respublika.lt

2017 birželio 27, antradienis

PRENUMERAT akcija

Lietuvybė - estafetė, kuri nesibaigsnuotraukos

2016 spalio mėn. 16 d. 08:13:23
Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

„Iki šiol mokėjome jaustis vertingi ir unikalūs tik atsieję save nuo platesnių kontekstų, - paklausta apie nūdienos lituanistikos iššūkius, sako humanitarinių mokslų daktarė VU Lietuvių literatūros katedros docentė Audinga Peluritytė-Tikuišienė. - Atėjo metas išmokti pastebėti savo unikalumą ir neišsikirpus Lietuvos iš pasaulio žemėlapio“.


- Sakoma, kad nūdienos studentai - tai ateities Lietuva. Todėl itin smalsu jūsų, jau dvi dešimtis metų su studentais lituanistais dirbančios pedagogės, paklausti - kokia gi ta ateities Lietuva? Ar tiesa, kad šių laikų jaunimas labai skiriasi nuo mūsų - Lietuvos nepriklausomybės pradžioje studijavusiųjų kartų?

- Tiesą sakant, kiekvienais metais žvelgdama į pirmakursius, su kuriais fakultete susitinku pirmoji iš lietuvių literatūros dėstytojų, pati sau užduodu šį klausimą: kuo jie panašūs į ankstesniųjų kartų studentus, kokiomis savybėmis išsiskiria?.. Pirmųjų paskaitų metu stengiuosi juos ne tiek perprasti, kiek pajusti, kaip darydavo ir mus, anų laikų studentus, ugdžiusi profesorė Viktorija Daujotytė. Ji įeidavo į auditoriją, įdėmiai nužvelgdavo pirmakursių veidus, kelias minutes patylėdavo ir kažką apie juos garsiai pasakydavo. Pavyzdžiui: „Matau ir pasipešiojusių žmonių auditorijos gale“ arba „Jaučiu, jau beveik jaučiu jūsų kursą“... O vienas kolega dėstytojas pasakojo, kad jų kursas Profesorės buvo sutiktas žodžiais: „Vajė, kokia amorfiška masė“... Ji sugebėdavo tą įžanginę frazę suformuluoti ir ištarti taip, kad studentai jos žodžius įsimindavo, apsvarstydavo, mėgindami suvokti, ką jie reiškia, o neretai tie žodžiai studentams tapdavo papildomu iššūkiu ir akstinu siekti studijų metu ne pažymio ar diplomo, o stengtis tobulėti, sukurti save.

Ką galėčiau pasakyti apie šiemetinius pirmakursius?.. Na, aukštąsias tam tikros disciplinos studijas pasirinkę jaunuoliai jau yra daugiau ar mažiau susiformavusios asmenybės, turinčios ryškių individualių bruožų. Visi jie yra skirtingi, todėl aptikti bendrų, visai kartai būdingų, bruožų nėra taip paprasta. Tačiau drįsčiau teigti, nūdienos jaunesniųjų kursų studentai yra žmonės, įgudę laisvai ir nuoširdžiai bendrauti su kitais žmonėmis, bet jau nebe tiesiogiai - virtualioje erdvėje, per skaitmeninius naujausių technologijų monitorius, per socialinius tinklus... Panašu, kad filologija jiems reikalingiausia kaip gairės, padedančios pasirinkti, ką gyvenime veikti, ką skaityti, kaip ir apie ką mąstyti, kokiomis vertybėmis kliautis... Kai kuriems mano kolegoms šiemetiniai pirmakursiai pasirodė kupini liūdesio, tačiau man atrodo, kad jie ne liūdni, o itin susikaupę. Kiekvienas jų auditorijoje priešais dėstytoją sėdi tarsi prieš tik jam vienam matomą vaizdą monitoriaus ekrane ir tarsi mėgina visas įgyjamas žinias bei patirtis skaitmeninti.

