Stadionai šiurpino ir prieškario Lietuvoje

Nebuvo net vartų

1863 m. anglams išleidus futbolo taisykles, pagal jas pradėtos rengti žaidimo aikštės, o vėliau, gausėjant žiūrovų miniai, prireikė ir specialių vietų jiems - tribūnų. Didelių stadionų būta dar XIX amžiuje. Pavyzdžiui, 1872 m. pirmosios tarptautinės rungtynės Škotija-Anglija į stadioną sutraukė 10 tūkst. žiūrovų.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, žmonės net neįsivaizdavo, kaip atrodo tikras stadionas. 1922 m. „Lietuvos sporte“ apie tai papasakojo J.Vencius, pasidalinęs įspūdžiais iš Anglijos. „Kiekvienas miestas ar miestelis, kaimas, kaimelis turi tam tikrus parkus, kuriuose per dienų dienas (išskyrus sekmadienį) lavinasi futbolą su koja paspirti, o tikrieji futbolo parkai panašūs į padirbtą puodžiaus molinį bliūdą - bliūdą įsivaizduokime kaip tokio parko formą. Ant paties bliūdo dugno, kad būtų dviejų klubų prieš vienas antrą rungtynės, o publika - žiūrėtojai, kad stovėtų bliūdo kraštuose ir tokiu būdu visi žiūrėtojai be trukdymo gali matyti, kas vyksta bliūdo dugne“, - rašė J.Vencius.

Lietuvoje futbolas buvo žaidžiamas miestų aikštėse, turgavietėse, ganyklose, pamiškėse. Pirmosios Kauno futbolo komandos 1919-1921 m. dažniausiai žaidė Vytauto kalne, Ąžuolyno laukymėse. Vietos, kuriose 1919 m. įvyko pirmosios rungtynės, futbolo aikšte net negalima pavadinti, nes joje nebuvo tikrų vartų ir aikštę ribojančių linijų.

Nusausinta bala

1920 m. Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos (LFLS) vadovai kreipėsi į Kauno miesto valdybą dėl sklypo aikštei įrengti. Po ilgų derybų 1921 m. sausio 14 d. miesto taryba šešeriems metams išnuomojo (už 700 litų metinį mokestį) žemės sklypą Ąžuolyne. Tas sklypas buvo bala, jį reikėjo nusausinti, išlyginti. Aikštės projektą parengė Steponas Darius ir Kęstutis Bulota. Jie vadovavosi Talino (Estija) ir Stokholmo (Švedija) stadionų pavyzdžiais.

Įrengimo darbuose dalyvavo ne tik LFLS nariai, bet ir visuomenė, aktyviai prisidėjo šauliai. „Sunku buvo žiūrėti, kaip LFLS sportininkai patys savo rankomis pradėjo kilnų darbą dvokiančioje baloje. Daugiau kaip du mėnesius buvo vykdomi aikštės nusausinimo darbai. Visi LFLS sportininkai buvo tiems darbams mobilizuoti. Jokių sportinių mankštinimų nebuvo. Kas kasė griovius, kas lygino aikštę, statė pirmą trobelę. Per 2-3 mėnesius aikštė buvo nusausinta, aptverta ir pradėta statyti namą“, - rašė „Sportas“.

Kreiptasi į teismą

Įrengta aikštė labai prisidėjo prie futbolo plėtotės, ja naudojosi ir lengvaatlečiai. Tačiau greit pastebėta, kad aikštės kokybė priklauso nuo gamtos malonių - po mažiausio lietaus ji permirkdavo, ilgai telkšnodavo balos. Negana to, 1923 m. miesto valdyba per LFLS futbolo aikštę nutiesė gatvę - Gegužės alėją, todėl pradėta rūpintis naujos aikštės įrengimu. S.Darius ir K.Bulota parengė projektą ir ėmė ieškoti lėšų, rėmėjų. Pastangos buvo vainikuotos 1924 m. rugsėjo 6-8 d., kai vyko pirmojo Lietuvoje stadiono atidarymo ir pašventinimo iškilmės. Šventės metu LFLS ir Kauno šaulių komandos varžėsi futbolo, krepšinio, beisbolo turnyruose, lengvosios atletikos varžybose.

