikslų ir aptarnaujanti pirmiausia save ir savo klano žmones. Po šimto dienų Kauno mero Visvaldo Matijošaičio akis dar neatrodo atbukusi: užsimojęs sumažinti valdininkų skaičių pastebi, kaip šitą užmojį apsunkina įstatymai, kurių autorystė irgi priklausanti jiems, t.y. valdininkams.
- Įdomu, ką verslininkas Matijošaitis pakeitė Kauno mero kabinete?
- Iš esmės - nedaug ką. Atsisakiau kelių paveikslų, įkurdinau miesto planus, pasirūpinau org. technika; man buvo neįprasta dirbti biure, kur į posėdžius vaikštoma su užrašais. Dabar kabinete yra didelis ekranas, posėdžiaujama su kompiuteriais, o aš kartais prieš posėdį imu ir išeinu iš kabineto, palikdamas savo komandai spręsti klausimą, jei mano dalyvavimas nėra būtinas, ir dirbu kitame. Vienas iš pirminių rūpesčių buvo projektų valdymo programos diegimas; programėlė paprasta, bet joje - visos užduotys, atsakingi už juos asmenys, jų vykdymo terminai (verslo projektai taip ir valdomi). Kartą per savaitę pasižiūrim, kas turėjo būti nuveikta, kam pavyko, kam nepavyko ir kodėl.
- Daug kas jums buvo neįprasta? Bet juk ketverius metus buvote miesto tarybos narys.
- Visų pirma, mūsų potencialas čia niekam nerūpėjo, tiksliau, jo neprisireikė, į „viršų“ nelabai kas įsileisdavo, o savivaldybės darbuotojai vengė teikti tarybos nariui rūpimą informaciją (gal jiems buvo taip nurodyta). Šiandien taryboje esame sutarę, kad kiekvienas tarybos narys atsakymus į visus rūpimus klausimus gali gauti nevarstydamas skyriaus vadovų ar specialistų durų, kitaip tariant, netrukdydamas jiems dirbti, - per sekretoriatą. Tiesa, kartais kai kurie nariai paprašo beprotiškai daug informacijos iš praeities, už kurią nei aš, nei mano komanda negalim atsakyti; mus, tiesą sakant, labiau domina mūsų veikla šiandien ir darbai, kuriuos darysime ateityje. Na, o praeitis primena save tik skolomis, kurias turime sumokėti.
- Dar nepasigailėjote iš vieno įtakingiausių žuvininkų pasaulyje persikvalifikavęs į apleisto miesto vadovą?
- Na, nežinau, kokiais kriterijais vadovavosi vadinamieji ekspertai, ar pagal pardavimus, ar pagal geografiją, ar pagal gamybos mastą... Paskaitėm šitą naujieną solidžiame verslo žurnale, pasijuokėm, ir viskas. Tiesą sakant, niekada savo ateities nesiejau su mero pareigybe, bet gyvenimas privertė.
- Truputį koketuojate?
- Nė kiek. Jei nebūtų buvę tiesioginių merų rinkimų ir visuomeninė organizacija „Vieningas Kaunas“ būtų gavusi tiek vietų, kiek dabar, būčiau tikrai rekomendavęs į merus jauną žmogų, šiuo atveju Povilą Mačiulį, kuriam visa komanda padėtume darbuotis. Bet tokia buvo rinkėjų valia. Man išties nesinori gyvent apleistam mieste, kurį laikau gražiausiu Lietuvoje, tik jį reikia sutvarkyt. Galima nugyventi šimtą metų kambaryje su tais pačiais tapetais, bet galima dažnai atnaujinti aplinką, pasiremontuot. Niekaip negaliu suprasti ir, matyt, nesuprasiu, kodėl buvę miesto vadovai nesirūpino duobėtomis miesto gatvėmis. Juk tai tas pat, kas po nešluotą kiemą vaikščiot. Juk tai nesudėtinga, tik reikia paskaičiuot, pasiderėt, pakontroliuot, kad dirbtų kokybiškai, ir viskas.
- Susigyvenote, kad merą nuolat stabdys lėšų stygius?
- Mes mokame skaičiuoti. Administracijos direktorius - buvęs bankininkas, dirbęs VIP klientų skyriaus vadovu, vadinasi, susidūręs su verslo problemomis; su juo dažnai padiskutuojame finansinėmis temomis. Privačiame versle aš visuomet tardavausi su firmos finansininkais: savininkas, žinoma, gali prisiimti riziką, bet finansininkas turi ją įvardyti ir stengtis net patraukti nuo jos. Miesto savivaldybės komanda irgi turi būti versli ir kurianti, pas mus šiandien visi tokie. Ir taupantys.
- Pavyzdžiui, uždarydami Kauno kino studiją?
