respublika.lt

2017 rugsėjo 20, trečiadienis

Laisval kortel 2

Neparklupdyta Lietuvanuotraukos (13)

2013 kovo mėn. 16 d. 08:12:34
Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Daugiau nei prieš metus - paskutinėmis 2011-ųjų dienomis - susitikę dėl interviu „Respublikai“ su pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyve, buvusia politine kaline, Norilsko sukilimo dalyve Joana Ulinauskaite-Mureikiene kalbėjomės apie šiurpią jos patirtį lageriuose, sudėtą knygon „Likimo išbandymai“, apie bado, speigo, atskirties ir kančių nepalaužtą meilę Tėvynei, kurios vedama knygą ji išleido už asmeninius iš pensijos sutaupytus pinigus (užteko vos 300 egzempliorių), idant knygą galėtų turėti Lietuvos bibliotekos, idant ją perskaityti galėtų ateities kartos, idant tautos atmintis išsaugotų skaudžios tiesos liudijimą kaip šventą akstiną Tėvynę mylėti, saugoti ir ginti.


Anuomet kalbėjomės retoriškai kreipdamiesi į potencialius mecenatus - turtingus Lietuvos žmones, pasvajodami, kad galbūt knygos tiražą būtų galima pakartoti... Šiandien, sulaukus antrojo „Likimo išbandymų“ leidimo, su ponia Joana kalbamės dar kartą - apie lietuvių tautos dvasią, bendrystės gijas ir viltį dėl ateities.

- Svajojome apie knygą mecenuosiančius turtuolius - nors „Likimo išbandymai“ ir sulaukė pakartotinio leidimo, vargu ar būtų galima teigti, kad ta svajonė išsipildė?


- Turtuoliai, deja, ne visi atsišaukė. Buvo kalbamasi ir su labai stambių verslovių savininkais, milijonieriais, klestinčiaisiais... Jei vienas kitas jų žodžiu ir pažadėjo knygą paremti, atėjus laikui pažadus tesėti - dingo it į vandenį.

Tačiau vietoj turtuolių atsišaukė labai daug paprastų, šios knygos svarbą suvokiančių žmonių, kurie nors ir ne materialiai, bet - nepaprastai turtingi.

Kitą dieną po mudviejų straipsnio „Respublikoje“ iš Klaipėdos man paskambino profesorė Audronė Kaukienė - juodu su vyru rašytoju Kostu Kauku (nors abu - pensininkai) pareiškė norą prisidėti prie antrojo knygos leidimo finansiškai. Dar po kelių dienų mane aplankė aktorė Dalia Michelevičiūtė ir paliko pinigėlių... Knygą parėmė ir buvę Norilsko lagerių kaliniai, nemenka sumos dalis - verslininkų Dalios ir Augustino Rakauskų indėlis, dar kiti panoro knygą remti anonimiškai...

Lyg iš dangaus nusileido ir leidėjas - „Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas, vos perskaitęs pirmosios laidos knygą, nė nežinodamas apie finansines leidybos galimybes, tvirtai pareiškė: „Ją išleisiu bet kuriuo atveju“.

Tačiau ne vien apie pinigus reikėtų kalbėti - šios knygos kelyje į šviesą ir be to buvo nepaprastai gražių ir šiltų patyrimų, ji draugėn suvedė labai gražių žmonių būrį. Tikrai džiugu ir netikėta buvo sulaukti šiltų atsiliepimų iš Venesueloje gyvenančios žinomos lietuvių baltistės Jūratės Statkutės de Rosales, perskaičiusios knygą per vieną parą ir pareiškusios, kad būtina „Likimo išbandymus“ išversti į anglų, prancūzų ir ispanų kalbas - idant tiesa pasiektų Vakarų pasaulį, po šiai dienai nieko nežinantį apie tai, ką darė sovietai pavergtuose kraštuose, ir tokiu būdu pasitarnautų Lietuvai; sužinoti, kad knyga iš rankų į rankas keliauja per JAV, Kanadą, Vokietiją, kitas šalis; sulaukti gausybės laiškų - dėkojančių, linkinčių surasti galimybių parodyti šį tiesos liudijimą pasauliui...

- Gal tai šiurpu, bet kančios patirtis, tapusi populiaria tema šiandieniame ciniškame pasaulyje, net nebūtinai savąja patirtimi besiremiančių rašytojų rankose virsta tiesiog „bestselerine“ tema, dvelkiančia labiau ne siaubu, o Holivudu. Koncentracijos stovyklas išgyvenę žydai jaučiasi įskaudinti ir papiktinti, žiūrėdami nūdienos meno šedevrus holokausto tema, neturinčius visiškai nieko bendra su jų išgyventa tikrove. Panašus jausmas turėtų apimti ir jus, sovietinio režimo kankinius, paskaičius kad ir tokią solidžia Prancūzijos premija įvertintą knygą kaip JAV pilietės Rūtos Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų“, neva pasakojantis apie lietuvius tremtinius?

