respublika.lt

Prof. Vytauto Radžvilo perspėjimai Lietuvainuotraukos

2013 liepos mėn. 13 d. 12:08:06

ES komisarės Vivjen Reding (Viviane Reading) kalba* yra neeilinis įvykis, tačiau natūralu, kad Lietuvoje jis liko nepastebėtas. Svarbus todėl, kad ženklina savotišką lūžį, kurį trumpai galima taip nusakyti: po Lisabonos sutarties ES prasidėjo gilūs tektoniniai poslinkiai, iš esmės keičiantys valstybių sandraugą, į kurią esame įstoję prieš 10 metų.


Įstojome į ES, manydami, kad tai yra laisvų tautų bendrija, tačiau, priėmus Lisabonos sutartį, prasidėjo tai, kas vadinama ES federalizacija (federacija - nuo lot. foederatio „sąjunga, junginys“; valstybės santvarkos forma, kai kelios valstybės arba žemesnio lygio nacionaliniai ar istoriškai susiklostę junginiai yra susivieniję į vieną valstybę). Šitas procesas buvo seniai numatytas, nes dar XX a. 5-ąjį dešimtmetį faktiškai buvo dvi būsimosios Europos vienijimosi strategijos ar perspektyvos.

Vieną strategiją siūlė ES tėvai R.Šumanas (R.Schuman) ir K.Adenaueris, kurie Europos būsimą susivienijimą įsivaizdavo kaip laisvų valstybių federaciją. Daugeliui tokios vieningos Europos prototipas atrodė Šveicarija.

Tuo pat metu Europoje buvo galingos ir kitos jėgos, kurios Europos vienijimąsi siekė grįsti ne krikščioniškais pagrindais, o radikaliomis modernybės idėjomis. Ir tokie žmonės, kaip italų tautybės komunistas A.Spinelis (A.Spinelli)* * bei kiti, faktiškai ES įsivaizdavo kaip projektą, apie kurį kartais buvo kalbama net prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Turiu mintyje vadinamąsias vieningos Europos valstijas - buvo manoma, kad Europą galima suvienyti marksistinės ir liberaliosios ideologijų pagrindu.

Esminis dalykas buvo tas, kad 6-ajame dešimtmetyje, o faktiškai apie 1952 metus, pirminė Europos tėvų pasirinkta strategija iš esmės žlugo, ją pakeitė vadinamasis neofunkcionalizmas, kurį įkūnija dažniausiai Europos tėvu vadinamas Žanas Monė (Jean Monnet)* * *.

Ši strategija buvo liberalių ir marksistinių idėjų samplaika, tačiau reikia pasakyti, kad ilgą laiką vienijimasis buvo gana lėtas. Ir faktiškai daugelis tendencijų paprasčiausiai nespėjo išryškėti. Štai kodėl stojant į ES buvo pagrindas manyti, kad stojame į laisvų valstybių sąjungą. Ir taip pat stojant buvo pažadėta daugelis dalykų, tarp jų ir tai, kad nebus iš esmės kėsinamasi į kultūrines, religines bei moralines tradicijas.

Tačiau Monė projekte iš pat pradžių slypėjo visai kita federalizacijos logika. Ir drįsčiau teigti, kad maždaug apie 2005 metus pradėjo aiškėti, kad Monė strategija neveiks. Pagrindinis vadinamosios neofunkcinės strategijos teiginys buvo tas, kad Europą vienyti reikia pradėti iš apačios, ir pirmiausia per ekonomiką. Buvo nuomonė, kad ekonominis vienijimasis, kurį įkūnija laisva darbo jėgos, prekių bei paslaugų rinka, taip pat tos vienybės simbolis euras savaime skatins europiečių bendradarbiavimą ir kitose srityse. Pavyzdžiui, privers keisti įstatymus ar pan., ir taip natūraliai Europa kaip koks obuolys subręs politinei federacijai. Tačiau šis projektas pasirodė nerealistiškas - tokio tipo natūrali sąjunga iš apačios nesusiklostė.