LFLS futbolo aikštė buvo negailestingai ekploatuojama, joje žaista nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Todėl 1932 m. buvo atliktas visos aikštės drenavimas, ji buvo išarta ir kiek išlyginta. O 1933 m. vidurvasarį LFLS laukė staigmena. 1932 m. Vyriausybės sprendimu buvo suvalstybintas kūno kultūros ir sporto judėjimas, įkurti Kūno kultūros rūmai (KKR). Valstybei sustiprėjus ekonomiškai, iškilo uždavinys įrengti reprezentacinį stadioną. Valstybės vadovų akys nukrypo į LFLS stadioną. 1933 m. liepos 1 d. Ministrų kabineto sprendimu LFLS stadiono teritorija perėjo Kauno miesto žinion.

Toje teritorijoje numatyta pastatyti net 60 tūkst. vietų stadioną. LFLS aikštė turėjo būti perkelta į kitą vietą. Dėl tokio sprendimo LFLS Kauno savivaldybei pateikė 80 tūkst. litų ieškinį, nes tik „LFLS aikštės sutvarkymas kaštavo apie 60 tūkst. litų“. Taip 1933 m. baigėsi svarbiausio šalies futbolo stadiono gyvavimas. 1933-1936 m. svarbiausios futbolo varžybos vyko Kariuomenės sporto stadione.

Didžioji aikštė

1936 m. pavasarį buvusios LFLS aikštės vietoje iškilo valstybinis stadionas, pasipuošęs nedidelėmis dengtomis medinėmis tribūnomis. Oficialus aikštės išbandymas įvyko birželio 30 d., kai susitiko Lietuvos ir Estijos rinktinės. Lietuviai laimėjo 2:0, mačą stebėjo 5 tūkst. žiūrovų.

„Pusiau dengtoj, nors ir laikinoj, medinėj tribūnoj gali susėsti per tūkstantį žiūrovų. Aplink didžiąją aikštę visai laisvai, vieni kitiems netrukdydami, gali tilpti 8000 žiūrovų; gi šiek tiek susispaudus, rungtynes didžiojoje aikštėje gali sekti per 10 tūkst. žiūrovų. Aplink antrąją futbolo aikštę padaryta paaukštinimų ir jų pagalba per 3000 žiūrovų gali sekti rungtynes. Aplink jaunių aikštę padarytuose paaukštinimuose taip pat gali sutilpti per 1000 žiūrovų“, - stadioną aprašė „Fiziškas auklėjimas“.

1938 m. vidurvasarį valstybiniame stadione, prie didžiosios aikštės, įrengtas didelis elektrinis laikrodis, rodęs tik futbolo kėlinių laiką - 45 min. Šalia laikrodžio lentoje žymėti komandų pavadinimai ir rezultatai. Taip pat įrengti garsiakalbiai.

Provincijos bėdos

Bene vienintelis miestas prieškario laikais, neturėjęs rūpesčių dėl futbolo aikščių, buvo Klaipėda. 1925 m. uostamiestyje iškilo sau lygių tuo metu neturėjęs miesto stadionas, kainavęs per 1 mln. litų. Jame buvo trys futbolo aikštės - reprezentacinė (su tribūnomis) ir dvi treniruočių. Pastatytas ir namelis su persirengimo, teisėjų kambariais, dušais. 1938 m. Klaipėdoje buvo aštuonios futbolo aikštės. Jų kiekybė ir kokybė atitiko futbolininkų poreikius.

