Ji būtų buvusi puiki lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, nes lietuvių literatūra jai buvo viskas. Tikriausiai, mokytojos pėdomis būtų nuėjęs ne vienas jos mokinys. Bet dabar jau 30 metų Albina Saladūnaitė dirba bibliotekininke. Ji - Panevėžio G.Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje vykstančių renginių siela. Pernai gruodį jos pavardė nuskambėjo sostinėje teikiant Kalbos premiją. Bibliotekininkė neslepia už apdovanojimą esanti dėkinga rašytojai Bitei, kurios pavyzdžiu Albina siekia gyventi ir mylėti Lietuvą.
- Pirmiausia gyvenimiškas klausimas. Kai kone kiekvienas namie turi kompiuterį ir jame gali rasti beveik visus atsakymus, ar šiandien nėra pavojaus bibliotekininkui pasijusti nereikalingam?
- Kas, kad mes bibliotekoje pristatome savitarnos aparatų. Statome dėl žmogaus patogumo. Tada jis gali būti visiškai nepriklausomas nuo bibliotekininkų. Atėjo, nei labas, nei viso gero, nei ačiū. Pats pasiėmiau knygą, pats grąžinau. Bet kiti sako: „Man nereikia jūsų savitarnų. Aš noriu, kad jūs mane aptarnautumėte“. Jie pasiilgę paprasto žmogiško žodžio.
Pastaruoju metu labai įdomių dalykų atsitinka. Kiek mes turime tos virtualios tikrovės, kiek kompiuterijos, atsakymus galima gauti iš visų gyvenimo sričių. Bet į biblioteką kuo toliau, tuo daugiau ateina moksleivių, studentų. Jie turi temą ir reikia žvejoti literatūrą, straipsnius. Jaunas žmogus nežino, nuo ko pradėti. Gauna temą apie vertybes ir klausia, kas tai yra. Ir bibliotekininkas turi elgtis tarsi mokytojas.
- Ar jūsų darbe būna švenčių?
- Būna. Nekeičia mūsų XXI amžius. Mes augome tokie patys koks dabartinis jaunimas. Jis daro taip, kaip mes darėme. Kaip galima greičiau, kaip galima paprasčiau. Paima adaptuotą tekstelį, perskaito. Bet ne visiems to pakanka. Yra daugybė išleistų chrestomatijų, jos aprobuotos Švietimo ir mokslo ministerijos. Bet ateina jaunuolis ir paprašo ne chrestomatijos, o visą Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“. Ta diena tau yra šventė. Dabar yra knygų, kurios kalba apie tyliuosius dalykus, apie sielos grožį. O kai jaunas žmogus, neturėjęs supratimo, kas yra siela, ateina ir sako: perskaičiau, gal būtų galima ko nors daugiau, tada būna didžiausios šventės.
- Kalbate lyg pedagogė. Bet juk jūs ir dirbote mokytoja. Kas atsitiko, kad palikote mokyklą?
- Augau Pušalote (Pasvalio r. - red.past.). Mokytojas kaimo vaikui dažnai buvo idealas, nežemiška būtybė. Apie jį negalėjai pasakyti blogo žodžio. Jeigu tu taip padarysi, tau mamytė pasakys - atsipeikėk. Šeimoje buvo laikomasi taisyklės nekalbėti prie vaikų apie mokytojus. Bet kai stojau mokytis toliau, iš tikrųjų nesuvokiau, kas yra toji mokytojystė. Baigiau lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas - red. past.). Porą metų dirbau Šiauliuose. Čia prasidėjo tokie keisti dalykai. Būdamas literatūros mokytojas kartu buvai ir ideologinis darbuotojas, tad turėjai kalbėti apie literatūrą iš idėjinės pusės. Toks buvo reikalavimas. Vaikams meluoti nenorėjau, po poros metų atsisveikinau su mokykla.
- Toks apsisprendimas anais laikais buvo gana retas. Iš kur tokia drąsa?
- Dar mokykloje man buvo kilę klausimų, kodėl Bažnyčia visuomet tik juoda? Kodėl skaitant „Altorių šešėly“ būtinai reikia pasmerkti kunigus? Tu ieškai savojo gyvenimo kelio ir Liudas Vasaris ieškojo. Pasirinko kunigystę, paskui gimė didelė meilė, aistra, atsirado poeto talentas. Jis pradėjo svyruoti. Normalu, jis ieško, tai kodėl reikia kaltinti?
Vilniuje, institute, kur buvome visi iš kaimų, mums akis atvėrė šviesaus atminimo profesorė Vanda Zaborskaitė, tuo metu ką tik išvyta iš universiteto už savo idėjines pažiūras. Ji išdrįso kalbėti tiems kaimo vaikams apie Joną Biliūną kitaip, mokė iš esmės suprasti, ką jis kalba. Tai buvo orientacija likusiam gyvenimui. Profesorė iki galo negalėjo pasakyti visko. Ji nepasakė, kad Aleksandro Gudaičio-Gudzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybė“ yra šlamštas, bet primindavo, kad mums duotos galvos ir širdys. O prieš valstybinį egzaminą išeidama po paskutinės konsultacijos profesorė išdrįso pasakyti - kalvio Ignoto ir dar kai ko tarp klausimų nebus. Ar galėjo būti tuomet didesnis pasipriešinimas tai tvarkai? Kai jau buvo miręs profesorius Jurgis Lebedys, prieš Vėlines universiteto profesūra važiavo padėti gėlių ant jo kapo. Profesorė V.Zaborskaitė mus, dvi studenčiukes, įsodino kartu. Garsūs profesoriai važiuoja, kalba, dainuoja ir, padėję gėlių, persižegnoja. Tai buvo kokie 1976 metai. Taip mus mokė dideli žmonės, nešę ir kėlę Lietuvą.