Buvo susigriebta, kad strategija neveikia. Tada nuspręsta pradėti ES vienyti iš viršaus. Būtent tokią strategiją siūlė vienas iš ES tėvų - minėtas komunistas Spinelis. Ir šita strategija buvo pradėta įgyvendinti rengiant konstitucinę sutartį Europai, tačiau net dvi valstybės, Prancūzija ir Olandija, šitą sutartį atmetė.

Manau, kad tas atmetimas buvo nepaprastai reikšmingas įvykis, nes nuo tada pradėjo ryškėti tikroji ES prigimtis, kurią iki tol suprato tik saujelė teoretikų ir politikos mokslų specialistų.

Šiandien jau drąsiai galima sakyti, kad ES integracija nėra joks valstybių vienijimasis, kaip įprasta manyti remiantis vadinamuoju sveiku protu. Iš tiesų ES kūrimas yra didžiausias pasaulyje socialinis eksperimentas, kuris tęsia Apšvietos amžiaus didžiųjų socialinių politinių eksperimentų tradicijas.

Supaprastintai galima sakyti, kad Europos Sąjungos integracija yra naujas socialinės inžinerijos tarpsnis ir jos metu faktiškai mėginama derinti tai, ką mes vadiname komunizmo statybos projektu, su vykdoma permanentine rinkos revoliucija ir demokratinės globalizacijos projektu, kurį vykdo JAV.

Arba dar aiškiau: ES vienijimasis yra mėginimas suderinti tai, ką vadintume radikaliomis laisvos rinkos idėjomis, su neomarksistine kultūrine programa. Galima sakyti, kad šitokio tipo integracijos šaukliai Lietuvoje yra, pvz., garsioji Naujoji kairė-95 (NK95) bei Lietuvos laisvosios rinkos institutas.

Kadangi tai yra tokio tipo socialinės inžinerijos projektas, visai natūralu, kad jis vis daugiau įgyja prievartos bruožų. Ir vienas esminių šio projekto aspektų, arba dimensijų, be jokios abejonės, yra pastangos kurti, kaip sakė Nyčė (Nietzsche), „gerąjį“, o šiandien sakytume „naująjį“ europietį. Tas naujasis europietis yra ne kas kita kaip vadinamojo naujojo žmogaus, kurį skirtingais metodais kūrė sovietai, kūrė amerikiečiai, versija. Europos Sąjungoje jis yra absoliučiai būtinas politiškai.

Reikalas tas, kad dėl daugybės priežasčių, jų neliesime, ES negali tapti normalia klasikinio tipo federacija, kai valstybės, kaip savarankiški subjektai, susitinka ir sutaria ES perduoti tam tikrą dalį savo įgaliojimų. Tokio tipo federacija, kaip, pvz., kadaise susikūrė JAV, šiandien Europoje negalima iš principo.

Todėl visiškai neatsitiktinai ES vadovybė, pirmiausia pono Ž.M.Barozo (J.M.Barroso)* * * * ir vyriausybių vadovo pirmininko H.van Rompėjaus (H.Van Rompuy), kuris vadinamas ES prezidentu, pastangomis, sako, kad tautos ir nacionalinės vertybės yra paprasčiausia atgyvena. Šitokio tipo integracija reikalauja jas pašalinti dėl banalios priežasties: kol egzistuos tautos ir nacionalinės vertybės, vaizdžiai galima sakyti, kad jų politinio lojalumo svarbiausias objektas bus jų sostinės, o ne Briuselis. Todėl šis projektas įsibėgėjo ir faktiškai imamas kurti vadinamasis naujasis europietis. Šis naujasis europietis turi įkūnyti vadinamąsias europines vertybes. Tačiau galima drąsiai ir atsakingai pasakyti, kad tokio dalyko, kaip europinės vertybės, iš esmės nėra ir negali būti. Nes europinėmis vertybėmis vadinami arba universalūs dalykai, pvz., demokratinis valdymo būdas, kuris egzistuoja ne tik Europoje, arba vadinamosios žmogaus teisės, kurias pripažįsta ne vien europinės šalys. O jei atsiribojama nuo šitų dalykų, kas galiausiai lieka? Lieka tos pačios politinės ir socialinės idėjos, kurios šiandien mėginamos įgyvendinti.

Kaip sakyta, šių idėjų pagrindiniai šaltiniai yra du: neomarksizmas ir liberalizmas, atitinkamai pagal šias idėjas pradedamas radikaliai pertvarkyti ir visų Europos tautų kultūrinis veidas.

