Valstybė nebuvo garantas, nėra ir dabar

- Tie 45 vadovavimo metai išties daro įspūdį. Gal tai net Lietuvos rekordas?

- Verslo partneriai užsieniečiai kartais paklausia: kiek jūs čia direktoriaujate? Atsakau, kad jeigu pasakyčiau, jie nepatikėtų, kad žmogus gali taip ilgai gyventi.

Kažkada buvau jauniausias vadovas lengvosios pramonės srityje, dabar esu vyriausias. Ir ne tik tarp savų. Kito tokio egzemplioriaus nerasite nė vienoje srityje.

Mano sūnus Andrius daug metų dirba kartu, jis yra direktoriaus pavaduotojas gamybai. Kodėl neperleidžiu vadovavimo? Siūlau, bet sūnus neima, sako, kad aš pats tebeturiu parako. Ir tikrai, kodėl turėčiau trauktis? Sveikata gera, turiu ką veikti, be to, dirbu ne vienas, o su puikia, per ilgą laiką suformuota komanda. Daug joje ilgaamžių. Turime tradiciją pagerbti 25 ir daugiau metų pas mus pradirbusius darbuotojus. Šįmet nebuvo nė savaitės, kad nebūtų tekę sveikinti vieno ar dviejų. Yra tokių, kurie jau perkopė 35 metų stažą.

- Po Vilniaus Markučius organizuojamose ekskursijose „Audėjas“ pristatomas kaip viena šio istorinio rajono įžymybių, nors iš ten išsikėlėte prieš dvejus metus. Ką reiškia perkraustyti nuo 1946-ųjų toje pat vietoje veikusią įmonę?

- Viskas buvo iš anksto numatyta, suplanuota, paskaičiuota, sudaryti darbų grafikai. Persikėlimas truko daugiau negu metus. Gamyba negalėjo nutrūkti, todėl kraustėmės etapais.

- Buvusiose „Sigmos“ valdose, kuriose įsikūrėte, tebestovi paminklinis akmuo su jos logotipu ir įkūrimo metais - 1966-aisiais. Skaičiavimo mašinas visai sovietinei erdvei gaminęs milžinas sunyko iškart po Nepriklausomybės atkūrimo. Kaip pavyko išlikti „Audėjui“?

- Galėjo būti visaip. Ir pas mane vaikščiojo „berniukai“, tie patys, kurie paskui steigė bankus. Pavardžių neminėsiu, jos visiems žinomos. Tų banditėlių tuomet buvo prisiveisę daug, ne kartą buvo pas mane apsilankę, reikalavo perleisti akcijas. Po to, kai buvo peršauti administracinio pastato langai, gavau iš policijos pistoletą. Porą metų vaikščiojau ginkluotas.

Ekonomikai persitvarkant iš sovietinės sistemos, mes, fabriko kolektyvas, buvome įsigiję dalį akcijų. Likusios priklausė valstybei. Visai nedaug trūko, kad jos dalis būtų atsidūrusi „berniukų“ rankose. Dar savaitė, ir viskas būtų baigta. Bet aš jau buvau susiradęs vokiečius investuotojus. Jie suskubo anksčiau. Tai mane išgelbėjo nuo invazijos, t.y. akcijų atėmimo. Kas atsimena tuos laikus, tas žino, kad valstybė anuomet nebuvo garantas. Nebuvo jokio skaidrumo, viską lėmė gryni pinigėliai.

Po kurio laiko paėmęs banko paskolą atpirkau vokiečių dalį. Dabar „Audėjas“ - vien tik lietuviško kapitalo bendrovė.

- Pasižiūrėjau jūsų užsienio partnerių sąrašą. Audinius eksportuojate net į Kiniją. Kinai nuo seno puoselėja audinių gamybos tradicijas. Kuo patraukėte jų dėmesį?

- Pasiturintys kinai ieško ir perka tai, kas pagaminta Europoje. Drabužius, avalynę, papuošalus - viską. Tai jiems kaip garbės reikalas, prestižas. Pasiturinčių kinų yra daug, tad ir mes jų rinkoje gauname progą pasireikšti.

Skandinavai, vokiečiai, britai, japonai... Mūsų eksporto geografija plati, jis sudaro didelį procentą gamybos. Dabar, tiesa, ta dalis sumažėjo dėl to, kad daugelis užsienio kompanijų nusipirko Lietuvoje baldų fabrikus. Tad anksčiau eksportuodavome jiems audinius į Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Skandinavijos šalis, dabar tą patį tiekiame čia, šalies viduje.

