Žana D'Ark Drąsiaus kelyje

Kiek jos iškalboje buvo laisvės! Su kokia jėga aktorė Elvyra Žebertavičiūtė piktinosi ir smerkė, gynė ir užjautė. Kartais jos balse girdėjosi rūstis, prilygstanti karalienės Bonos sostui, kartais ugnis, nusviedusi narsiąją Orleano mergelę į laužo liepsnas. Kadaise Žanos D’Ark vaidmeniu jį įsikirto žiūrovui į atmintį, o neprilygstamu Bonos vaidmeniu “Barboroje Radvilaitėje” išsikovojo sau vietą teatro Olimpe. Dabar po dešimties ilgų kovos su baisia nemiga metų jos balsas vėl skardi kaip kadais. Jai viskas įdomu, ją itin žeidžia neteisybė. Žeidė ir anksčiau, tik anksčiau net kalbėti apie tai nebuvo jėgų.

Prajuokinta gando neva ji badaujanti prie Seimo kartu su Drąsiaus Kedžio šalininkais, 77 metų aktorė sako:

“Aš juk nevaikštau su plakatais, mane, sakau, užklupo iš netyčių. Atsitiktinai ėjau pro šalį, matau, būriuojasi, galvoju, prie ledų. Prieinu. Žiūriu - “Drąsiaus kelias”. Pasidomėjau ir pasirašiau dėl jo mergaitės saugumo.

Juk matau, kokia neramybė, koks nepasitikėjimas tvyro Lietuvoje, kur visomis fibromis visi jaučia mafiją ir kad šito Gordijaus mazgo perkirsti negali net prezidentė, ne kartą akcentavusi tą skruzdėlyną, korupciją Lietuvoje. Viskas gerai, atsakoma ir vėl viskas glaistoma ir užglaistoma.

Tvyro toksai nešvarumas, tokia melagystė, toksai pasityčiojimas iš to menko žmogelio, kuris nieko negali padaryti: ką norėsim, tą padarysim, ką norėsim, tą iškelsim, ką norėsim, sunaikinsim, užglaistysim tas bylas, Pociūno ir kitas, nes mes esam tie, kurie turime pinigų. Lietuva maža, tie giminės, draugai susikabinę, o jau tie vargšeliai negiminės lieka nuošaly.

Pagal horoskopą esu Ožiaragis, teisybės ieškotoja, ir nuo pat vaikystės. Ne veltui buvau vadinama Tadu Blinda su sijonu. Niekad nepamiršiu, kaip ketvirtoje klasėje man ir draugei mokytojas, draugavęs su jos motina, už tiek pat klaidų parašė skirtingus pažymius - man trejetą, jai penkis. Manote, nurijau nuoskaudą? Nieko panašaus! Ir visą gyvenimą matydama skriaudžiamą nenutylėdavau. Teatre irgi. Kaip tu gali atimti iš bendrakursės vaidmenį ir atiduoti tai, kuri neturi talento, bet yra su užnugariu, klausiau režisierių?.. O žiūrėkit, kas dabar? Aktorėliai kaip gavo, taip ir gauna ašarytes, o jų vadovai daro teatrų remontus ir statosi namus, ne tik Kėvišą turiu galvoje, - juk kai remontas, labai lengva dviejų šimtų litų vertės kėdę “nupirkti” už penkis šimtus ir paslėpti galus, juolab kai užnugaris garantuotas.

Neskaičiavau, kiek priešų tokiu būdu įgijau, net tarp tų, kuriuos savo laiku gyniau, bet dabar labinuos ir su tais, ir su anais. Ką jau čia, gyvenimas praėjo...

Po dešimt metų nesveikatos ir visiško pasidavimo Dievulis man dar leido prieš mirtį pasidžiaugti gyvenimu. Staiga atkutau, juokiuosi, juntu kvapus, matau ir gyvūnėlius, matau gamtą - koks ten grožis... Žiūriu, moterys aplink namus pradėjo taip tvarkytis, sodinti gėles. Pernai irgi buvo jų prikaišiojusios, bet piktos rankos išlaužė prigijusius daigus. Šiemet jos užsispyrusiai sodino vėl ir jau niekas neliečia. Gėris nugalėjo. Bent jau čia.

Pastebėjau, kartais tam, kad jis paimtų viršų, reikia labai nedaug. Vieno žmogaus. Kuris sugalvoja ką nors, pradeda ir tuo patraukia kitus. Pavyzdžiui, galiu pasigirti, kad man pavyko sutvarkyti namą, kuriame ir gyvenu. Kaip sutvarkiau? Žinoma, ne pati ir ne fiziškai. Kai čia atvažiavau, buvo baisus namas, koridorių langai pagalvėm užkamšyti, laiptinėse smarvė, šiukšlės metamos ant laiptų. Buvo pirmininkė, bet iš tikrųjų - tuščia vieta. Tai aš galvojau galvojau ir prisigalvojau, kad kitoje gatvėje yra kooperatyvo pirmininkas, kuris jau tada, prieš dvi dešimtis metų, pavyzdingai tvarkėsi; nuėjau pas jį ir paprašiau pagalbos. Priprašiau. Labai gražiai dirbo, pakeitė vamzdynus. Bet po jo mirties vėl grįžo netvarka, prakiuro stogai, vėl sėdžiu, svarstau, ką daryt, vėl randu žmogų, vėl prikalbu. Turbūt visam Vilniuj niekas nėra drįsęs šiukšlių konteinerių išmesti laukan, o jis išdrįso, nors nepatenkintų net tarp mūsų namo gyventojų buvo nemažai. Dingo smarvė, tarakonai, pelės. Namas sutvarkytas, užeiti malonu.