Jei reikėtų trumpai pasakyti, ką realiai reiškia šitas pertvarkymas, formulė būtų daugiau negu akivaizdi, nes nebijant suklysti galima ją mechaniškai perkelti iš buvusios Sovietų Sąjungos praktikos. Sovietų Sąjungoje buvo tokia formulė: „Kultūra savo forma turi būti nacionalinė (tautinė), bet socialistinė savo turiniu“. Faktiškai, tiesiogine to žodžio prasme, mus pradeda perdirbinėti pagal idėjas, kurių ištakos yra iš tos pačios marksizmo idėjos.

Kai kalbame apie grįžimą į Europą, dažnai nesusimąstome, kad Europoje mes buvome itin ilgai, gal net europeizacijos keliu buvome nuėję toliausiai. Mat mažai kas įsisąmonina pamatinį faktą, kad ta doktrina, kurios vardu buvo padarytas milžiniškas socialinis eksperimentas Rytų Europoje, vis dėlto yra marksizmas - gryniausia europinė doktrina. O šitą faktą sunku suvokti todėl, kad dėl grynai palankių istorinių aplinkybių marksizmas Vakarų Europoje taip ir liko paslėptas (nediskredituotas).

O reikalas tas, kad 4-ąjį XX a. dešimtmetį vyko kova tarp marksizmo ir nacionalsocializmo. Ir Europoje laimėjo nacionalsocializmas. Todėl, vaizdžiai kalbant, galima pasakyti, kad Vakarų europiečiai nukentėjo dvigubai. Nacionalsocializmo įsigalėjimas ir didžiosios dalies Europos pavergimas buvo blogis jau savaime, o antras blogis buvo tas, kad vien todėl, kad laimėjo nacionalsocialistai, Vakarų Europos komunistai neturėjo galimybių parodyti savo tikrojo veido. Vienintelė Europos šalis, kurioje jie vis dėlto spėjo tą veidą parodyti, buvo 4-ojo dešimtmečio Ispanija, kurioje buvo vykdomi dideli nusikaltimai.

Ir štai po karo dėl Maršalo plano ir kitų priežasčių komunistai į valdžią Vakarų Europoje neatėjo. Todėl šiandien netenka stebėtis, ir tai labai simboliška, kad mes, išėję iš Sovietų Sąjungos, kurios paskutinis prezidentas buvo komunistas Gorbačiovas, mėginame ir esame raginami stoti į federaciją, kurios tikrasis lyderis yra Portugalijos komunistas Ž.M.Barozas.

Kitaip sakant, mes perėjome labai įdomų ratą, todėl nereikia stebėtis, kad patiriame tuos pačius dalykus (tik naujomis formomis), kuriuos buvome priversti kęsti ištisus 50 metų.

Tai kas čia nauja? Iš tiesų nauja yra tiktai tai, kad maždaug 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vadinamosios Frankfurto mokyklos* * * * * atstovai nutarė, kad klasikinis komunistų naudojamas Europos pavergimo projektas yra neįgyvendinamas. Jų požiūriu, vadinamasis proletariatas yra pernelyg reakcinga klasė, lengvai linkstanti suburžuazėti, ir jį galima lengvai nupirkti. Todėl buvo pasirinktas ne ekonominės ir tiesioginės politinės revoliucijos kelias, o pasirinkta nepastebima vadinamosios kultūrinės revoliucijos strategija, kurios esmė - pakeisti tikrovės suvokimą, įdiegiant žmonėms visiškai naujus savivokos ir moralės standartus.

Šitos revoliucijos, ypač kaip ją formulavo H.Markuzė* * * * * * savo veikaluose, ašis turėjo būti vadinamoji seksualinė revoliucija. Buvo labai gerai suprasta, kad vis dėlto galimas ir antras, daug efektyvesnis, žmonių valdymo būdas. Sovietų klasikinė totalitarinė sistema žlugo todėl, kad ji per daug akivaizdžiai ir per labai rėmėsi prievarta. Tačiau yra kitas būdas - sukurti demoralizuotų žmonių visuomenę ir žaisti jos instinktais.

