Neįsipareigoję parduoti Lietuvos užsieniečiams

Liko vieni metai iki draudimo parduoti žemę užsieniečiams panaikinimo. Dauguma Lietuvos šviesuolių mano, kad, įteisinus žemės pardavimą užsieniečiams, ne tik Lietuvos kaimui, bet ir Lietuvos laisvei būtų užristas didžiulis akmuo. Gal net ilgiems amžiams. O juk mūsų žemė - didžiausia nacionalinė vertybė po žmonių.

Visuomenininkas, profesorius, agrarinių mokslų daktaras Antanas Svirskis įsitikinęs, kad išgelbėti kaimą dar galime, tik reikia pasitelkti protą, mokslą ir nubrėžti Lietuvos viziją.

- Tie, kurie siūlo kuo greičiau leisti žemę parduoti užsieniečiams, aiškina, kad žemė yra paprasčiausia prekė. Ar tikrai taip?

- Tie žmonės, kurie taip mąsto, matyt, nieko bendro nėra turėję su žeme. Žemė - tai pats brangiausias tautos turtas, gamybos priemonė. Jokiu būdu ne prekė. Žemės tikrai niekas nepavogs, nesudegins. Tinkamai naudojama, žemė gali tarnauti mūsų palikuonims, kaip tarnauja mums.

Virš mūsų pakibo materializmo banga. Norime viską parduoti, net savo kalbą. Ne parduoti išauginus, bet parduoti einant į kompromisus. Per tūkstantį metų Lietuva ne kartą buvo praradusi nepriklausomybę ir laisvę, bet savo žemių svetimtaučiams nepardavinėjo. Jeigu parduosime žemę, ką po to parduosime? Mamą, uošvę, vaikus, tėvų kapus?

Kai nėra pardavėjų, nėra ir pirkėjų. O pas mus užsienio ir vietiniai pirkėjai, pajutę pardavimo tvaiką, kaip vanagai galanda nagus. Daug kas prisipirko žemės palei Vilnių, Kauną, o dabar ir patys nebežino, ką su ta žeme daryti. Jie, aišku, labiausiai laukia draudimo panaikinimo.

Tik laiko klausimas, kai Lietuvoje žemės prisipirkę užsieniečiai pradės šeimininkauti kaip nori. Norės - augins genetiškai modifikuotus augalus, norės - siurbs viską iš gelmių, užterš vandenis.

Lenkijoje nuo šių metų pradžios penkiose Pajūrio zonos vaivadijose eksperimento tvarka buvo leista parduoti žemę užsieniečiams. Čia žemę masiškai superka tarptautinės monopolijos ir neslepia planų auginti genetiškai modifikuotus augalus. Įvairios visuomeninės Lenkijos organizacijos jau skambina pagalbos varpais, prašo Europos šviesuolių gelbėti jų žemę. Ar neatsitiks taip ir Lietuvoje?

- Parduoti užsieniečiais žemę draudžiama, bet skelbimų, kad brangiai superka žemę, pilni laikraščiai. Ir niekas neabejoja, kas už tų supirkėjų stovi.

- Taip, ir man dėl to baisu. Ar išdrįstumėte paskelbti, kad superkate savo gimtojo kaimo žemę, mišką, brangiai sumokate ir skubiai sutvarkote visus dokumentus? Tam reikia turėti daug pinigų, bet dar daugiau įžūlumo ir drąsos. Daromas nusikaltimas vidury dienos ir valstybėje niekas dėl to galvos nesuka. Tyku, ramu. Mūsų akyse agrovilai stipriausių žemės ūkio bendrovių žemę susipirko. Skėmių, Gudžiūnų, Mantviliškio. Laukų prisigriebė tiek, kad sėja iki vidurvasario, kulia iki užsnigimo.

Lietuvoje yra apie 4 mln. hektarų dirbamos žemės, vieša paslaptis, kad apie 1 mln. hektarų užsieniečiai jau yra supirkę ir tai vyksta iki šiol. Jeigu nuo ateinančių metų bus leista parduoti užsieniečiams žemę, drąsiai galiu pasakyti, kad 2015 metais pusė Lietuvos jau bus oficialiai išparduota. Nepažįstu nė vieno smulkiojo ūkininko, kuris turėtų tiek pinigų, kad galėtų varžytis su perkančiais žemę už užsieniečių pinigus.

Daug kas iš tų, kurie paskubomis pardavė žemę, jau yra nusivylę. Anksčiau gavo 2-3 tūkst. litų, o dabar jų kaimynams 6 tūkst. siūlo. Žmogeliai iš pradžių rankas bučiavo, kad tik jų žemę pirktų. Gautus pinigus pravalgė ar praūžė, tėvams ant kapų paminkliuką pastatė, o dabar keikia valdžią ir laukia pašalpų.

Labai norėčiau, kad tie, kurie dar nemiršta iš bado, susiturėtų nuo žemės pardavimo. Tų, kurie negali patys žemės dirbti ir ją apleidžia, nepulčiau labai smerkti. Gamtininko akimis žiūrint, dirvonuojanti žemė, jei tik ji nenešioja usnių, tikrai geriau už intensyviai ariamą ir tręšiamą. Jeigu dar krūmeliai dirvone užaugę, vietos atsiras ir bitei, ir paukščiui, ir kiškiui, ir pelytei. Lietuvoje jau žiogai baigia išnykti taip intensyviai ūkininkaujant.

- Teko girdėti, kad draudimas parduoti žemę stabdo naujų technologijų, naujos technikos atėjimą į Lietuvą. Nors kai kurie ūkiai technikos gausa ir modernumu nebesiskiria nuo užsienietiškų.

- Reikėtų kalbėti ne apie techniką, o apie tai, kas tą techniką gali įsigyti. Praėjusią savaitę buvau žemės ūkio parodoje „Ką pasėsi... 2013“. Dievuli mano, kiek technikos privaryta - nuostabios, blizgančios, o kainos baisios. Paprastas žemdirbys už savo pinigus jos niekada neįpirks. Perka tie, kurie turi daug žemės. Perka, nes gauna Europos paramą.

Pernai smulkiųjų ūkininkų, turinčių iki 10 ha, buvo deklaruota 170 tūkst., o stambiųjų ūkininkų - apie 2 tūkst. Oficialiai tie 2 tūkst. naudoja apie 80 proc. visos Europos Sąjungos paramos. Net ir turėdami gerą techniką dideli ūkiai mažiems nepadeda. Laukia, kad žmogelis greičiau žemę išnuomotų arba ją parduotų. Mano manymu, reikėtų penkeriems metams sustabdyti didžiųjų ūkių rėmimą ir tuos pinigus skirti smulkiesiems gelbėti. Didžiausia pagalba būtų agroservisų ir kooperatyvų steigimas. Pradžioje bent po vieną rajone, o dar geriau - kiekvienoje seniūnijoje.

- Gal tie, žemę supirkę, ją labiau vertina, saugo negu tikrieji savininkai?

- Sunkiausiais Lietuvai laikais į Lietuvą kėlėsi svetimšaliai dvarininkai, bet kiek jie paliko parkų, dvarų. Svetimi būdami, paliko. Raskite dabar bent vieną stambųjį ūkininką, kuris pasodino parkelį, apsauginę juostą, pastatė mokyklą, vaikų darželį. Lietuvos kaime niekas nebesodina giraičių, apsauginių juostų, tik kerta kerta. Didžiuliai laukai plyti, graužiami erozijos.

Agronomai šviesuoliai Antanas Būdvytis, Petras Vasinauskas sakydavo, kad ariami laukai negali būti didesni nei 200-300 hektarų. O Lietuvoje jau yra laukų, turinčių tūkstantį hektarų. Europos Sąjunga aplinkai ir kraštovaizdžiui gerinti per 2007-2013 metus skyrė beveik 2,77 mlrd. litų. Pinigai beveik jau visai išnaudoti, o kur rezultatai? Įsivaizdavau, kad Lietuva visa sužaliuos, o išėjo atvirkščiai - kraštovaizdis ne pagerintas, o sugadintas. Beveik 3 mlrd. ištratinta, ir nieko nematyti. Popierius mes tikrai mokame gražiai tvarkyti, kaip sovietiniais laikais.

- Kokie tie saugikliai, kuriuos žada sudėlioti Žemės ūkio ministerija, kad apsaugotų Lietuvos žemę nuo jos užvaldytojų ir kaimo visiško sunykimo?

- Sako, kad saugiklių yra, bet neaišku, kaip jie pas mus veiks. Danai nuo genetiškai modifikuotų augalų apsisaugojo nustatę, kad genetiškai modifikuoti augalai negali augti arčiau nei per 5 kilometrus nuo bitynų ir ekologinių ūkių. Ūkiai ten smulkūs, ir norintiems auginti tokius nebeliko kur įsiterpti, kad ir kaip jie norėtų. Užsieniečiai Danijoje žemės turi labai mažai, o nusipirkti jos ne taip paprasta. Žemė parduodama, jeigu užsienietis toje šalyje nuolat gyvena ne mažiau kaip 8 mėnesius per metus.

Vengrijoje užsienietis gali žemės gauti tik tada, kai bendruomenės nariai žemės nebeperka. Mūsų politikai siūlo pratęsti draudimą parduoti žemę užsieniečiams, kol tiesioginės išmokos Lietuvai pasieks ES lygį. Reikalauti vienodų išmokų reikia dabar ir neatidėlioti. Gali atsitikti taip, kad jie apskritai išmokas panaikins, ir liksime prie suskilusios geldos.