Taip pat jie yra itin atsargūs ir nelinkę demonstruoti emocijų. Tuo, beje, galbūt labiausiai ir skiriasi nuo tų kartų, kurios studijavo prieš dvidešimt metų. Kalbant jausti nuolatinę studentų reakciją į tavuosius žodžius anuomet nereikėdavo jokių pastangų - auditorijos emocijos tiesiog kunkuliuodavo ore. O dabar studentų reakcija apsiriboja rimtesniu ir atidesniu žvilgsniu, vienu kitu slaptu šyptelėjimu... Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jie abejingi, tačiau taip nėra - tiesiog jų emocijų išraiškos - kitokios, labiau būdingos žmonėms, kurių viešumas - skaitmeninė technologija. Jie turi nemenką savivertę, didžiulės bendravimo patirties, pažįsta gausybę įvairių tautų ir kultūrų žmonių, gyvenančių įvairiausiose pasaulio vietovėse, tačiau, komunikuodami tarp savęs ir pasaulio, visuomet jaučia menamą monitoriaus pertvarą, tarsi atribojančią, bet drauge ir saugančią. Galbūt kaip tik todėl jie santūresni ir gerokai atsargesni demonstruoti reakcijas nei ankstesnių kartų studentai, bet, nepaisant to, labai pozityviai nusiteikę.

Beje, apie šiemetinius pirmakursius kalbėjausi su kolege, kurios didžiuma studentų - Lietuvoje studijuojantys užsieniečiai, ir buvo įdomu patirti, kad mudviejų pastebėjimai beveik identiški, kad mano ką tik įvardyti skiriamieji dabartinių pirmakursių kartos bruožai būdingi ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių jaunimui.

- Tiesa, kad dabartiniai studentai nejaučia tarpusavio bendrystės, nėra kolegiški tarpusavyje, nepadeda viens kitam egzaminų metu, neleidžia bičiuliams nuo jų nusirašyti?


- Iš pirmo žvilgsnio tai išties panašu į nekolegiškumą, tačiau taip nėra. Iš tiesų jie neskuba vieni kitiems į pagalbą egzaminų metu ne dėl konkurencijos ir visai ne piktdžiugiškai - tiesiog kuriam studentui „užstrigus“ atsakinėjant, šiais laikais nėra įprasta sufleruoti jam iš auditorijos, nes nūdienos studentų supratimu neprašytam kištis į kito žmogaus pasisakymą yra neetiška.

Bičiuliškumą jie supranta kitaip ir reiškia jį kitais būdais. Pavyzdžiui, jie itin brangina ir puoselėja ilgalaikę draugystę, neskuba santykių nutraukti, draugų neišduoda, nepameta, nereitinguoja...

Draugystėje jie nesiekia visiško atvirumo ir nesiveržia į viens kito slapčiausius gyvenimo užkaborius, bet būtent dėl to jie ir neįsivelia į mūsų kartos žmonėms būdingas aštrias dramas tarp artimų bičiulių, neretai iš draugų virstančių kone prisiekusiais priešais. Jų numanoma bičiulystės grafiko kreivė - stabili, vairuojama sąmoningai stengiantis vengti ekstremumo taškų.

- O koks dabartinių lituanistikos studentų santykis su nacionaline literatūra?

- Kai minėjau nūdienos jaunimui būdingą santūrumą - turėjau omeny, kad jis šiai kartai būdingas visose gyvenimo srityse. Taigi ir santykyje su nacionaline literatūra. Jei kalbėdama apie vieną ar kitą lietuvių rašytoją pastebiu į mane įremtą įdėmų kurio nors studento žvilgsnį ir paprašau jį išsakyti savąją nuomonę, dažniausiai sulaukiu atsako, kad kalbėti norėsiąs šiek tiek vėliau. Tas „šiek tiek vėliau“ įprastai būna po kokių trijų savaičių, visai netikėtu metu, tačiau visada nustebina tai, kad studentas ne tik idealiai tiksliai atsimena tai, kas prieš tris savaites buvo kalbama, bet kad per tą laiką jis giliai ir nuosekliai apmąstė visa tai, ką nori pasakyti.

Mes, sovietinių laikų pabaigos - Lietuvos nepriklausomybės pradžios studentai lituanistai, iš mus brandinusių tokių iškilių asmenybių, kaip profesoriai Juozapas Girdzijauskas, Donatas Sauka, Viktorija Daujotytė, Elena Bukelienė, natūraliai paveldėjome idealistinį lituanistikos supratimą, ir tai, kad nacionalinė lietuvių literatūra yra brangintina vertybė, mums buvo tarsi aksioma, nereikalaujanti įrodymų.

Šių dienų jaunimas auga ir bręsta jau visiškai kitokiame pasaulyje, todėl jų santykis su nacionaline lietuvių literatūra nėra natūraliai paveldėtas - jį kiekvienas asmeniškai turi atrasti.

Tiesa, iš studentų lituanistų kol kas nesulaukiu tokių klausimų, tačiau būsimieji žurnalistai ne kartą mane yra mėginę remti prie sienos: „Aš ne tik domiuosi, bet ir labai mėgstu literatūrą, bet ne lietuvių, o pasaulio, ir skaityti ją noriu ne lietuviškai, o angliškai, tad kodėl esu verčiamas skaityti nacionalinę lietuvių klasiką?“

Atkirtį jiems esu pasiskolinusi iš kolegos Regimanto Tamošaičio. Sakydavau: „O tu pamėgink sau atsakyti, kam apskritai yra reikalinga lietuvių literatūra? Kai atsakysi, paklausk savęs, o kam apskritai reikalinga Lietuva? O kai ir tai atsakysi, tada jau paklausk savęs, o kam pats esi reikalingas?“ Po tokio atsakymo vienas kitas tarsi nubunda.

Žinoma, jei klausimas, kam reikalinga lietuvių literatūra, būtų užduotas hipotetiškai kur nors, tarkim, Zimbabvės universitete, atsakymų į jį galėtų būti įvairių, tačiau čia, Lietuvoje, kur mes esame vienetiniai ir vieninteliai, šis klausimas juk yra ontologinio-egzistencinio lygmens. Tai - mūsų pamatai. Na, o jeigu tau kyla klausimų dėl savųjų pamatų, vadinasi, ir į klausimą „Kas aš esu?“ sau dar nesi atsakęs.

Taigi, ačiū Dievui, lituanistikos studentams tokių klausimų nekyla. Taip pat džiugina ir ramina, kad jaunimas noriai ir uoliai studijuoja lituanistiką, kad lietuvių kultūra drauge su jos kalba, istorija, literatūra jiems vis dar yra svarbi, vis dar geba jiems byloti ir jie iš šios kultūros vis dar kažko nori ir tikisi.

Studentų suinteresuotumu neleidžia abejoti vien jau tai, kad ir manęs, ir kitų dėstytojų jie prašo papildomų paskaitų bei seminarų. Ir prašo taip nuoširdžiai, kad sunku nesutikti.

- Profesorė Viktorija Daujotytė savąją pedagoginę misiją yra pavadinusi „lituanistika su vosilkomis“, turėdama omenyje, kad jos lituanistika yra neatsiejama taip pat ir nuo lietuvybės dvasios puoselėjimo ir skleidimo. Ar šių dienų lituanistikoje „vosilkų“ dar tebesama?


- Jų yra. Jų tikrai yra, tačiau turime suvokti, kad tos „vosilkos“ šiandieniniame pasaulyje turi taip pat ir konservatyvumo, praėjusio laiko, stovėjimo vietoje prieskonį... Pasaulis sparčiai plečiasi, todėl savųjų šaknų poreikis jaunimo širdyse varžosi su besiplečiančio pasaulio pažinimo poreikiu.

Suprantu, šiuos abu kontekstus harmoningai suderinti dabarties ir ateities lietuvio sąmonėje yra rimtas iššūkis dabartinei lituanistikai, nes lygiai taip pat suprantu, kad nebegalime ir gyventi užsidarę savo rūtų darželyje, pasauliui kartodami vien: „Nekiškit nagų prie mūsų vertybių - jos amžinos, ir nieko kito, išskyrus protėvių aukurus, mums nereikia“. Mums būtina kuo sparčiau atrasti teisingus atsakymus, nes studentams itin aktualu šiandien aiškiai suvokti save ir tą Maironio Lietuvą platesniame kontekste, žinant, kad po savąjį Maironį turi kiekviena tauta.

Niekur nedingsime, teks daug ką apie save permąstyti ir daug ko išmokti. Iki šiol mokėjome jaustis vertingi ir unikalūs tik atsietai nuo platesnių kontekstų - tarsi žirklėmis išsikirpę Lietuvą iš pasaulio žemėlapio. Dabar yra metas išmokti pastebėti, atpažinti savąjį unikalumą ir akį kerinčiame begaliniame pasaulio margumyne.

- Na, taip, bet jums arba man, apsisprendžiant studijuoti lituanistiką, svarbus motyvas buvo noras dirbti Lietuvai. Ne konkrečiai esamai ar būsimai šalies vyriausybei, ne jų atstovaujamoms „šiuolaikinėms“ mąstysenoms bei moralės normoms, o Maironio įpūstai Lietuvos dvasiai. Ar šis motyvas dar egzistuoja?


- Šį motyvą jaučiu. Jaučiu taip pat ir poreikį jį perduoti.

Žinot, Tartu žaislų muziejuje mačiau keletą nuotraukų, fiksuojančių skirtingais laikais augančių estų berniukų žaidimus. XX amžiaus pradžios nuotraukoje - berniukai medyje įsirengę būstą. XX amžiaus vidurio nuotraukoje - jau visiškai kitos epochos peizaže - berniukai medyje įsirengę būstą. Ir galiausiai - visai šių dienų fotografija, kurioje berniukai ir vėlgi medyje įsirengę būstą...

Žvelgdama į šias nuotraukas labai aiškiai pajutau, kad taip yra ir visų tautų kultūrose - esama sandų, kurie nuolat atsikartoja, atgimsta, ir joks konkretus laikmetis su jam būdingomis madomis, dekadansais, ideologiniais bei moraliniais kontekstais negali užgožti, nuslopinti ar sunaikinti.

Tuos nesunaikinamus sandus jaučiu beatsikartojant ir žvelgdama į besikeičiančias studentų lituanistų kartas, ir skaitydama naujausius šiuolaikinių lietuvių rašytojų literatūros kūrinius... Esama reiškinių, kurie nesibaigia, ir esama šerdies, kuri nesikeičia. Tai ramina ir teikia vilties, kad lietuvių kultūra, lituanistika bei lietuvybė turi ir turės tęstinumą. Tai sakau, nes jau matau konkrečius ateinančiųjų kartų žmones, kurie tą lietuvybės perdavimo estafetę nuneš į ateitį. Tai jaunuomenei, žinoma, visko nutinka - nelaimingos meilės, abejonės dėl pasirinktų studijų ir pasirinktos gyvenimo kelio krypties, tačiau kad ir kaip susiklostytų jų gyvenimai, kokią profesiją jie pasirinktų, žinau, jie vis tiek neš tą maironiškąją vėliavą. Nes jau ir dabar neša.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Gyvenimas"


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • NESĖKMĖ: Ispanijoje vykstančio Europos krepšinio vežimėliuose čempionato penktojo turo rungtynėse B grupėje pirmadienį Lietuvos rinktinė 61:73 pralaimėjo Švedijos komandai ir patyrė penktąją nesėkmę.
  • SOFTBOLAS: Italijoje vykstančio Europos softbolo čempionato trečiosiose B grupės rungtynėse pirmadienį Lietuvos rinktinė 5:17 pralaimėjo Slovakijos komandai ir patyrė trečiąją nesėkmę.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
jogle rugsejis

Ar reikia Lietuvoje įteisinti balsavimą internetu?

balsuoti rezultatai

Ar dažnai lankotės kino teatre?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +11  +14 C

   +8   +10 C

 

   +12  +15 C

   +15   +18 C

  +17  +19 C

 

   +17  +20 C

    5-10 m/s

     2-7 m/s

 

      1-5 m/s

USD - 1.1187 PLN - 4.2108
RUB - 66.0390 CHF - 1.0881
GBP - 0.8783 NOK - 9.4788
reklama
Velyke2017
reklama
Rokiškio pienas 2017.06