Taigi šis projektas dabar įsibėgėja. Štai kodėl kurį laiką sąlygiškai gyvenome ramiai, bet dabar, kai išryškėjo ekonominė krizė ir pradedama forsuoti federacija, natūralu, kad greitinamas ir šito kultūrinio perauklėjimo projekto įgyvendinimas. Juk faktiškai dar net nespėję įstoti į ES mes nepajutome, net nekalbėjome, kaip lengvai grįžtame į sovietmetį.

Juk dauguma esame tos kartos, kuri gerai atsimena, kaip visokio plauko mokslinio komunizmo, Komunistų partijos istorijos katedrų žmonės, įvairiausi partijos ir komjaunimo veikėjai aiškino, kokie mes tamsūs ir primityvūs, atsilikę ir pan. Net nesupratome vien todėl, kad Lietuvoje nebuvo normalios, arba tikros, socialinės stratifikacijos (stratus „sluoksnis“ + facio „darau“ - visuomenės susisluoksniavimas).

Beveik visi žmonės, kurie mus vedė į vadinamąjį šviesų komunizmo rytojų, ne tik išliko, bet ir labai greitai suprato, kur atsidūrė, ir tapo karštais europeizatoriais. Kitaip tariant, tereikėjo nuvažiuoti į Europą - ir jie sutiko vienminčius.

Štai kodėl Lietuva tapo šalimi, kurioje iš mūsų tautos vertybių, religinių, kultūrinių tradicijų tyčiojamasi kai kada ciniškiau negu praėjusio amžiaus 5-ojo dešimtmečio pabaigoje. Juk sunku būtų įsivaizduoti, kad tokie tikrai nesimpatiški asmenys, kaip Sniečkus, Paleckis, Gedvilas ar pan., būtų galėję išdrįsti viešai pasakyti, kad Basanavičius buvo psichinis ligonis, o Kudirka nevykėlis. Bijau, kad moralinės ir psichinės mūsų savimonės tikrojo triuškinimo masto dar nesame suvokę.

Kalbant apie kitus dalykus, kurie tiesiogiai susiję su ponios Reding kalba, reikia turėti mintyje, kad vadinamosios mažumų lygybės, homoseksualų teisės ir panašūs dalykai iš pat pradžių buvo programiniuose komunizmo ideologijos kūrėjų tekstuose. Noras sunaikinti tradicinę šeimą yra visiškai akivaizdus, ypač Engelso veikaluose.

Ši programa Rusijoje po bolševizmo pergalės iš karto buvo pradėta nuosekliai įgyvendinti. Rusijoje faktiškai buvo panaikinta santuoka, įvestos visos šitos lygios teisės ir nežabota seksualinė laisvė. Mažai kas žino, kodėl po dešimtmečio visa tai staiga buvo panaikinta. Panaikinta todėl, kad šalis tiesiogine to žodžio prasme pranoko venerinių ligų rekordus, kita vertus, atsirado labai daug beglobių vaikų, kurie elgetaudami gatvėse darė gėdą pirmajai pasaulyje darbininkų ir valstiečių valstybei.

Kai šiandien mėginama demagogiškai įrodyti, atseit griežtos moralinės normos buvo vos ne sovietinio totalitarizmo apraiška, iš tikrųjų klastojama istorija, naudojantis tuo, kad daugybė žmonių gerai jos nežino. Galima pasakyti taip: 3-iojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje bolševikai įvedė gana griežtus šeimos standartus, iš esmės prieštaraudami savo pačių doktrinos principams. Ir taip padarė grynai dėl praktinių priežasčių. Kitaip sakant, jų pradėtas eksperimentas katastrofiškai žlugo. Todėl šiandien, kai kas nors pasako, kad vis dėlto nereikėtų ardyti tradicinės šeimos ir panašių dalykų, juokinga klausyti priekaištų, kad yra totalitaristinio režimo atgyvena. Nes taip remiamasi komunistine praktika. Bet yra visai kitaip.

Kodėl šitas spaudimas iš ES, be abejo, stiprės, priežasčių yra daug. Manyčiau, komisarės Reding kalba gali būti teisingai aiškinama tik supratus, kad vienijimasis ES įgyja totalitaristinio projekto bruožų.