- Daugiau nei pusė vaisių ir daržovių Lietuvoje yra įvežta iš užsienio? Ar Lietuvoje nustojo daržovės augti?

- Lietuva galėtų išmaitinti mažiausiai tris Lietuvas be didelės įtampos, jeigu tik būtų išnaudojama visa žemė. Apie 25 tūkst. ūkininkų, turinčių 2-3 hektarus, galėtų ir norėtų dirbti, bet ką žmogus su savo rankomis ir kauptuku gali padaryti. 10-15 arų gali prižiūrėti. Bet jeigu turi 1 hektarą, kaip aš, Dievuliau mano, kokius kryžiaus kelius reikia pereiti, kol susirandi, kas pasės, nukuls. Kiek būtų galima įvairiausių daržovių, vaistažolių, retų ir netradicinių augalų priauginti, jeigu svarbiausiems darbams būtų ką nusisamdyti. Mes, keturi sūnus, baigėme mokslus tik todėl, kad mūsų tėvai laikė 3 karves. Tada būdavo paprasčiau, bet vis tiek sudarydavo sąlygas susiarti, pasisėti, parsivežti. Dabar suarimas - 300 litų už hektarą, sėkla, atvežta iš užsienio, - vėl keli šimtai litų. Karvutę laikai - paskiepijimas 50 litų, sukergimas - 100 litų. Galiausiai paaiškėja, kad iš to tik vargas, o ne pelnas. Žmonės priverstinai verčiami žeme atsikratyti.

- Lietuvis iš prigimties yra žemdirbys, ką jis veiks, jeigu neteks žemės?

- Aleksandro Stulginskio universitete pernai vyko konferencija, kurioje buvo diskutuojama, kaip jaunimą sugrąžinti į kaimą. Savo pranešime buvęs žemės ūkio viceministras Edvardas Raugalas pranešė, jog sudaryta 5 ministerijų jungtinė komisija, kuri važinėja ir važinės po visas seniūnijas (jų Lietuvoje yra net 500), vertins ir spręs, kaip išsaugoti kaimą ir žemės ūkį. Gal ir neblogai, bet papildomai paprašė, ir, supratome, gavo tiems pasivažinėjimams 60 mln. litų. Už tokią sumą galima būtų nupirkti seniūnijų agroservisams bent 100 traktorių ar kombainų. Nauji ministrai ir jų klerkai, regis, tęsia tuos pasivažinėjimus.

Atrodo, kad ne valdžia moko žmones, kaip gyventi, o patys mokosi, kaip valdyti. Tūkstančiai valdininkų sėdi kabinetuose ir jiems dar reikia kažkokių pasivažinėjimų? Ar ne geriau įsteigti vieną ministeriją, paskirti 5 viceministrus ir tegul tvarkosi. Sutaupytume pinigų.

Klerkai tegul paklausia sumanesnio seniūno ir sužinos, ko reikia Lietuvos kaimui. Gaila, bet ne visi seniūnai sumanūs. Pats tuo įsitikinau. Žino, kiek pašalpų išmokėta, kad trys šventės surengtos, kilometras kaimo kelio pataisytas. O kiek mažažemiai turi karvių kaime, kiek traktorių, nežino. Traktorių beveik niekas neturi.

Lietuva dar turi paskutinę progą sustabdyti kaimo degradaciją ir smulkiųjų ūkių griūtį. Jeigu nebus sudarytos sąlygos padėti smulkiesiems ūkininkams ir bendruomenėms įsigyti technikos ir leisti patiems dirbti žemę ir iš to pragyventi, jiems neliks kito pasirinkimo, kaip tik žemę parduoti. Sunku įsivaizduoti, kad Lietuvos kaime yra 100 tūkst. bedarbių, kad kaimas perka pieną, kiaušinius parduotuvėje. Nuo 2003 iki 2012 metų karvių Lietuvoje sumažėjo 94 tūkst., kiaulių - 271 tūkst.

Žvelgiant į Lietuvos kaimą atrodo, tarsi ką tik karas būtų pasibaigęs, stichinė nelaimė praūžusi. O Lenkijoje kaimai kruta, nes tenykščiai smulkieji žemdirbiai išsaugojo techniką, technologijas. Beveik kiekvienas ūkelis turi traktoriukus, kombainą, džiovyklas. Lenkų trihektarininkai tik ir laukia, kai bus leista Lietuvoje žemę pirkti. Jie gali iki Vilniaus palei pasienį po 2-3 hektarus supirkti ir mums auginti daržoves ir parduoti už savo kainas.