- Jeigu ji būtų atlikusi kino studijos funkcijas, jei iš tikrųjų būtų kūrusi miestui vertę, būtume galvoję, kaip ją kilstelėt, kad teiktų dar didesnę naudą. Bet ji buvo grynai butaforinė: kelių darbo vietų sukūrimas ir pinigų mėtymas. Nenoriu girtis, bet, sakysime, mums neblogai sekasi taupyti viešųjų pirkimų srityje. Versle, vykdydami kokį nors projektą pagal ES lėšas, susidurdavom su tais pačiais viešųjų pirkimų principais, bet mūsų taktika buvo priešinga egzistavusiai miesto savivaldybėje: mes derėdavomės iki užkimimo, liaudiškai kalbant, kaldavomės dėl kiekvieno lito. O čia, jei, sakysim, architektas apskaičiavo kokią sumą, dėl jos ginčų nekyla, ji laikoma vos ne teisinga. Puikus neūkiškumo pavyzdys yra Kauno gugenheimas - S.Dariaus ir S.Girėno oro uoste statomas sraigtasparnių angaras, kuris savivaldybei atsiėjo 14 milijonų litų, nors pastatyti buvo galima perpus pigiau. Savivaldybė turi nemažai turto, bet jis prastai valdomas ir neduoda pajamų. Matyt, dalies turto teks atsisakyti, tačiau šiandien sustabdėme pardavimus, kad viską gerai apsvarstytume, ką parduosim ir kodėl. Juokaudamas sakau: jei bažnyčios imtų pardavinėti savo turtą, galėtume pasekti jų pavyzdžiu, nes bažnyčia iš tiesų gerai valdo savo turtą - iš jos galima pasimokyti.
- Ar mero valioje ir galioje paremti lietuvišką verslą, neretai mažiau vertinamą nei užsienietišką ir dažnai labiau puolamą, kaip, sakysim, dabar „Vilniaus prekybos“ grupė?
- Jeigu ne ši grupė, lietuviškas verslas šiandien nebūtų toks, koks yra. Jų veržlumas suteikė pagreičio kitiems, suteikė lentynų jų prekėms, išmokė jas pakuoti, pateikti ir išvežti į užsienį... Verslo atžvilgiu meras neturi daug galių, bet jis gali sutrumpinti biurokratinių kliūčių ruožą dėl detaliųjų planų rengimo, statybos leidimų, sklypų parinkimo ir pan. Pats turiu karčios patirties, kai detaliųjų prekybos centrų statybos planų derinimas užtruko beveik 9 metus; šito turi nebūti.
- Verslo pradžioje idėjų dairėtės pasaulyje, kur jų ieškote tapęs meru?
- Labai daug idėjų atneša tiek miestiečiai, tiek smarkiai pasikeitusios tarybos nariai (tarp jų yra ir mokslo daktarų, ir profesorių), pavyko susirinkti aktyvią patarėjų komandą. Nors su visomis sritimis buvau šiek tiek susipažinęs praėjęs „Vieningo Kauno“ universitetus (visuomeninės organizacijos grupėse nuolat vyko darbas įvairiomis miesto plėtros ir kitomis temomis), tačiau profesionalų patarimai merui itin pravartūs. Aš juk ne architektas, ne švietimo specialistas ir t.t. Beje, švietimo reformą baigėme vieni iš pirmųjų Lietuvoje ir vien dėl to, kad neleidome į šį procesą kištis Seimo nariams, kurie savo rinkimų apylinkėse pataikauja tėvams ir stengiasi daryti visokeriopą įtaką. Ne vienam buvusiam miesto valdančiajam teko parodyti duris ir pasakyti: ne, mes veiksime pagal įstatymus.
- Jums bandoma daryti įtaką?
- Užsuka kartais lankytojų su keistenybėmis, bet skubi su tokiais kuo greičiau atsisveikinti.
- Miestiečiai?
- Konservatoriai. Matyt, įpratę, kad jų norų mero kabinete buvo paisoma, ir šiandien bando tai daryt.
- Spėju, mero komandoje irgi yra darbuotojų, kurie jau buvo pritapę prie buvusios tvarkos ar sistemos.
- Gal kai kas ir buvo tapęs, kaip sakote, sistemos žmogumi, bet jei jį ištrauki iš to liūno, jo mąstymas tampa kitoks. Vakar jam buvo surištos rankos, šiandien jis gali kurti ir ieškoti išeičių. Komanda esu patenkintas: administracijos direktorius, jo pavaduotojai, vicemerai, daug skyrių vedėjų - aukščiausio lygio.
- Klausausi ir galvoju: ar tik jūsų ūpas mažinti valdininkų armiją nebus išgaravęs?