Kodėl visos šitos lygios socialinės teisės, tradicinių moralinių normų bei bendruomenių ardymas yra toks svarbus? Reikalas tas, kad totalitarinės inžinerijos požiūriu labai svarbu žmones paversti vadinamąja žmogiška medžiaga, paversti juos atskirų atomų mase. Ir ta strategija, kurios esmė - sutraukyti bendruomeninius ryšius, natūraliai ir neišvengiamai dviem svarbiausiais taikiniais pasirenka dvi bendrijas - šeimą ir tautą. Kodėl? Todėl, kad šeima ir tauta yra dvi natūralios bendruomenės. Ir kol yra šeimos ir tautos solidarumo ryšiai, kol žmonės jaučia vieni kitiems įsipareigojimus, tol jie sugeba kolektyviai gintis prieš kėsinimąsi į jų laisvę ir panašaus tipo žaidimus su jais.

Todėl šis projektas (šeimos ir tautos ardymo) turi dvi dimensijas, arba aspektus. Pirmiausia tai, kad vykdomas milžiniško masto politinis eksperimentas, kurio tikslas yra patikrinti, ar iš tiesų žmonės yra laisvai minkoma žaliava, iš kurios galima daryti, ką nori. Kitaip sakant, yra tikrinama, ar vis dėlto galima taip sustyguoti smegenų plovimo kampaniją, kad būtų galima radikaliausiai pakeisti visus žmogaus įsitikinimus ir kartu įtikinti mus tuo, kad tai, kas sveikam protui - didžiausia nesąmonė ir absurdas, yra normalu. Taip esame bandomi. Kita priežastis, dėl kurios vykdomi šie socialinių ryšių ardymo eksperimentai, yra ekonominė.

Taigi galima kalbėti apie du eksperimento aspektus. Pirmiau aptarsime ekonominę priežastį. Kodėl ir dėl kokių ekonominių priežasčių ardoma šeima ir tauta? Priežastis paprasta. Dabartinio tipo ekonomikai reikalingi absoliučiai jokių saitų neturintys individai, kurie galėtų laisvai migruoti po pasaulį, kurie nebūtų prie nieko prisirišę, kuriuos būtų galima lengvai permesti į bet kurią pasaulio vietą. Tai vaidinamoji visiškai laisva darbo jėga. Visi šeiminiai ir tautiniai sentimentai, kaip jie vadinami, faktiškai daro žmones nepakankamai efektyvius naujo tipo ekonomikai. Kitaip sakant, jie trukdo žmones galutinai paversti tuo, kas šiuolaikinėje ekonomikoje ir socialinėje literatūroje vadinama žmogiškaisiais ištekliais, kurie neturi nieko žmogiško.

Kur kas rimtesnis, be jokios abejonės, dalykas yra vadinamosios mažumų teisės. Kodėl jas įteisinant ardoma šeima? Mažai kas pagalvoja, kodėl mažumų teisių klausimas iškilo palyginti ne taip jau seniai - prieš 30-40 metų.

Atsakymas būtų toks. Jis vargu ar iki tol galėjo iškilti, nes jį kelti nebuvo ypatingos prasmės. Jis iškilo tada, kai atsirado tokie dalykai, kuriuos vadiname reprodukcinėmis technologijomis. Reikalas tas, kad reprodukcinės technologijos jau šiandien yra industrija su milijardine apyvarta. Norint, kad ši industrija klestėtų, reikia, kad kuo daugiau būtų žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių būtų priversti jomis naudotis. Kalbant paprastai, galima pasakyti, kad tokios strategijos požiūriu vadinamoji įprastinė, natūrali šeima turi vieną nepataisomą trūkumą: joje vaikai atsiranda pernelyg pigiai. Visai kas kita, kai reikia sudėtingiausių apvaisinimo procedūrų, vaistų, donorų, pakaitinių motinų bei kitokių brangiai kainuojančių modernios technologijos dalykų.