- Turtingam kinui prestižas - europinis daiktas. O lietuviui vis dar prestižas pirkti savus gaminius? Lenkai, tarkim, susikūrė mobiliąją programėlę, nuskaitančią prekės kilmę, parodančią, ar ją gaminanti bendrovė - vietinė ar užsienio kapitalo. Lenkijoje ji labai populiari, žmonės vaikšto po parduotuvę, skenuoja prekes ir renkasi tai, kas pagaminta jų šalyje. Mes turėjome šūkį „Pirk prekę lietuvišką“, jis tebeaktualus?

- Ko gero, jau tik vyresnio amžiaus žmonės turi įprotį dairytis lietuviškų prekių. Tai vartotojai, kuriems rūpi palaikyti savos šalies ekonomiką. Mane stebina, kad kavinėse, restoranuose dažnai nerasi nieko lietuviško, gėrimai vien užsienietiški. Suprantu, kad parduotuvėse nėra lietuviškų batų, jų beveik niekas negamina. Bet tuo, ką gaminame, tai jau tikrai galėtume prekiauti.

Man pačiam lietuviška prekės kilmė labai svarbu. Šeimoje renkamės vien tik lietuvišką maistą. Esu tikras dėl jo kokybės, skonis - puikus, įprastas. Vertinu lietuviškus kostiumus, švarkus, trikotažą.

- Baldininkus supirko užsienio kompanijos, o „Audėjas“ liko. Niekas jumis nesidomėjo?

- Domėjosi, ir dar kaip. Ir dabar nuolat sulaukiame pasiūlymų, klausimų, ar neparduotume akcijų. Klausiate, kodėl neparduodu. O kodėl turėčiau parduoti? Sakoma, kad pinigų niekada nebūna per daug, bet tai ne visiškai tiesa. Jei parduočiau „Audėjo“ akcijas, turėčiau sukti galvą, kur čia tuos pinigus kitur investuoti, kokį naują verslą kurti. Mes pripratę prie savo verslo, esame jam ištikimi, dirbame ir tuo džiaugiamės.

Dar yra atsakomybė. Man tai prioritetinis dalykas. Savo pavaduotojams nuolat kalbu, kad už mūsų nugaros yra daugiau nei 200 darbuotojų. Dauguma jų fabrike praleido daugiau nei pusę gyvenimo. Mes turime jais rūpintis, kad jie būtų ramūs dėl savo darbo vietos, būtų saugūs. Aš, kaip vadovas, už tai atsakau. Mano, kaip žmogaus, piliečio, patriotizmas pirmiausia pasireiškia būtent tuo, kad man rūpi mano įmonėje dirbantys žmonės. Jie man svarbiausi.

Žinau, kad galbūt reikėtų didesnius atlyginimus mokėti, bet jie yra tokie, kokius leidžia mūsų ekonominės galimybės.

- Kokia verslo aplinka turėtų būti kuriama, kad lietuviškos įmonės ir liktų lietuviškos?

- Ir lietuviška įmonė, ir užsienio kapitalo privalo mokėti mokesčius. Šia prasme nėra jokio skirtumo. Todėl užsienio investicijos yra didelis dalykas šaliai. Bet yra kitas dalykas. Visi sutinkame, kad biudžetui reikia pajamų. Vadinasi, valstybė turi rūpintis, sudaryti sąlygas gamybai. Kalbu, žinoma, ne apie dotacijas - kiekvienas užsidirba pats. Bet turiu ilgametę patirtį ūkinėje veikloje, gamyboje, todėl galiu pasakyti, kad valstybės rūpinimasis nėra pakankamas. Gamybai Lietuvoje sunku, nėra sudaromos reikiamos sąlygos, kuriamas nepalankus moralinis klimatas. Vien tai, kad nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo nesikeičia neigiamas požiūris, ką tai sako? Ai, tie fabrikantai... Daugelis tebegalvoja, kad jei jau pramonėje dirbi, tai esi vagis, kažkoks kombinatorius ir žmonių engėjas. Tai žeidžia.

- Kažkada Lietuva garsėjo savo lengvąja pramone, veikė daug fabrikų, buvo rengiami specialistai. Dabar apie ją kartais kalbama kaip apie mirusią ūkio šaką. Ar pagrįstai?