Tada pamatėme, kas yra pagarba žmogui. Mokykloje mes nesulaukdavome pagarbos, buvome avinai, žiopliai. Ir staiga atsistoja prieš tave profesorė ir bando tavo nerišlioje kalboje ieškoti, kaip gražiai pasakei ar norėjai pasakyti. Tai buvo didieji universitetai, didžiulė pagarba jaunam žmogui. Dabar man rankos nusvyra, kai matau, kiek nepagarbos aplink.
- Kasdienybėje pasigendate pagarbos?
- Veidmainystė, neatsakingumas, girtavimas. Ar veltui vyskupas Motiejus Valančius, be lietuviškų knygų spausdinimo Tilžėje, visas jėgas metė kovai su girtavimu? Ne, jis suprato, kad girtavimas žudo tautą. Aš gyvenu kaime. Sako, yra didelis nedarbas. Bet yra dar kitas žodis - tinginystė, baisus nenoras dirbti. Reikia pasamdyti žmogų, kuris tau padėtų, o tokių nėra. Nebėra žmogiško orumo.
- Gal dabar žmogus jaučiasi laisvas, kai jo niekas neverčia dirbti?
- Yra nesubrendusių žmonių visuomenė. Esu kaimo žmogus. Buvo kolūkis, dirbo žmonės. Ėjo prievarta, bet dirbo. Kolūkius reikėjo keisti, tik neardyti. Elementariai nesuvokta, kur tam kaimo žmogui reikės dėtis. Mūsų tėvai, seneliai taip pat turėjo po dvi rankas, po dvi kojas, dirbo ir karvę laikė. O dabar mes europines išmokas išmokėjome, kad žmogus neturėtų karvės. Dabar kaimuose didžioji dalis žmonių iš išmokų ir socialinių paramų gyvena. Ir nenusipjauna kiemo žolės, nors turi visas 24 paros valandas. Mąstai, kas už to slypi? Gal nedarbas, išmokos kai kam yra visai gerai - kad būtų pigios darbo jėgos.
- Nelikote mokykloje, bet Kalbos premija jus surado?
- Iki šiol nežinau, kas pristatė mane Kalbos premijai. Tiesiog artėjant Spaudos atgavimo dienai buvau pakviesta į Signatarų namus, į signatarų pusryčius. Žinoma, gražu, kai įvertina tą tyliąją pusę, kuri nei šaukia, nei rėkia, kuri nieko nenori. Išskyrus tai, kad nori susivokti - dėl ko esi čia. Kadangi ėjo Bitės metai, o ji man yra pasaulinis žmogus, išaugusi mūsų žemėje, mūsų krašte, turėjusi vienintelį gyvenimą ir jį atidavusi žmonėms, tad premija, sakyčiau, Bitės dovana.
Aišku, premijos nieko nereiškia. Kita vertus, džiugu, kad yra kitas žvilgsnis į žmones. Kaip atsakymas tiems vaikams, kurie neranda vertybių. Pardavėme, išsipardavėme, kažkur nuėjome, gal į Europą, priėmėme viską, kas yra negražiausio. Paneigėme savo prigimtį, kad tu esi čia ir esi Lietuvos žmogus. Kad ir kokiose amerikose būtum, kokiose pasaulio afrikose gyventum, tu esi lietuvis. Na ir kas, kad tu bandysi išsiginti norėdamas gerai gyventi. Tu vis tiek mąstysi kaip lietuvis. Tu išmoksi kitą kalbą, bet vis tiek tai nebus tavo namai. Tu visada būsi emigrantas.
- Kalbos premijos laureatės negaliu nepaklausti, kokie pavojai gresia mūsų kalbai, mūsų tautai?
- Visada lieka viltis. Aš įžvelgiu pavojų, jeigu nesusivoksime. Bet aš sakau, kad kiekvienoje kartoje randasi saujelė žmonių, kurie saugos gimtąjį žodį. Ir žmogaus prigimtines teises saugos. Mažos tautelės nyksta, baugu. Kaip ir prūsai turėjo išnykti, nors turėjo savo kultūrą. Jie buvo vieninteliai. Ir Lietuva yra vienintelė. Mes mėgėjai kaltinti, kad santvarka štai ką iš mūsų padarė. Dabar jau 1991-1992 metais gimę vaikai užaugo. Ką iš jų kas darė? Bet, matyt, patogu taip sakyti. Negi mes savomis rankomis XXI a. padarysime, kad Lietuvos nebeliktų. Negi kartų pralietas kraujas mūsų nieko neišmokė. Manau, jeigu mokytojai neveža, tai tėvai turėtų vaikus nuvežti į Tuskulėnų parką, kur ilsisi 1947-ųjų aukos. Tai tik viena nuotrupėlė iš mūsų istorijos. Kiek žuvusių už idėją, už Lietuvą. Į sibirus ėjo ir 1831-ųjų, ir 1863-iųjų sukilėliai, išlaikydami lietuvišką žodį. Negi tie žmonės nesusivokė, ką daro? Kai šitai supranti, suvoki, kas yra Tėvynė ir kokia atsakomybė mums duota.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"
