Negalia neatėmė "Velnio nuotakos" balso

Galbūt daugelis jūsų nežino, kad daugiau nei prieš trisdešimt metų lietuviškame miuzikle “Velnio nuotaka” ši moteris atliko pagrindinės aktorės Vaivos Mainelytės, vaidinusios Girdvainio mylimąją Jurgą, muzikinę partiją. Kaip dabar gyvena Tatjana ZAVADSKIENĖ (59), tada besivadinusi Asta Chomentauskiene? Pasirodo, graudžias Jurgos arijas traukusios moters, kurią suradome Naujojoje Vilnioje, gyvenimas slenka skurde ir tamsoje.

Susitikimas

Kartu su sutuoktiniu T.Zavadskienė jau dvidešimt trejus metus gyvena Naujojoje Vilnioje. Atvykusi prie daugiabučio durų pirmiausiai susidūriau su jos vyru Edvardu. Jis padarė malonaus ir paslaugaus žmogaus įspūdį: kol šeimininkė ruošėsi susitikimui, ieškodamas žmonos jaunystės nuotraukų vyras iškraustė kone visus stalčius ir spinteles. Sakė, kažkur turėtų būti ir jų vestuvinės nuotraukos, bet taip greitai jų negalįs surasti.

Šeimininkas mane pakvietė į didįjį kambarį. Prisipažinsiu, iš pat pradžių, tik užėjusi į skurdžius, seniai remontuotus, tačiau labai tvarkingus, namus, buvau kiek šokiruota. Nusitrynusios sienos ir grindys, seni baldai ir daiktai, ant spintelės išrikiuoti vaistų buteliukai ir pakuotės - tokia “velnio nuotakos” balso kasdienybė. Tačiau dėl švaros ir tvarkingumo buto gyventojams nieko neprikiši: svetainėje stovinčioje sekcijoje daiktai buvo tvarkingai išdėlioti, išskleista sofa su foteliais buvo gražiai užtiesti.

Netrukus, laikydamasi už sienų, į kambarį įeina ir ponia Tatjana. Kai su šeimininke prisėdome šnekėtis, jos vyras mandagiai atsiprašė ir išėjo savo reikalais, palikęs mus vienas. Akla moteris pirmiausiai mandagiai pasiteiravo, ar neprieštarauju, kad ji galvą bus apsirišusi pilkos spalvos apspurusia, tačiau labai šilta vilnone skara.

Kol kalbėjomės su šeimininke, augintinis Redis, labai mielas ir vietoje nenustygstantis šunelis, visąlaik sukosi aplink kojas ir prašėsi paimamas ant rankų.

“Vieną gražią dieną paskambina buvęs mano vyras Chomentauskas ir sako: “Tatjana, aš noriu tau padovanoti labai jauną ir protingą šuniuką. Tikiu, kad jums bus viskas gerai... Tai aš atvažiuoju”, - šešiamečio Redžio atsiradimo istoriją prisiminė moteris. Iki tol su sutuoktiniu turėjo spanielių veislės keturkojus.

Aklumas tam netrukdo

“Jau ilgai sergu išsėtine skleroze. Dėl šios ligos ir turiu pirmos grupės invalidumą”, - liūdnai prisipažįsta buvusi artistė. Jau bemaž dvidešimt metų jos gyvenimas slenka tamsoje, tarp keturių kambario sienų. Regėjimo netekusi Tatjana į lauką išeina labai retai, tik tuomet, kai iš tikrųjų labai reikia. Religinga moteris bent porą kartų per mėnesį autobusu viena nuvažiuoja pasimelsti į Aušros Vartų koplyčią. “Vyras mane nuveda į netoliese esančią stotelę ir įsodina į 31-ąjį autobusą, kuris sustoja prie pat Aušros Vartų. Iš tikrųjų labai greitai susitaikiau su negalia”, - sako ji.