- Tiesa, juntu tokį pavojų. Nereikia nė tolimų Vakarų pasaulio šalių - Lietuvos vaikams pasakodama apie badą, apie tai, kad nė duonos kąsnio nebuvo, sulaukiau nustebusių klausimų: „O kuo batonas jums blogai?“

Skaitant minėtąją Rūtos Šepetys knygą man išties jautėsi dirbtinumas. Kiek žinau, nors ta knyga redaktorės buvo gerokai pataisyta, bet daugelis tremtinių teigia, kad prasilenkta su tikrove. Iš tiesų tai ne atsiminimai, o romanas, kitokio žanro knyga. Ji nėra autorės išgyvenimų aprašymas, o leidyklos darbuotojų ir autorės padaryta. Aš buvau ne tremtinė, o politinė kalinė. Mano patirtis kitokia. Aš nesu literatūros specialistė, todėl negaliu to romano vertinti.

Apskritai koks rašymas gali būti apie lagerių išgyvenimus, jei leidėjai galvoja tik apie komercinę sėkmę, į rankraštį liepdami kuo daugiau meilės scenų įtraukti?

Prisimenu tas moteris šalia manęs Norilsko sukilimo metu - tas lietuvaites, ukrainietes, latves, estes, žydes, vokietes - stovinčias ratu, susiėmusias rankomis, beveik neturinčias vilties išlikti, bet pasiryžusias nepasiduoti. Pabandykit tai įsivaizduoti - pabaigę iššaudyti sukilėlius vyrus, kareiviai atsuka kulkosvaidžius į mus ir pareiškia: „Paskutinė galimybė - kurios dabar išeis už lagerio tvoros, liks gyvos, pasilikusios - bus sušaudytos“. Pabandykit įsivaizduoti, kad net po šių žodžių nė viena neišėjo. Mano draugei lietuvaitei buvo likę kalėti keturi mėnesiai, bet ji tą akimirką manosios rankos nepaleido. Nepaleido net ir tada, kai kareiviai armatūromis ėmė laužyti mums kaulus...

Kokios po viso to gali būti meilės ar sekso scenos? Kategoriškai pasakysiu - iš kančios negalima gaminti saldainių, tai nemoralu.

- Tačiau sunkus, bet sėkmingas jūsiškės knygos veržimasis skaitytojų širdžių link byloja ir šiokią tokią viltį?

- Net ne šiokią tokią - didelę, guodžiančią viltį. Esu juk ne rašytoja - paprasta gydytoja. Todėl šios knygos vertė - ne stilius, ne kompozicija, ne laki išmonė, o tik paliudyta tiesa. Todėl, kai žmonės mano knygą skaito, suprantu, kad jiems svarbus ne literatūrinis kūrinys, o jie patys vienas kitam dar svarbūs, svarbi jiems jų šalis, jų tėvų ir protėvių išlietos ašaros, prakaitas ir kraujas jiems tebėra svarbus.

Prieš keletą dienų buvo antrosios knygos laidos sutiktuvės Kaune - mano gimtajame mieste Aleksoto seniūnijoje. Atėjo daugybė anų laikų kaimynų, pažinojusių mano tėvus, atsimenančių mano vaikystę, buvusių klasės draugų, studijų draugių, atėjo su vaikais, su anūkais, salėje vos tilpo žmonės, susirinko gausybė jaunimo - gavau vos panešamą glėbį gėlių, dainavo Birštono moterų choras, šoko Aleksoto liaudies ansamblis - planuotas valandos renginys nusitęsė į daugiau nei tris...

- Džiūgaujame dėl antrosios laidos, bet jos tiražas juk taip pat nedidelis - vos 400 egzempliorių. Pirmąjį tiražą išdovanojote visą, šis taip pat netruks ištirpti. O svajonė, kad šią knygą būtų galima surasti visose bibliotekose? O svajonė apie vertimus? Jos taip ir liks neišsipildžiusios?