Reikia iniciatyvos. Dažnai prisimenu, kaip mes gražiai rinkomės prie Parlamento Sąjūdžio laikais, kaip plaukėme upeliais, tik per radiją nugirdę apie gresiantį pavojų. Ot jeigu dabar rastųsi koks nors šauklys - “jolki palki” kad sujudintų visus! Sakot, tada žinojom aiškų priešą? O ką? Dabar nežinom? Žinom ir dabar! Tai korupcija, tai tie sukčiai, kurie išsidrėbę pumpso aukštose kėdėse. Kol nejudinam, jie sėdi ramiai, bet žiūrėkit, kaip sujudo, kai žmonės stojo ginti šitos mergaitės, ajai kaip vis dėlto sukruto, ajai, kaip dabar pasijuto neramiai, lyg kas nors būtų atidaręs langą ir leidęs suprasti: vyrai, reikia kažką daryt. Juk susikabinę rankomis mes galime šį tą. Pavyzdžiui, aš šventai įsitikinusi, kad tas vaikas (D.Kedžio dukra - red. past.) nemelavo. Auginau dvi dukras: išmokyt gali eilėraštį, dainelę, bet šitaip atsakinėt į tuos klausimus... Nuojauta sako, kad čia nešvaru. Man šimtas klausimų neatsakyta šioje byloje. Nėra atsakymo į paprasčiausius logiškus klausimus. Kodėl jūs tą žmogų nuvarėt iki to, kad jis galėjo pamesti protą? Kodėl jis metus daužė kakta į sieną, ėjo pas visus, gindamas savo vaiką, ir niekas jo negirdėjo, tiktai tyčiojosi? Dabar teisėsaugos tarnai prisipažįsta dėl klaidų, o jei būtų normaliai, jų vengdami vieną kitą kartą pagal sąžinę padirbėję, gal nebūtume priėję iki tokios baisios tragedijos. Pagaliau kodėl ir kur dingo antroji mergaitė, galėjusi duoti vertingų parodymų ir kodėl ji iki šiol neieškoma? O Kedžio dukters mama kaip kino žvaigždė vaikšto su apsaugininkais, šypsosi, matau. Ponia Laimutė nuvarvino tik porą ašarėlių, bet ir tomis patikėti negaliu... Jeigu taip nutiktų mano vaikui, ir šitiek laiko aš jo nematyčiau, pėsčia ateičiau prie namų, kur jis yra, klūpočiau prie langų laukdama, kol jis išeis į kiemą, kad tik galėčiau jei ne priglausti, tai bent išvysti ir bent vieną žodelį pasakyti jam...

Neturiu faktų, tik jaučiu, kad tiesa šioje byloje išjudintų tokius ešelonus... kad beveik iš anksto galima nuspėti, kas šią bylą laimės. Prisipažįstu, tikėjau, ateis naujas prokuroras - papūs kitas vėjas, bet ką jis bėdulis vienas gali padaryti... Pagaliau jis irgi prokuroras.

Vienu tik džiaugiuosi. Tarybiniais laikais mane labai žeidė, slėgė tas melas. Buvau jaunas žmogus, net pasipriešinti tam melui negalėjau, bet ta dviveidystė siutino be galo. Dabar, kai matau, kad ir nepriklausomoje Lietuvoje vyksta panašūs dalykai, tik kitaip, galiu drąsiai su jumis apie tai kalbėti ir nebijau, kad mus kaimynas išgirs. Na, gali mane pagąsdinti telefonu, galiu net išsigąsti privačiai, kad mane stuktelės ar ką, bet aš nebijau, kad dėl minčių būsiu nuvesdinta į policiją ir ten turėsiu aiškintis, - laisvės jausmas jau yra. Suspėjau dar jį pagriebti, man jis malonus, aš juo džiaugiuosi. Ir net nepykstu ant buities. Man gana to, kas jau yra, man labai mažai ko reikia, išskyrus vaistus, kai neapsiėjau be jų. Gal ir reikėtų naują sofą įsigyti, bet neturiu resursų ir nereikia, dar ir šita gera bus, jei užsimiršusi neimsiu traukti nuo sienos. Na, o jei užsimiršiu, nieko baisaus - ji sugrius. Tegu ją Perkūnas, nereikia man tų griozdų, va tik naują čiužinį nusipirkau, bet jis dėl sveikatos. O dėl “ėdimo” - niekad nebuvau jo valdžioje.

Suprantu tuos, kurie neturi ko pavalgyti ir vaikui ką paduoti, iš tikrųjų tokių žmonių yra, - žinau. Bet yra, žinau pati, tokių zurziančių, kurie turi - ir pasidėję, ir pilni dar, ir prisivalgę, bet burba ir burba: negerai ir negerai. Tik dėl teatro pazursiu ir pati - nenorėčiau dabar būti aktore, nes pasaulis pasikeitė, kol ten nevaidinau. Dabar reikia, kad scenoje kažkas pokšteltų, kažkas įvyktų, kad teatras stebintų, šokiruotų. Dabar į veiksmą scenoje žiūrima akimis, - mes žiūrėjome klausa, jausmais. Buvau pripratusi prie psichologinio teatro, mane domino žmogaus gelmė, jausmai ir mintys, dabar aktorius, išskyrus retus atvejus, - “šriūbo vietoje”, yra stumdomas pagal režisierius.

Utriruoju. Bet dabar jauni į kitą vagoną jau sušokę, jie dunda kitu traukiniu, ir ritmas jo kitoks”.