Kad tokia industrija galėtų ir toliau klestėti, be abejonės, reikia sukurti didelę potencialių klientų grupę. Ypač šį klausimą daro aktualų naujausi genetikos laimėjimai. Palyginti neseniai atrasta, kad kiekvienas žmogus turi abiejų lyčių genų. Realiai tai reiškia, kad ne tik teoriškai, bet ir praktiškai įmanoma padaryti, kad vienalytė pora tiesiogine to žodžio prasme galėtų turėti grynai jųdviejų vaiką, paimant iš vieno moteriškų, iš kito vyriškų genų. Tačiau tai būtų pasakiškos sumos.

Šiame kontekste galima suprasti, kodėl taip atkakliai siekiama įteisinti vienalytes santuokas. Viena vertus, tradicinė šeima yra nuosekliai puolama kaip beviltiška atgyvena, kita vertus, reikalaujama vienalyčių santuokų. Jei jau tradicinė šeima yra beviltiška atgyvena, tai kodėl vienalytes šeimas siekiama palyginti su ta seniena? Kur logika?

Toks keistos logikos (antilogikos) pagrindas yra gana pragmatiškas, o priežastis paprasta. Jei atsiranda ir išplinta vienalytės santuokos, vadinasi, tokio tipo šeimos gali reikalauti iš valstybės paramos savo problemoms spręsti. Tai reiškia, kad vienos lyties santuokos institucija, tokie reprodukciniai genetiniai žaidimai, apie kuriuos kalbame, yra ir liks prieinami tik labai nedaugeliui turtingų žmonių. Bet jei nori tai paversti milžinišku verslu ir padaryti viena iš pagalbos šeimai formų, tai vienalytes šeimas būtina juridiškai įteisinti. Kad toks pilietis, paprašęs iš valstybės (visų mokesčių mokėtojų) paramos savo norams įgyvendinti, nesulauktų atsakymo: „Kas jūs esat?“ Jis galės pasakyti, kad jo šeima yra tokia pat kaip ir visos kitos.

Šitie dalykai: tiek politiniai, tiek ekonominiai - turėtų padėti suprasti, kodėl, atrodytų, tokios nedidelės žmonių grupės renginiai, eitynės, paradai ar konferencijos pritraukia vos ne pusės Europos politinio elito atstovų. Yra gerai suprantama, kad, įteisinus tuos dalykus, visos išlaidos, kurios skiriamos vadinamajam pozityviam švietimui ir propagandai, atsipirks su kaupu.

Todėl nesunku suprasti, kodėl Europos komisarė taip griežtai reaguoja į bet kokias užuominas, kai mes tam priešinamės. Šitie dalykai turėtų būti kuo plačiau aptariami ir suvokiami, nes kol kas padėtis nėra jau tokia beviltiška, bet bėda ta, kad Lietuvos visuomenė menkai informuojama, kas iš tiesų vyksta. Nes naivus, į šituos dalykus neįsigilinęs, žmogus gali paklausti: „Na, ir kas čia tokio blogo, kad bus suteiktos vienos ar kitos teisės?“

Iš tiesų po visa šita tolerancijos retorika slypi nepaprastai subtilus, labai gerai paslėptas, bet kartu potencialiai labai pavojingas žaidimas. Ir čia jau galima sakyti, kad, palyginti su sovietine socialine antropologine inžinerija, yra visai kitas lygmuo. Daug aukštesnis dėl paprastos priežasties. Sovietai iš tiesų norėjo sukurti vadinamąjį naują tarybinį žmogų, bet neturėjo tam priemonių, išskyrus ideologinę propagandą ir kitokias smegenų plovimo priemones. Šiandien jau turime kombinaciją: smegenų plovimo mašina plius šiuolaikinio mokslo laimėjimai, o pirmiausia ideologijos laimėjimai.

Taigi padėtis labai rimta ir tik nuo mūsų piliečių susivokimo priklausys, ar iš tiesų būsime paversti amorfiška, bejėge žmogiška žaliava, su kuria eksperimentuos, kas kaip norės, ar vis dėlto išliksime orūs žmonės, laisva tauta, kuri pasakys: „Mes jau patys išsiaiškinsime, kas mums tinka ir kas netinka, kas pažangu ir kas nežangu. Bet tai priklauso tik nuo mūsų“.

* Eurokomisarė Vivjen Reding: ES reaguos, jei kuri nors šalis nepaisys Bendrijos normų leisti kiekvienam gyventi, kaip nori. 2013 06 01.