- Vien mokyklų bibliotekų Lietuvoje yra 1200 - tai daugiau negu abu knygos tiražai drauge paėmus. Kalbant apie vertimus, domėjomės - tokios apimties vertimas į anglų kalbą kainuotų apie 25 000 litų. O dar redaktoriaus darbas, o dar pati leidyba... Apie galimybę patiems surinkti tokias sumas net kalbos būti negali. Manau, šis uždavinys tegalėtų būti įkandamas institucijai, ne privačiam žmogui. Nors, atvirai tariant, neįstengiu įsivaizduoti šalies ministerijų, Seimo ar Europos Parlamento darbuotojų, besirūpinančių šios knygos vertimų ir sklaidos reikalais...

Kaip jau bus - taip, svarbiausia, manau, kad šią knygą panorėjusieji jau gali susirasti. Kas norės - galimybę perskaityti jau turės. Norėtųsi daugiau, bet ir tiek pakanka.

Man labai patinka knygų serijos, kurią perleistieji „Likimo išbandymai“ pradeda, pavadinimas: „Neparklupdyta Lietuva“. Jis daug ką pasako ir apie knygos kelionę link skaitytojų, ir apie viltis dėl Lietuvos ateities, pažadintas žmonių atsiliepimų, ir apie pačios Lietuvos nuolat atsikartojantį likimą visuomet gyvuoti mirtino pavojaus akivaizdoje, bet taip ir nesileisti parklupdomai.

- Nujaučiat ateinant ir dar vieną tautinio pakilimo bangą Lietuvoje?


- Ne tik nujaučiu, bet akivaizdžiai pastebiu to pakilimo ženklų. Jei dar pavyktų lietuviams atsikratyti tos kaustančios, darbuotis ir tauriai gyventi trukdančios baimės dėl asmeninės gerovės ir savo kailio - būtume nepalaužiami.

Pamenu 1988 liepos 9 d. eitynes dar Lietuvai neatgavus nepriklausomybės. Į gatves išėjo daugiau nei šimtas tūkstančių žmonių, jų rankose plevėsavo gausybė pačių pasisiūtų vėliavų. Tada - nieko nebijojom. O šių metų vasario 16 d. negalėjau atsistebėti eitynėmis Kaune - eina mergaitės tautiniais drabužiais, nešinos trispalvėmis, o jas lyg kalines lydi gausus ginkluotų policininkų pulkas. Ko tad valstybės struktūros bijo? Trispalvės vėliavos? Skanduojamo žodžio: Lietuva? Savo šalį mylinčio savos tautos jaunimo? Eisenose žengiančių vaikų?

O per žinias politikai kalba: „Mes esam parengę jums leistinus maršrutus eisenai“. Kokius dar maršrutus? Ar aš savo Tėvynėje negaliu nors ir kasdien pagarbiai nešiotis savo valstybės vėliavą? Vilkėti tautinius drabužius? Negaliu taip pasipuošusi eiti prospektu? Galiu. Nes gyvenu laisvoje, nepriklausomoje savo Lietuvoje.

Ypač skaudu išgirsti žiniasklaidoje pasigirstantį epitetą „fašistai“, skirtą eisenoje dalyvaujantiems žmonėms apibūdinti. Tuo pačiu žodžiu mane vadino sovietų lagerių prižiūrėtojai, dalbomis laužę mums kaulus, o dabar už tą patį - už meilę Tėvynei - ir vėl kai kas taip mūsų žmones vadina.

Tikiu, kad tai tik laikinos drumzlės. Tikiu, mano knygoje cituoti poeto Bernardo Brazdžionio žodžiai - nepalyginti stipresni: „Iš mūsų žemės niekas mūsų neišrovė/ Ir niekas amžiais neišraus“.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (13)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ĮTEIKĖ: Lietuvos ambasadorius prie Švento Sosto ir Suverenaus Maltos ordino Petras Zapolskas antradienį įteikė skiriamuosius raštus Maltos ordino Didžiojo Magistro Leitenantui Džakomui Dala Torė del Tempijui di Sangvinetui.
  • NUŠALINO: Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis pasirašė įsakymą, kuriuo nušalino nuo pareigų Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorę Iloną Žukaitę.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas

Ar normalu, jog tokios pačios prekės užsienyje pigesnės nei Lietuvoje?

balsuoti rezultatai

Ar tikite materialinės pagalbos prašymais, skelbiamais socialiniuose tinkluose?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +6   +11 C

   +9  +12 C

 

   +10   +13 C

   +14  +17 C

  +15 +17 C

 

   +16  +22 C

    3-8 m/s

     1-5 m/s

 

      1-3 m/s

 

USD - 1.1972 PLN - 4.2785
RUB - 69.5066 CHF - 1.1535
GBP - 0.8862 NOK - 9.3420
reklama
Velyke2017