Meniškos prigimties Tatjanai sunki liga bei aklumas nekliudo ir groti akordeo-nu, kurį jai padovanojo Edita Mildažytė, ar megzti. “Regėjimo praradimas tam tikrai nėra kliūtis. Mano vyras yra labai protingas žmogus. Kai labdaros parduotuvėje pamato patinkantį, įdomų megztinį iš gerų siūlų, jį nusiperka. Tada abu džiaugiamės pirkiniu ir galvojame, kaip mes jį galėtume pakeisti, kad būtų dar gražesnis. Dažniausiai prisiuvame arba primezgame prie jo naujas detales, įvairius papuošalus. O kai groju akordeonu, pajuntu tokį palengvėjimą”, - atsidūsta moteris. Kadaise vakarinę dailės mokyklą baigusi Tatjana apgailestauja tik dėl vieno - kad negali piešti. Dailininkės gabumais apdovanota moteris yra nupiešusi labai daug piešinių, tačiau tik keli puošia kambarių sienas, - kiti kažkur pasimetė, kiti - giliai nukišti...

Ji kalba lėtai ir ramiai, nuolat stabteli susimąstydama, kartais pasitaiso. Įpusėjus pokalbiui Tatjana paprašo iš virtuvės atnešti peleninę ir vien per pokalbį sutraukia keletą cigarečių. Šįkart “Primą”, prisipažįsta, ne visada pinigėlių pakanka geresnėms cigaretėms. Norėdama nupurtyti pelenus, Tatjana cigaretę baksteli į savo pačios ranką ir iš netikėtumo rikteli.

Jos instrumentas - akordeonas

Tatjana “Velnio nuotakos” plokštelėje įrašyta kaip Asta Chomentauskienė. Moteris aiškina, kad su Chomentausku jau senų seniausiai išsiskyrė ir dabar jau dvidešimt trejus metus yra ištekėjusi už Edvardo. Ukrainietiško kraujo turinti Tatjana dabar vadinasi savo tikruoju vardu. “Jauni tuomet su buvusiu vyru sugalvojome mane pavadinti Asta, tačiau pase visuomet išlikau Tatjana”, - paaiškina buvusi artistė.

Galėjusi pasigirti gražiu balsu Tatjana priklausė vienam vokaliniam ansambliukui, kuris buvo suburtas su tuomet jaunu kompozitoriumi Laimiu Vilkončiumi. Be Tatjanos, visi ansamblio nariai mokėsi konservatorijoje: kas griežė smuiku ar kitu instrumentu, kas mokėsi vokalo. “Visi mes dainavome fugas, gražiausias pasaulyje. Buvo nuostabus profesionalus skambesys... Mes tiesiog pasakiškai dainavome rimtus kūrinius”, - prisiminimais dalijasi Tatjana.

Kai filmui “Velnio nuotaka” buvo kuriama muzika, filmo kompozitorius Viačeslavas Ganelinas pagrindiniam Jurgos vaidmeniui ieškojo puikaus vokalo atlikėjos. L.Vilkončius jam pasiūlė vokalistę

Tatjaną. “L.Vilkončius paėmė mane už rankos, nuvedė į įrašų studiją ir pasakė: “Šita mergaitė jums viską padainuos. Taip puikiai, kaip reikia. Net nereikia nieko kito ieškoti”, - kaip šiandien prisimena Tatjana. - Viskas sekėsi labai gerai. Žodžiai man buvo padėti prieš akis. Į repeticijas ateidavo pats maestro V.Ganelinas. Visą skambesį su juo surepetuodavome be orkestro. Jis paaiškindavo, ką reikia akcentuoti, kur balsas turi būti tylesnis, o kur garsesnis”.