Europos Sąjunga neliks nuošaly, jei kuri nors iš Bendrijai priklausančių šalių nepaisys ES įstatymų ir sutarčių, ginančių asmens laisvę puoselėti kokį nori gyvenimo būdą, teigia eurokomisarė V.Reding.
Tokią nuomonę Vilniuje viešinti V.Reding, kuri Europos Komisijoje yra atsakinga už teisingumą ir pagrindines teises, išsakė, paprašyta įvertinti kai kurių Lietuvos politikų iniciatyvas uždrausti „homoseksualizmo propagandą“ ir abortus.

„Jūs teisingai sakote, kad tai - kai kurių Lietuvos politikų bandymai. Mes turime matyti, ką daro visa šalis“, - teigė V.Reding, kuri gegužės 31-ąją dalyvavo Europos namų atidaryme Vilniuje.

Ji akcentavo, kad diskriminavimas yra „labai neigiamas“ dalykas ne tik žmogiškąja, bet ir teisine prasme.

„Turėtumėte žinoti, kad europinės sutartys šiuo klausimu yra labai aiškios. Jose sakoma, kad žmogus Europoje turi teisę rinktis tokį gyvenimą, kokį nori gyventi, o nediskriminavimas yra vienas iš pagrindinių ES principų.

Šis nediskriminavimas taip pat įrašytas į europinius teisės aktus, todėl Europos Sąjunga gali reaguoti, jei šių teisės aktų valstybėse narėse nesilaikoma. Galiu pasakyti, kad Europos Sąjunga reaguos, jei vyks kas nors prieštaraujančio sutartims ir europiniams teisės aktams“, - kalbėjo eurokomisarė.

* * Altjeras Spinelis (Altiero Spinelli, 1907-1986) - politinis teroristas ir nepalaužiamas Europos federalistas. Pagrindinis Briuselyje esančių Europos Parlamento rūmų pastatas pavadintas jo vardu.

* * * Prancūzijos politikos ir ekonomikos patarėjas Žanas Monė (Jean Monnet 1888-1979) gyvenimą paskyrė Europos integracijos idėjai. Jis buvo vadinamojo Šumano plano, kuriuo buvo siekiama Vakarų Europos sunkiosios pramonės susijungimo, įkvėpėjas. Ž.Monė gimė Prancūzijoje, Konjako regione. 16 metų paliko mokyklą ir pradėjo keliauti po įvairias šalis kaip konjako prekiautojas, vėliau - kaip bankininkas. Abiejų pasaulinių karų metais jis ėjo aukštas pareigas, susijusias su pramonės gamybos koordinavimu Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Kaip Prancūzijos vyriausybės svarbiausias patarėjas, Ž.Monė buvo pagrindinis 1950 m. gegužės 9 d. paskelbtos garsiosios Šumano deklaracijos iniciatorius. Ši deklaracija buvo pagrindas įsteigti Europos anglies ir plieno bendriją, todėl ji laikoma Europos Sąjungos gimimo aktu. 1952-1955 m. Ž.Monė buvo pirmasis šios bendrijos vykdomosios įstaigos pirmininkas.

* * * * Tikrasis Ž.M.Barozo veidas“, 2012 m. rugsėjo mėn. 15 d. Respublika.lt

„Europos Komisijos pirmininkas Žozė Manuelis Barozas viešai pareiškė, kad jau 2020 metais Europoje nebeliks valstybių, tik Europos Sąjunga, nors iki šiol apie šį darinį kalbėta tik kaip apie ekonominę sąjungą“, - skelbia dienraštis „Vakaro žinios“ „Elito naujienose“.

Anot pono Barozo, Europos Sąjunga privalo tapti nacionalinių valstybių federacija. Kitaip tariant, visokios lietuvos, lenkijos, portugalijos būtų nebe valstybės, o savivaldybės - kaip Rokiškio ar Biržų rajonai Lietuvoje. Nebeliktų ir tautybių - visi taptų europiečiais. Kita vertus, dideli optimistai gali įžvelgti ir pliusų. Pavyzdžiui, Lietuvai nebereiks nei Seimo, nei Vyriausybės, nei Prezidentūros, nes visiškai visus sprendimus priiminėtų ponas Barozas su savo sekėjais. O lietuviams nebereikėtų sukti galvų, kaip gyventi, - gautume nurodymus kaip senais laikais iš centro. Tik centras pasislinks keliais tūkstančiais kilometrų - į Briuselį“.

