Laimė daugiavaikę šeimą užgriuvo netikėtai

Daugelio širdis suvirpino praėjusią savaitę „Respublikoje“ išspausdintas rašinys apie laimingą septynis vaikus auginančią tauragiškę, kuriai geri žmonės padovanojo naują namą. O ką pasakytumėte, išgirdę, kad vienas žmogus Suvalkijoje namais aprūpino ne vieną, o 67 šeimas, kuriose auga ne septyni, o 422 vaikai? Tas žmogus, kurį šiame regione visi atpažįsta vien ištarus žodį „geradarys“, atvažiuoja į Lietuvą tik tris kartus per metus. Pasižiūri, ką padarė jo paramos nusipelniusios šeimos, sumoka pinigus už jų išsirinktus būstus, įteikia Bibliją ir palinki laimės.

Jūratė ir Gintautas Lišauskai yra 67-oji šeima, kuriai geradarys Gerhardas Jozefas Karlas (Gerhard Joseph Carl) nupirko namus. Dar viena penkis vaikus auginanti vilkaviškiečių šeima būsto laukia. Namas yra nupirktas, tik dėl pardavėjų kaltės šeimyna negali Kalėdų sutikti naujame būste. Todėl jų laimingųjų sąrašuose kol kas nėra.

Per dvylika metų G.J.Karlas Lietuvos daugiavaikių šeimų būstams pirkti ir tiems namams remontuoti išleido per 2 milijonus litų. Už tiek pinigų vienas turtuolis galbūt nusipirktų vieną namą, o tikslingai dirbantis vokietis laimingus padarė šimtus žmonių. Geradario tikslas - suteikti tiems žmonėms galimybę, kad jie patikėtų savo jėgomis.

Pasijuto lyg tvirtovėje

Lišauskai ir septynios jų atžalos naujuosiuose namuose Vilkupių kaime (Vilkaviškio r.) gyvena vos tris savaites. Šis dviejų aukštų namas, kuriame keturi kambariai ir virtuvė, yra pirmas jų nuosavas būstas. Šis didelis būrys laimingų žmonių vis dar negali patikėti, kad per namo sienas nešvilpia vėjai, kad iš vakaro užkūrus krosnį šilumą dar galima justi rytą. Šeimai neįprasta, kad namuose yra vonia, o iš čiaupo bėga vanduo.

Iki tol Lišauskai nuomojo seną namą Rėčiūnų kaime Vištyčio seniūnijoje.

„Jeigu tas namas būtų buvęs ant kalno, vėjas jį seniai būtų nuvertęs, per sienojus galėjai į lauką pasižiūrėti, kamšyk nekamšęs, labai nerimaudavome, kad vaikai nesušaltų“, - net nusipurto prisiminusi pragyventus nuomojamoje pirkioje metus Jūratė. Dviem kambariams apšildyti prieškariu statytoje trobelėje praėjusią šaltą žiemą šeima sunaudojo dvi sunkvežimio priekabas malkų, tiek pat briketų, vieną toną akmens anglių, ir vis tiek nebuvo šilta.

Kad tame name neišaugins vaikų, Lišauskai suprato prieš šešerius metus. Savivaldybė įrašė juos į eilę būstui gauti, bet laukti kasmet darėsi vis sunkiau.

„Savivaldybė namo mums niekada nebūtų nupirkusi, didelio buto taip pat, o socialinis būstas buvusiame bendrabutyje mums ne išeitis. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų tokiam būriui maistą paruošti bendroje virtuvėje. O dabar turime kiemą, daugybę erdvės“, - džiaugėsi septynių vaikų motina.

Dovana vestuvių metinėms

Dabartinį namą Lišauskams padovanojo G.J.Karlas. Jis sumokėjo didžiausią dalį, 36 tūkst. litų, namo kainos. Dar 7 tūkst. litų prisidėjo savivaldybė ir 2 tūkst. verslininkas Gintautas Plečkaitis. Tokie pinigai Lišauskams sunkiai suvokiami. Daugiau paramos jie iš niekur ir negalėjo tikėtis, nes abiejų tėvai mirę.

„Tai mums yra tarsi dovana 15 metų vestuvių sukakties proga“, - džiaugiasi netikėtai užgriuvusia laime 34 metų Jūratė ir 47 metų jos vyras Gintautas.

Po ilgai trukusių namo paieškų jie pasijuto tarsi ekspertai. Pagal geradario vokiečio nustatytas taisykles, susirasti namą už tiek pinigų, kiek jis gali sumokėti, šeima privalo pati, pati turi rodyti iniciatyvą.

Jūratė su Gintautu nebrangios sodybos ir sklypo žemės prie Vilkaviškio, Šakių rajonų kaimuose ieškojo ištisus metus. Geresnės buvo neįperkamos, o prie pigios reikėjo antra tiek remontui pridėti. Apžiūrėti sodybų tekdavo samdytis vežėją, į atokius kaimus autobusai nevažinėja. Galiausiai paieškos atvedė į Vilkupių kaimą, prie pat sienos su Kaliningrado sritimi. Rado net tris parduodamus namus, iš kurių tinkamiausias pagal kainą ir dydį buvo šis.

„Trūksta tik žemės, kurios svajojome turėti bent vieną hektarą. Prie namų yra tik 30 arų dirbamos ir nė lopinėlio ganyklos karvei“, - apgailestauja šeimos tėvas. Išsinuomoti žemės neturi vilties, kiek klausinėjo, visas žemes aplinkui nuomoja stambūs ūkininkai.

