Lietuviais būkime iš visos širdies

Telšių rajono Tryškių seniūnijos Kultūros centro meno vadovė 31-erių Inga Nagytė įsitikinusi, kad jokie dirbtiniai dariniai neįveiks lietuvių tautiškumo, kol mūsų širdyse degs natūralus noras išlikti lietuviais, išsaugoti protėvių papročius ir kultūrą.

- Kas darosi, kad jaunimas masiškai palieka Tėvynę ir vyksta studijuoti bei dirbti į užsienį? - pasiteiravo „Žalgiris“ I.Nagytės.

- Nemanau, kad Lietuvoje yra taip blogai, jog reikėtų viską metus bėgti į užsienį. Kas išbėga - teišbėga, bet daug kas ir parbėga atgal į Lietuvą. Ir aš pati buvau išvažiavusi, ir mano brolis buvo išvažiavęs, ir nemažai žmonių iš mano aplinkos buvo išvykę: kas mokytis, kas dirbti. Tačiau beveik visi grįžome. Užsienyje tu niekada nebūsi savas, visam laikui liksi atvykėliu. Gerai, kad jaunimas išvažiuoja, nes tik išvažiavus galima suvokti, ko tu netenki ir ką prarandi. Taip, jei pavyks, užsienyje galbūt galima gauti geriau mokamą darbą, tačiau vidinio komforto ten nejausi. Todėl tegul bėga jaunimas - pamatys pasaulį ir supras, kad vis dėlto nesninga ir ten tais pyragais bei sausainiais, dirbti visur reikia.

- O kas jus šiandien laiko Lietuvoje?

- Lietuviška kultūra, tradicijos, bendraminčiai. Net ir oras Lietuvoje gaivesnis nei kitur. Ir dabar būtų galimybių vėl važiuoti į užsienį, tačiau gyvenimas juk nėra ilgas, todėl savo gerovę reikia kurti ten, kur mieliausia. Galbūt užsienyje kada nors pavyktų pasistatyti penkių aukštų namą, tačiau ten tu ir turėsi tik to penkiaaukščio sienas, o čia - ir draugai, ir šokių vakaronės, ir dainos prie laužų. Lietuvoje - geriausia terpė išlikti lietuviu. Taip, užsienio valstybėse veikia lietuvių bendruomenės, tačiau, nepaisant šių bendruomenių narių didelių pastangų, lietuviška dvasia jose kažkokia nenatūrali. Pati ten buvau ir pajutau, kad net ir didelį vietos lietuvių entuziazmą užgožia įspūdis, jog lietuvybė palaikoma ne iš vidaus, o iš įsitikinimo, kad taip reikia. Pavyzdžiui, Švedijoje lietuviai per Velykas pasikvietė folkloro ansamblį iš Lietuvos. Nes vadovavosi noru išlaikyti tradicijas. O kai atvažiavo tas ansamblis, paaiškėjo, kad niekam ten nereikia nei senovinių šokių, nei dainų, - svarbiau už viską buvo alkoholis. Dirbtinis noras išlikti lietuviu sprogo kaip muilo burbulas.

- Tačiau ir Lietuvoje šiandien jau esame verčiami būti visų pirma europiečiais, o tik paskui lietuviais...

- Nė vienas dirbtinis darinys lietuviškumo neįveiks, kol mūsų širdyse degs natūralus noras išlikti lietuviais. Save kaip lietuvę labiausiai atradau dalyvaudama Šiaulių universiteto folkloro ansamblio „Vaiguva“ veikloje. Kai išvykau į Angliją, vieną dieną man paskambino ansamblio vadovė Diana Martinaitienė. Vadovė užsiminė, kad ansamblis išgyvena ne geriausius laikus, kad jo gali nelikti. Tai išgirdusi tą pačią dieną užsisakiau bilietus į Lietuvą ir sugrįžau. Kai tik galiu, ansamblio veikloje dalyvauju ir šiandien. Dirbu savanore Telšių jaunimo centre ir džiaugiuosi matydama, kad mūsų jaunimas gali apsieiti be alkoholio įvairiuose pasilinksminimuose, žygiuose. Būna, kad jauni žmonės žygiuose per dieną pėsčiomis įveikia ir po 80 kilometrų. Norom ar nenorom, tačiau ugdosi ištvermė, gebėjimas sau kelti iššūkius ir juos įveikti, jausti atsakomybę už savo veiksmus. Tad jei iš vakaro susigundysi alkoholiu, ryte pavesi bendražygius, o ir pačiam bus labai sunku. Galima kalbėti tris dienas, mokyti, protinti, bet kiekvienas šitą patirti turi savu kailiu. Visai kitas jausmas ryte, kai per naktį prie laužo siauti šokdamas, žaisdamas iš protėvių paveldėtus žaidimus. Tiesa, kūnas pavargęs, užtat galva šviesi.