- Akivaizdu, kad darbuotojų savivaldybėje yra per daug. Nuo rugsėjo jų skaičių mažinsim, nes pertekliniai žmonės trukdo dirbti ir kitiems. Problema ta, kad valstybės tarnautojai turi dideles valstybės garantijas, jų atleidimo procedūros gan sudėtingos, nors daugeliu atvejų neadekvačios jų darbo turiniui... Bet žinote, juk patys valstybės tarnautojai ir susikuria jiems palankias taisykles, o Seimas jas patvirtina. Kita vertus, atleisti darbuotoją visada sunku psichologiškai. Gali guostis nebent tuo, kad šiandien Lietuvoje darbo rankų trūksta.
- Gal jų trūksta ir Vičiūnų grupei?
- Nepakeičiamų žmonių nėra, aš versle nedalyvauju, esu tik akcininkas. Kiekvienas vadovas turi užsiauginti pamainą, kuri galėtų jį pakeisti, kuri norėtų ir galėtų padaryt karjerą. Jeigu versle mačiau, kad vadovas nežino, kas galėtų jį pakeisti, ir neaugina sau pamainos, stengiausi keisti patį vadovą. Gaila, savivaldybėje šis principas neveikia dėl daugelio priežasčių, ne vien dėl politikų konkurencijos, nenoro ar netinkamos jų atrankos. Čia nėra motyvuojama atlyginimu, nėra perspektyvos, kuri trauktų žmogų ilgai darbuotis ir daryti karjerą...
- Internete apstu komplimentų, ypač dėl remontuojamų gatvių. Štai palinkėjimas: „Mere, tau seksis, jei visada būsi su tauta.“ Kitaip tariant, žmogui rūpi, ar užteks valios ginti jo interesus.
- Sudėtinga, nes tautoje yra įvairių žmonių, tarp jų - ir piktavalių, ir nusikaltėlių, tad apsidrausiu atsakydamas: jei leis mano kompetencija ir įstatymai. Juk neretai žmonės ieško atramos manydami, kad jie visiškai teisūs, nes nežino jų tiesai prieštaraujančių įstatymų ar poįstatyminių aktų. Žinoma, kaip ir esu žadėjęs, dirbsiu žmonėms ir miestui, kuriame jie gyvena. Kai manimi pasitikėję miestiečiai mane nušvilps arba pasibaigs kadencija, eisiu atostogauti (Seimo rinkimuose dalyvauti neketinu). Mes su žmona buvome nutarę: iki 60 metų dirbam, paskui perduodam verslus sūnums. Ką darysi, teko trauktis iš verslo pora metų anksčiau.
- Ką jūs ketinat nuveikti miestui ir žmonėms?
- Mano nestandartinis požiūris į savivaldą pasižymi tuo, kad šiluma, vandentiekiu, šiukšlių išvežimu - visu tuo, nuo ko iš dalies priklauso miestiečių gerovė ir pragyvenimo kaina, - turi rūpintis ne privačios kompanijos, siekiančios kuo daugiau uždirbti (ir ieškančios ryšių su valdininkais, kad uždirbtų dar daugiau), o gerai valdomos ekonomiškos miesto įmonės, nesiekiančios didelių pelnų (pelno reikia tik tiek, kad galėtų vystytis ir modernizuotis). Iš tikrųjų per ketverius metus labai daug ko negali padaryti, bet tikiu, kad mums pavyks ne tik pradėti darbus. Kaunas turi pasikeisti vizualiai. Miestas turi atrodyti žaviai, kaip į pasimatymą einanti moteris. Gaila, Laisvės alėja jau pradėta tvarkyti be mūsų, dabar tenka sugalvot, kaip už tuos darbus sumokėt; visus kitus etapus ir pirkimus organizuosime kitaip.
- Jūs sulaužėte tradiciją - mero inauguracija praėjo be pompastikos ir be demagogijos. O kokius verslininko įpročius paveikė naujas statusas?
- Man visada baisiausias dalykas buvo sakyt sveikinimo kalbas. Gyvenime neteko gražbyliauti, nors jei reikėtų „velnių išrašyti“, mokytis netektų - greitai rėžt galiu išvardydamas viską, kas blogai. Pirmomis dienomis eidavau tik ten, kur negalėjau išsisukti, pvz., į krepšinio čempionato atidarymą (mes remiame krepšinį), bet mano kalbos būdavo trys keturi sakiniai...
- ...O atostogos Kamčiatkoje?
- Atsisakiau. Būtų neužtekę laiko, kad spėčiau pamedžioti Kamčiatkoje ir nuvažiuočiau į krepšinio čempionatą Prancūzijoje. Dar neužsidirbau tiek atostogų dienų...
- Ak, tiesa, jūs laikotės įstatymų.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“