* * * * * Frankfurto mokykla - šiuolaikinės industrinės visuomenės neomarksistinė kritikos teorija (skelbė, kad buržuazinė klasinė visuomenė virsta į beklasę totalitarinę sistemą, kurioje revoliucinis vaidmuo tenka marginaliniams inteligentams ir nevykėliams. Jų supratimu, visuomenė valdoma iškreipta, tendencinga informacija per žiniasklaidą, taip pat popkultūra bei vartojimo kultu. Trumpai sakant, tai neomarksizmas be protetariato.

Šią mokyklą 1930 m. Frankfurto socialinių tyrimų institute įkūrė Maksas Horkheimeris. 1933 m., stiprėjant nacių judėjimui, ji persikėlė į JAV. Jai priklausė H.Markuzė (Herbert Marcuse), E.Fromas (E.Fromm), T.Adornas (T.Adorno), J.Habermasas, Valteris Benjaminas (Walter Benjamin) ir kiti mąstytojai. Formaliai tokiu pavadinimo neegzistavo jokia institucija, o ir patys jos nariai savęs taip nevadino. Tai tik neformalus apibūdinimas mąstytojų, susijusių su FSTI arba patyrusių jo įtaką.

* * * * * * Herbertas Markuzė (Herbert Marcuse, 1898-1979, Vokietija), žydų kilmės Vokietijos ir JAV marksistinės pakraipos filosofas ir sociologas, neomarksistinės Frankfurto mokyklos narys.

Skirtingai nei K.Marksas (K.Marx), jis jau netiki lemiamu darbo klasės vaidmeniu, manydamas, kad dėl vartotojiškumo visuomenė išsigimė. Žinomoje jo knygoje „Vienmatis žmogus“ visi veikėjai - aukos, zombiai. Niekas nieko nedaro savo valia, visi užprogramuoti. Vakaruose žmogus vienmatis, todėl juo manipuliuojama. H.Markuzės visuomenė išlaikoma hipnotizuojant ją per žiniasklaidą, įteigiant žmogui, kad jam reikia visai kitų vertybių, nei jis turi, ugdant vartojimo kultą. Pagrindinis vaidmuo griaunant vertybes tenka „pilietinių iniciatyvų tuščiakalbiams“ ir avangardinio meno atstovams. Vieninteliu pavojumi sistemai H.Markuzė pripažįsta esant tai, jei visuomenė masiškai gins tradicines vertybes ir atsisakys joms brukamų tariamų laisvių.

(Tekstas parengtas pagal „Aikštės TV“, Tiesos.lt pokalbį su filosofu Vytautu Radžvilu (reportažo autorius – Laisvūnas Šopauskas, operatorė – Aušra Gabalytė))


Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SUSPENDAVIMAS: dėl kaltinimų seksualiniu priekabiavimu vienam Didžiosios Britanijos Lordų Rūmų nariui gresia trejų metų suspendavimas; Lordų Rūmų komitetas pirmadienį rekomendavo 82-ejų liberaldemokratą Entonį Lesterį iki 2022 metų nušalinti nuo pareigų, nes jis seksualiai priekabiavo prie vienos aktyvistės.
  • SEPTYNI: Graikijos vyrų krepšinio čempionate Atėnų „Panathinaikos Opap“ klubas, kuriam atstovauja Lukas Lekavičius, svečiuose 88:67 nugalėjo Atėnų „Panionios“ ekipą; 19 min. aikštėje praleidęs L. Lekavičius surinko 7 taškus (dvitaškiai 0/1, tritaškiai 2/3, baudos 1/2).
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas vadyb

Koks laikas turėtų būti nuolatinis Lietuvoje?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate savo finansinę padėtį?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +1   +2 C

   +2  +4 C

 

   +1  +4 C

  +4   +7 C

   +4  +7 C

 

   +5  +8 C

 5-7 m/s

 8-9 m/s

 

   4-6 m/s

 

reklama
Ukis 2018