- O ar neliks ateities kartos prie kultūros griuvėsių, jei šiandien jau ir teatro scenoje skambantys riebūs rusiški keiksmai įvardijami kaip norma?

- Nors dažnas žmogus ir gatvėje, ir namuose nusikeikia, klasikinio spektaklio keiksmažodžiai tikrai nepapuoštų. Kas būtų, jei dabar kiekviename spektaklyje būtų pradėta svaidytis keiksmažodžiais? Ir vieta ne ta, ir aplinka ne ta, ir aura ne ta, ir žmonės ne tie, ir priežasčių keiktis nėra. Keiksmai neaidi ir folkloro vakaronėse. Tačiau folkloro vakaronėse, kaip ir spektakliuose, nėra dėl ko keiktis. Kai šoki - labiau už viską norisi atsikvėpti ir atsigerti vandens, o ne keiktis. Kai kam keiksmažodis gali būti noras pasirodyti, bet šokėjas pasirodyti gali tik labai gerai šokdamas, o keikdamasis gero įspūdžio jis niekam nepadarys. Liaudiškose vakaronėse nėra vietos ir svaigalams ar kitokiems kvaišalams. Vien šokių - per akis, jie nuvargina kūną, bet patenkina dvasią. Šokiuose žmogus gali išreikšti save pačiais įvairiausiais aspektais, o juk dažnam šokėjui dar rūpi ir antros pusės paieškos...

- Gal žmonės keikiasi dėl to, kad valdžia nuo tautos atsitveria už visokių „vienų langelių“, o savivaldybėse ir toliau tarpsta korupcija?

- Manau, kol nepraeis mažiausiai dar du dešimtmečiai, tol galima atidaryti nors ir penkis langelius - vis tiek niekas nuo to nepasikeis. Kol kas daugelyje įstaigų tebėra įsišaknijęs sovietinis mentalitetas, o jį išrauti iš ten gali tik laikas. Pamažu tai išnyks natūraliai. Ir mokyklose pedagogai turėtų labiau diegti tai, kad vertybė tai ne vien tai, kas materialu. Šių dienų vaikai turi priėjimą prie visos informacijos, bet nemoka atsirinkti, kas yra tikra. O jiems labai įtaigia priemone gali tapti ir elementarus paaiškinimas, kad vertybė yra sugebėjimas pasakyti tiesą. Jei ši vertybė vaikystėje bus priimta kaip iššūkis, žmogus jo sieks ir užaugęs.

- Europos komisarai sukilo prieš Vengriją, išdrįsusią ginti tautines vertybes. Ko reikia tautai, kad apsigintų nuo išnykimo globalizacijos katile?

- Jei norime išlikti lietuviais, dainuoti lietuviškas dainas, šokti liaudiškus šokius, skaityti ir kalbėti lietuviškai - darykime tai iš visos širdies. O pagarbą savo tautai kiekvienas išreiškia pagal individualų požiūrį. Štai kad ir nacionalistai: jie su vėliavomis žygiuoja Gedimino prospektu Vilniuje, jie yra lietuviai ir jie tuo didžiuojasi, taip jie išreiškia save. Lietuvoje vis pasigirsta ir radikalių pareiškimų, raginančių varyti kitataučius iš Lietuvos, bet tai nuo globalizacijos mūsų neapsaugos. Tokie veiksmai gali turėti net priešingą poveikį, sukelti neramumus. Kažkokiais „šiaip europiečiais“ vis tiek nebūsime paversti. Kiekviena tauta turi savo kultūrinį supratimą ir jį gali išlaikyti. Nemanau, kad mes suvienodėsime. Per daug stiprus yra savo šaknų ir esybės suvokimas, kad tu esi lietuvis ir negali būti kažkokiu „šiaip europiečiu“. Tačiau vėlgi - kad suvoktų savo šaknis ir esybę, kiekvienam lietuviui tai turi rūpėti iš širdies.

- O ar pajėgūs iš širdies suvokti lietuvių tautos esybę mūsų išrinktieji, kurie ES brukamoms doktrinoms pritaria jų net neskaitę?

- Kiekvienam reikia pradėti žiūrėti nuo savęs. Juk ir ta valdžia neamžina, ir jų doktrinos neamžinos. Ką jie šiandien priima - po kelerių metų viskas bus pakeista. Praeis dar keleri metai - atėjusi nauja valdžia vėl pakeis. Manau, kad neįmanoma spėti orientuotis ir gyventi pagal jų taisomas ir pertaisomas doktrinas. Todėl aš visada pradedu nuo savęs, nuo savo artimos aplinkos ir tų, kuriems manasis lietuvybės supratimas yra priimtinas. Jei matau, kad žmogus turi kitą nuomonę, niekada jam neperšu savosios. Tikrosios vertybės neturi būti įrodinėjamos, jos ateina laikui bėgant ir kiekvienam individualiai. Ką dar gali kiekvienas žmogus, pradedantis puoselėti lietuvybę nuo savęs? Rinkti valdžią, gerbiančią lietuviškumą!