Šiauliuose geriausia aikšte naudojosi „Makabi“ klubas, ji buvo įrengta už kelių turtingiausių pirklių pinigus. „Visos kitos organizacijos, o jų yra dar per penkias, treniruotėms ir rungtynėms naudojasi arklių rinkos aikšte, kurioje tris dienas per savaitę esti turgai, ir lyg vištos kapstosi po mėšlyną bei dulkes (o už kelių metrų nuo šios aikštės gyvulių skerdykla tūno). Užtat nenuostabu, kad vienam futbolininkui šioje aikštėje besitreniruojant susižeidus, gydytojo buvo rasta arklių ligos bacilų ir ligonis vos buvo išgelbėtas nuo mirties“, - 1926 m. skelbė „Sportas“.

Padorios aikštės trūkumu futbolininkai skundėsi ir Telšiuose. Kazlų Rūdoje 1936 m. buvo dvi futbolo komandos, bet nebuvo nė vienos tinkamos aikštės. Teko žaisti turgavietėje. Marijampolėje 1935 m. skųstasi, kad 9-ojo pėstininkų pulko aikštė „panaši į ežerą“.

Būta ir geresnių pavyzdžių. 1936 m. Ukmergėje buvo atidarytas 10 ha plotą užėmęs ir 12 tūkst. litų kainavęs stadionas. Savo plotu jis prilygo Kauno valstybiniam stadionui. 1938 m. Vilkaviškyje atidarytas šaulių sporto klubo „Sudavija“ stadionas. Jame buvo 2 tūkst. sėdimų vietų.

Progreso stabdis

Futbolo aikščių būklė netenkino sportininkų nuo pat pirmųjų dienų, bet ypač aštriai šis klausimas iškilo trečiojo-ketvirtojo dešimtmečių sandūroje ir vėlesniais metais. Įrengiant aikštes, nebuvo atsižvelgiama į specialistų nuomonę. 1928 m. Lietuvos rinktinės treneris Ferencas Molnaras teigė: „aikštės tiek blogos, jog negalima įsivaizduoti, kad jose galima būtų parodyti gerą žaidimą“.

Į kaimynus žiūrėta su pavydu. „Pavydžiai kalbama apie Varšuvoje pastatytą 60 tūkst. vietų „Pilsudskio“ stadioną, Vienos - 61 tūkst. vietų, kaimynų - latvių, estų - didelius stadionus, dengtomis tribūnomis. Vokietijos maži miesteliai Pilkanenas, Gumbinė, kur gyventojų skaičius siekia vos 8 tūkst., turi geriausias aikštes su tribūnomis ir dušais“, - 1932 m. rašė „Mūsų sportas“.

Be abejo, prasta aikščių kokybė stabdė futbolo pažangą. Sportinio meistriškumo ir aikščių tarpusavio ryšį 1937 m. įtikinamai paaiškino buvęs Lietuvos rinktinės žaidėjas Danielius Žilevičius: „Dvi perkrautos aikštės negalėjo patenkinti kasmet didėjančio futbolininkų skaičiaus ir pagrindinių techniškų reikalavimų. Iš LFLS atimtas stadionas ir apie 60 tūkst. į jį įdėto kapitalo, o naujasis stadionas statytas ne darbui, bet reprezentacijai.“ Pasak D.Žilevičiaus, „jaunimas, būdamas be treniruočių, neteko vilties progresuoti ir net noro dalyvauti rungtynėse“.

1939 m. po Lietuvos rinktinės pralaimėjimo Švedijai 0:7 didžiausia bėda pavadinta aikščių stoka. Sąstingio ledai lyg ir pajudėjo - pasipylė pažadų srautas. Pažadėta įrengti pavyzdinį stadioną Nemuno ir Neries santakoje, aikštes Vilijampolėje ir P.Vileišio aikštėje, taip pat ir kituose Lietuvos miestuose - Šiauliuose, Telšiuose, Mažeikiuose, Biržuose, Palangoje.

Laiko įgyvendinti pažadams nebuvo - netrukus Lietuva prarado Nepriklausomybę. Dar jos neatkūrus buvo pradėtas statyti stadionas Vilniuje, Šeškinėje. Stadiono griaučiai kaip neveiklumo simbolis ten riogso iki šiol. Futbolo arenų „badas“ niekur nedingo.