- Iki Nepriklausomybės atgavimo lengvojoje pramonėje darbavosi 130 tūkst. žmonių, veikė stambios gamyklos. Už tai, kad daugelio jų nebeliko, galime „padėkoti“ ne tik „berniukams“, bet ir valdžiai, sudariusiai sąlygas žlugimams. Kai valstybinis verslas virsta privačiu ir jis tampa beveik nekontroliuojamas, tik per mokesčių sistemą, atsiranda įvairių negerų dalykų - tyčinių sužlugdymų, pasisavinimų, įkeitimų bankams už paskolas ir t.t.

Man labiausiai gaila Alytaus medvilnės kombinato. Privatizavo kartą, paskui kitą, kažkas pasišildė rankutes - liūdnas scenarijus. Tai buvo stambus gamybinis objektas, turėjo savo tekstilininkų rengimo profesinę technikos mokyklą, iš jos ir mes kviesdavomės specialistus. Paskui viskas žlugo ir sužlugo. Dabar plonus medvilninius audinius suknelėms, marškiniams siūti atsivežame iš kitų šalių, lietuviškų nebeliko... Kombinato žlugimas buvo didelis smūgis Alytui. Be darbo likę žmonės išsivažinėjo į kitus miestus, emigravo.

Šiandien Lietuvos lengvoji pramonė vienija 40 tūkst. dirbančiųjų. Bet nereikėtų žiūrėti vienpusiškai. Žmonių sumažėjimą lemia ir išaugęs gamybos našumas. Kad ir mūsų fabrike sunkiuosius audinius anksčiau ausdavome pusantro metro pločio staklėmis, o neseniai įsigijome naujas, audžiančias trijų metrų pločio. Tad, imant šalies mastu, lengvosios pramonės produkcijos apimtis nuo sovietmečio sumažėjo maždaug perpus, nors joje dirbančių žmonių beliko trečdalis.

Mes patys reikalingus darbuotojus apmokome savoje įmonėje. Mums tai ne problema, nes didelės jų kaitos nėra. Lengvosios pramonės specialistus šiandien rengia Kauno technologijos universitetas, kolegijos. Tad apie šakos žlugimą kalbėti gerokai per anksti. Ji gyva, jos indėlis į šalies ūkį svarus, nors, žinoma, buvusio svorio jau nebeliko.

- Dėl „Audėjo“ ateities esate ramus? Įpėdinį sau esate numatęs?

- Vienas iš mano aštuonių anūkų baigė studijas Didžiojoje Britanijoje, galbūt ateis dirbti pas mus. Jis imlus, jei bus reikalas, sugebės greitai viską perimti. Žinoma, jei tik pats norės, prievartos netaikysiu.

Sunkiausią laikotarpį „Audėjas“ jau pergyveno. 2008-ųjų ekonominė krizė mus užklupo nepasiruošusius. Turėjome didelių planų, buvome pasiėmę paskolų plėtrai, nusipirkę žemių, Lydos plente turėjome statytis modernų fabriką, perkelti gamybą. Bet gyvenimas viską pakoregavo. Išgyvenome didelį nuosmukį - paskolas reikėjo grąžinti, o nebuvo iš ko. Pamažu pamažu išplaukėme. Galėjo pasibaigti kitaip - pagal blogiausią scenarijų. Nedaug betrūko. Bet atsistojome ant kojų, dabar rodikliai kasmet gerėja.

- Paveikslus - garsių tapybos darbų kopijas, žinomų asmenų portretus - audžiate dėl savo produkcijos reklamos?

- Tikrai ne. Šie gaminiai labai paklausūs ir tuo nesistebiu. Juk ką šiais laikais gali padovanoti žmogui, kuris viską turi? Automobilis - banalu, sraigtasparnis - gal per brangu... Austas portretas ar nuotrauka laikoma aukščiausio lygio dalyku. Mūsų specialistėms sudaryti vieno paveikslo kompiuterinę programą prireikia pusantro mėnesio. Jo kaina - apie tūkstantis eurų. Daugiau niekas Lietuvoje to nedaro, tik mes.

Prezidentūros užsakymu esame audę Belgijos karaliaus Alberto II portretą. Pats asmeniškai įteikiau dovaną, kai jis viešėjo Lietuvoje. Taip pat - buvusio Estijos prezidento Arnoldo Riūtelio, Algirdo Brazausko portretus. Jei sukabintume galeriją, joje būtų daug žinomų asmenų veidų. Tik to daryti negalime - portretų užsakovams dažniausiai pažadame išsaugoti konfidencialumą.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“