Tatjana sako, kad su garsia mūsų šalies aktore Vaiva Mainelyte, kuri “Velnio nuotakoje” atliko pagrindinį Jurgos vaid-menį, per darbų gausybę netgi nespėjo susitikti. Legendinę aktorę Tatjana išvydo tik tuomet, kai filmas jau buvo parengtas ir labai audringai pristatytas žiūrovams. “Kaip šiandien prisimenu ir dabar tuos žodžius... “Pažiūrėk tu, pažiūrėk, kaip man linksma, kas ten daros... Pažiūrėk tu, pažiūrėk, svaigsta galva”. Žinoma, daugelis dalykų nugrimzta į praeitį, tačiau dainos žodžius prisimenu taip, tarsi tai būtų buvę vakar”, - sako Jurgos arijas “Velnio nuotakoje” traukusi moteris.

Tatjana nuo pat ankstyvos jaunystės mokėsi groti akordeonu, kartais tai darydavo neįprastoje erdvėje: “Mano mamytė dirbo maisto produktų sandėlyje. Kai ateidavo labai geras mano muzikos mokytojas, jinai mus toje pagrindinėje salėje uždarydavo, kad niekas netrukdytų. Buvo pasakiškas džiaugsmas, kai mes mokydavomės groti”. Tatjana ir dabar šiltai prisimena savo mokytoją, kuris, jos žodžiais tariant, buvo nepaprastai geras ir mielas žmogus.

Vyras labai artimas

Optimizmo neprarandanti ligota moteris džiaugiasi kiekviena diena, nors jos gyvenimas slenka gan nuobodžia vaga, kas keturias valandas turi gerti vaistus. “Ketvirtą ryto pirmoji mano tabletikė”, - atvirai savo kasdienybe dalijasi ji.

Dviejų kambarių bute gyvenanti Tatjana džiaugiasi savo sutuoktiniu Edvardu. Sako, kad vyras jai yra labai artimas žmogus, būtent jis yra padėjęs susitaikyti su klastinga ir sunkia liga. Žmoną prižiūrintis vyras neturi nuolatinio darbo, tačiau labai dažnai kartu su draugu uždarbiauja remontuodamas butus. Jis ne tik prižiūri savo ligotą žmoną, bet ir rūpinasi visa buitimi - tvarkosi namuose, užsiima valgio ruoša. “Vyras labai geras žmogus. Ačiū Dievui, kai atvažiavome gyventi į šitą butą, visiškai pasibaigė jo išgėrinėjimai. Jis kardinaliai pasikeitė į gera: labai anksti ryte atsikėlęs, pirmiausiai virtuvėje pasistato žvakę ir pasimeldžia, o tada jau eina virtis kavą, skustis ir tvarkytis”. Nors iš Tatjanos invalidumo pensijos gyvenančiai šeimai nuolat pritrūksta pinigėlių, vyras žmonai visada stengiasi parnešti kokį jos mėgstamą skanėstą.

Tatjana su savo vyru pažįstama nuo vaikystės. Abu gyveno gretimuose daugiabučiuose, priešingose kelio pusėse, ir buvo kiemo draugais. Kaip dabar prisimena Tatjana: jis gyveno 64-ajame name, o ji - 63-iajame. Tačiau platinant kelią namų gyventojai buvo perkelti į Naująją Vilnią. Prieš ištekėdama Tatjana gyveno aukštu žemiau esančiame bute negu dabartinis jos vyras, vėliau savo butą paliko vienturčiam sūnui Gintui ir persikraustė pas sutuoktinį.

Pirmosios Tatjanos santuokos sūnus Gintas iš mamos paveldėjęs menišką sielą. Nuo jaunų dienų dainavo “Ąžuoliuko” chore, baigė Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, kelias klases mokėsi ir Čiurlionio menų gimnazijoje. Su Vilniuje gyvenančiu sūnumi Tatjana matosi dažnai, rečiau ją aplanko devyniolikmetis anūkas Andrius.

Iš mokyklos laikų išliko labai artima Tatjanos draugė biologė: “Neįkyrėdamos viena kitai dažnai susiskambiname, labai maloniai pasikalbame. Kai tik ji turi laisvesnių dienų, atvyksta manęs aplankyti su visokiais skanėstais. Su ja padengiame stalą. Pasidžiaugiame. Ši mano didžioji draugė man suteikia tiek daug dvasinių turtų”.

Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita".