Lietuvinė naktižiedė (Silene lithuanica)

Kaip lengva atsiminti šitą ryškiaspalvę Dainavos krašto gėlę. Vieną kartą pamatysi - ir jau niekada neužmirši. Ir todėl, kad iki jos reikia toli keliauti, ir todėl, kad vardas toks ypatingas: lietuvinė naktižiedė. O ir lotyniškoji binarinė nomenklatūra, toji simbolių kalba visame pasaulyje suprantama vienodai, labai aiški: Silene lithuanica. Graikų kalboje selene yra mėnulis, taigi aišku, kad naktižiedės žydi mėnuliui šviečiant...

Lietuvos vardas botanikų raštuose

Augalų ir gyvūnų atradimo bei prijaukinimo istorijos galėtų būti moksleivių vadovėlių spalvingiausieji puslapiai. Kas pasakys, kaip ir kada Europoje atsirado dramblys?1 Kodėl žvėrelis skvonkas2 yra pats nelaimingiausias gyvūnas pasaulyje? Kada ir kokiame prieškario Lietuvos dvare pražydo amerikinė agava3, didelius baltus žiedus iškelianti į šešių metrų aukštį? Kas yra puošnioji velvičija, kurią Namibijos dykumoje atrado keliautojas F.Velvičas (Welwitsch)? Pats atradėjas iš karto pagalvojo, kad tai yra ne augalas, o gyvūnas...

Įdomiausia yra tai, kad daug atradimų galima... pakartoti. Prisirink egzotiškiausių augalų sėklų ir sėk savo darže. Vos tik pasėsi, tave ir apims atradėjo nerimas: ar sudygs, ar nesugrauš jauno daigelio vikšras, ar neišknis kurmis, ar... Seniai juk žinoma: žmogus atsako už visus, kuriuos prijaukino. Nesvarbu, ar tai gyvūnas, ar augalas.

Atradimai būna visokie. Būna labai staigus atradimas, kai pamatai ir tuoj pat gali šaukti tą laimingojo atradėjo šūkį: „Eureka!“ Bet kartais iki atradimo reikia eiti ilgai, kol besikaupiantys faktai ir menkos detalės pamažu artina tave prie ramaus, bet svarbaus supratimo. Taip dažniausiai dirba archeologai. Iš mažų buvusio gyvenimo skeveldrų jie sulipdo visą ornamentą. Ir kartais daro netgi tokią svarbią išvadą: labai labai seniai gyvenę žmonės nebuvo už mus kvailesni. Bet ir botanikai seka archeologais ir tą geidžiamąjį eureka gali ištarti kambary, prie savo raštų, ir netgi žiemą, kai visi žolynai po sniegu. Matyt, panašiai dabar galime galvoti apie lietuvinę naktižiedę: sukaupėme daug faktų iš viso arealo, pradėjome auginti šį tikrai estetišką augalą gėlių darželyje ir žinome, kad Pietų Lietuvoje ši rūšis atrodo gražiausiai, labiausiai dera prie tylaus Dzūkijos grožio. Ne Mozūruose, ne Polesėje, o Dainavoje lietuvinė naktižiedė yra tikriausias aborigenas. Ūlos skardžių smėlynuose, prie miško keliukų, jungiančių šilinių dzūkų kaimus, ir net kapinių kalneliuose ryškiaspalvė lietuvinė naktižiedė yra nepamirštamas akcentas. Ši rūšis yra endemas, taigi jos paplitimo sritis labai nedidelė. Štai kodėl veltui ieškotume kokios nors žinios apie lietuvinę naktižiedę rusų daugiatomėje augalų enciklopedijoje. O ir naujausiame lietuviškame „Botanikos vardų žodyne“ nerasime lietuvinės naktižiedės nei angliško, nei vokiško vardo. Todėl, kad tuose kraštuose šios rūšies nėra. Tai nereiškia, kad šių šalių mokslininkai nežino mūsų naktižiedės, žino, bet vadina ją lotynišku vardu, taigi vis kartoja Lietuvos vardą. Taip, kaip mes tardami, pavyzdžiui, velvičijos vardą kiekvieną kartą pasakome, kad surado šį keisčiausią mūsų planetos augalą Velvičas.

Pirmą kartą lietuvinė naktižiedė (Silene lithuanica) paminėta lenkų spaudoje 1911 metais. Atradėjas - lenkų botanikas Hugas Zapalovičius (Hugo Zapalowicz, 1852-1917). Tokiu būdu ši jau šimtą metų Lietuvos vardą garsinanti rūšis buvo atskirta nuo panašios darželinės naktižiedės ir kitų šios genties rūšių. Tada dar nežinota, kad šis augalas paplitęs labai ribotai, kad įspūdingiausiai atrodo būtent prie Ūlos. Povilas Snarskis didžiuliame „Vadove LTSR augalams pažinti“ (1954) tiktai pažymi, kad ši rūšis yra reta. Profesorė Marija Natkevičaitė-Ivanauskienė 1971 m. liepos 20 d. netoli Valkininkų suranda baltai žydinčią lietuvinę naktižiedę. O minint M.Natkevičaitės-Ivanauskienės šimtąsias gimimo metines (2005 m. spalio 5 d.) Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto salėje buvo rodomi du profesorės herbariniai pavyzdžiai: lietuvinė naktižiedė ir kampuotasis česnakas. Lietuvinė naktižiedė buvo rasta prie Ūlos, netoli Rudnios kaimo.

Taip ir pradėjome suprasti, kad šis ryškiai žydintis žolynas mums darosi brangus, kad smėlėtas Dainavos kraštovaizdis su raudonai žydinčia lietuvine naktižiede nepasikartoja nei Mozūruose, nei Baltarusijos Polesėje, nei Ukrainos Polesėje. Ir kai LŽŪA docentas Erikas Purvinas 1988 m. paskelbė straipsnį gražia antrašte „Lietuvinės naktižiedės pėdomis“, gamtininkai savotiškai sukluso: ir retą augalą reikia sekti lyg besislapstantį žvėrį, kuris palieka pėdas. Tai, be abejo, buvo atradimas - lietuvinė naktižiedė „perėjo“ Nemuną. Lazdijų rajone, taigi Užnemunėje, E.Purvinas pirmasis surado šią retą rūšį.

Svarbu yra pamatyti pasaulį, o ne pakeisti jį

Maždaug prieš pusę amžiaus Vilniaus universiteto darbuotojų kolektyviniuose sodeliuose prie Molėtų plento galima buvo pamatyti, kad obelų pavėsyje puikiausiai auga... meškiniai česnakai. (Tie patys, kuriuos vėliau kaip retenybę įrašėme į savo Raudonąją knygą, tie patys, kurie ne vieną tremtinį lietuvį Sibire išgelbėjo nuo mirties.) Matyt, tada ir prasidėjo įdomiausių ir naudingiausių laukinių augalų kultūrinimas, nors Kauno botanikos sode tokie bandymai jau buvo ir prieš karą. Dabar šitokie eksperimentai jau nebe naujiena. Kai žinai, kur auga mūsų floros retenybės, nesunku surinkti sėklas ir pabandyti pasėti darže. Ir labai greitai paaiškėja, ar iš tikrųjų ši rūšis yra tokia jautri ir nykstanti, ar gamtoje jai trūksta tinkamų biotopų. Eksperimentas mums padeda pamatyti pasaulio įvairovę, o retkarčiais praturtina ir mūsų stalą. Būna ir taip, kad, pasisėję kokią tikrai estetišką retenybę, pirmųjų jos žiedų laukiame ketverius metus. Tokia yra kai kurių rūšių (pavyzdžiui, miškinės lelijos arba didžiojo debesylo) biologija. Ir šito niekaip nesužinosi natūraliose buveinėse, reikia eksperimentuoti.

Lietuvinė naktižiedė skurdžioje smėlio lysvėje gali sužydėti tais pačiais metais, nors gamtoje ji yra pusantrametė. Štai kodėl ši reta rūšis, į saugomų Lietuvos augalų sąrašą įrašyta jau 1962 m., gali būti sėkmingai auginama darželyje šalia tradicinių laiškinių česnakų, diemedžių, smidrų ir gvazdikų. Gamtoje rinkdami lietuvinės naktižiedės sėklas tikrai nenuskriausime šios rūšies, nes sėklų subręsta daug ir toli gražu ne visos jos gali sudygti. Todėl, kad lietuvinei naktižiedei reikia atviro smėlyno, ji negali konkuruoti net su vanagėmis ar kudlėmis. Kartais sužydi ši reta mūsų krašto rūšis ir kvartalinėse pušynų linijose, kurios yra kultivuojamos, kad būtų apsisaugota nuo gaisrų plitimo. Tai rodo, kad sėklų bankas yra didesnis, nei mums atrodo. Lietuvinė naktižiedė yra eksplerentinė rūšis - tik sudaryk geras sąlygas, ir ji atsiras.

Šalia kultūrinių augalų lietuvinė naktižiedė sužydi birželio vidury, žydi iki liepos pabaigos, labai silpnai reaguodama į sausras ar lietų. Pavasarį išdygę augalai gali žydėti ir spalį, ir lapkritį. Ir net sėklas dar sugeba subrandinti. Naktį žydinčias naktižiedes lanko sfinksai, verpikai ir pelėdgalviai, o dieną - machaonai, citrinukai ir perlinukai. Sėklos gali sunokti jau rugpjūtį, bet išbyra labai pamažu, net vasarį dar galima prisirinkti gerų sėklų. Vienas augalas subrandina iki septynių tūkstančių sėklų.

Estetiškoji gvazdikinių šeima

Lietuvoje galima pamatyti devynias skirtingas naktižiedžių genties rūšis. O šią įspūdingą gentį sistematikai priskyrė gvazdikinių šeimai, kurioje yra tokie visiems mums žinomi žolynai: gvazdikai, gubojos, putokliai, gaisrenos, raugės, smaliukės, smiltės, žliūgės, glažutės.

Guboją geriausiai žino gal Kuršių nerijos gyventojai, bet visur ji auginama darželiuose jau seniai. Gėlininkų meilę šiam savotiškam augalui išduoda liaudiški sinonimai: migla, miglelė, debesėlis. Kaip ir lietuvinė naktižiedė, guboja gražiausiai atrodo neturtingame smėlyje ir būtinai rytą, kai kiekvienas smulkiausias lapelis, kiekvienas mažytis žiedelis saugo naktinės rasos lašelius, ir tie lašeliai blizga saulėje lyg karoliukai. Todėl tas augalas ir miglelė, ir debesėlis. Šalia tų žalsvų debesėlių įspūdingai atrodo raudoni gvazdikai. Vasarą visokiausi gvazdikai labiausiai ir puošia gėlių darželį. Bet ir laukiniai, nesukultūrinti gvazdikai, kai iš tolo pamatai juos šviesiame pušyne, labai pradžiugina. Smiltyninius, gauruotuosius, Borbašo ir puošniuosius gvazdikus įrašėme į Lietuvos raudonąją knygą, jie tikrai labai reti. O goštauka (goštautinė gaisrena, kurios vardas kilęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Goštautų) yra pats seniausias mūsų tradicinių darželių augalas, senesnis ir už žaliąją rūtą. O putoklis, irgi kartais auginamas darželyje, sunkiais karo ir pokario metais buvo naudojamas kaip muilas. Bet čia dar ne visa jo garbė: užkalbėtojai gerbė putoklį kaip magiškų galių turintį žolyną. Kokia nors neišgydoma liga buvo užkalbama „ant putoklio“ panašiai kaip ir „ant cukraus“.

...Tokia yra gvazdikinių šeima. Gal ji ir nusileidžia erškėtinių, graižažiedžių ar orchidinių šeimoms, bet kai kurios gvazdikinių gentys ir rūšys tikrai nepamirštamos. Ir svarbiausia, žinoma, - lietuvinė naktižiedė.