Ūkiui priklausantį sklypelį Lišauskai susiarė iš rudens, pavasarį čia planuoja sodinti bulves. Nors jau dabar aišku, kad bulvių iš tokio nedidelio sklypelio devynioms burnoms neužteks, bet vis šis tas. Karvei ganyklą tikisi išsinuomoti, jau teiravosi vieno kito naujojo kaimyno. „Kiaulių tikrai neauginsime, bet mėsinių vištų, ančių esame numatę įsiveisti daug“, - jau planuoja šeimos galva.

Išlaidauti nėra už ką

Jūratė su Gintautu susitiko tame pačiame Rėčiūnų kaime, iš kurio ką tik persikraustė. Jūratė buvo baigusi devynias klases ir pramokusi siuvėjos amato, Gintautas po vidurinės mokyklos iš karto baigė traktorininkų kursus.

Susituokę kartu pradėjo dirbti pas ūkininkus. Nekokie pasitaikė darbdaviai, darbininkų netausojo. „Pradėdavome penktą valandą ryto, o darbai pasibaigdavo gerokai sutemus. Jūratei taip dirbti teko neilgai. Po metų gimė sūnus Gintautas, dar po metų - Jonas, įkandin jo atėjo Giedrius, Karolina, Gintarė - visi pametinukai, kiek vėliau - dabar penktus metus einanti Janina ir jauniausias, dvejų metų Juozas. Dviem vyresnėliams ir Gintarei mokslai ne itin sekasi, jie lanko Kybartų specialiąją mokyklą „Rasa“. Berniukai mokomi staliaus darbo pagrindų, o Gintautas dar ir gražiai piešia. Karolina ir Jonas lanko Kybartų pagrindinę mokyklą. Joną, kaip ir vyresniuosius brolius, labiau traukia medžio darbai. Jis taip pat norėtų tapti staliumi, statybininku.

Supratę, kad netrukus gali prireikti meistrystės įrankių, tėvai iš namo šeimininkės nusipirko suvirinimo aparatą, visus įrankius.

„Su vaikais sutariame, juos griežtai žiūrime, neleidome net gyventi mokyklos bendrabutyje. Tegul būna mūsų akyse, visi kartu, tuo labiau kad vietos dabar per akis.

Kas rytą pasiimti savo trijų mokinukų į Vilkupių kaimą 11 kilometrų iš Kybartų atvažiuoja „Rasos“ autobusiukas. Pagrindinės mokyklos auklėtiniai Jonas ir Karolina į kitą autobusą iškurnėja vos po septintos. Mažėliai lieka su tėvais. Apsipirkti maisto į Kybartus dažniausiai važiuoja su jais, o grįžta vieninteliu į kaimą užsukančiu autobusu dar iki susirenkant iš mokyklų paaugliams.

Per mėnesį su keturių šeimos narių neįgalumo pašalpomis šeima gauna iš valstybės 3 tūkstančius litų. Padalijus iš devynių šeimos narių kiekvienam tenka kiek daugiau nei po 300 litų. Anot Gintauto, susitaupyti beveik nepavyksta, net ir labai skaičiuojant. Kol kas nereikia pirkti tik pieno, daržovių, kurias patys užsiaugino, visa kita - perkama.

„Užtai ir važiuojame į prekybos centrą Kybartuose duonos nusipirkti. Mieste pavyksta duonos rasti už du litus, už kiek daugiau nei vieną litą, kaime parduotuvės nėra, o parduotuvėje ant ratų ta pati duona pusketvirto lito kainuoja“, - skaičiuoja vyras.

Anot Gintauto, šeimoje švenčiami tik vaikų gimtadieniai, nes išlaidauti nėra iš ko. Taupyti tenka skaičiuojant centus. Pradėjusi gyvenimą naujoje vietoje šeima taip pat įjungė skaitiklį. Per kelias savaites pastebėjo, kad kasdien šildyti karšto vandens šildytuvą vonioje jiems per didelė prabanga. Todėl taupydami šildytuvą ketina kaitinti tik savaitgaliais, o kasdieniams vaikų poreikiams karštą vandenį šildys ant krosnies.

Kada vaikai verkia iš laimės

Anot Marijampolės socialinės pagalbos centro darbuotojo, G.J.Karlo projekto koordinatoriaus Stasio Luobikio, geradario iš Vokietijos iniciatyvos didelio palaikymo mūsų valstybėje nesulaukė, nors kreiptasi ir į prezidentus, ir į ministrus, ir į milijonierius. Nepavyko jų įtikinti, kad skurdą mažinti reikia pradėti nuo žmogaus gyvenimo aplinkos.

„G.J.Karlas įsitikinęs, kad sugriuvusioje lūšnoje užaugęs vaikas vargu ar vėliau norės turėti savo namus, ieškotis darbo, o lauks ištiesęs ranką prie valstybės iždo. Geradario viltys rinkti pinigus savo misijai iš turtingesnių mūsų žmonių liko beveik be atgarsio. Jo gerais norais patikėjo tik du verslininkai - vilkaviškietis Gintautas Plečkaitis ir šakietis Edmundas Rinkevičius. Jie pagal savo galimybes prisideda prie daugumos G.J.Karlo projektų. O juk šeimos, kurioms perkami būstai, ne iš kažkur kitur nusileidusios, visos jos gyvena mūsų regiono savivaldybėse. Todėl pačios savivaldybės turėtų jausti pareigą. Vokietis išleido 2 milijonus, tikiu, kad tiek arba bent perpus tiek būtų įstengusios prisidėti ir pačios savivaldybės. Ne tiek tų milijonų praeina pro šalį“, - svarsto S.Luobikis.

Anot jo, G.J.Karlui ne kartą teko užverti milijonierių duris nesulaukus atsako. „Tavo darbai manęs neįtikina“, - teko ir tokių žodžių išgirsti.

„O kas gi tada įtikina? Tegul taip sakantys pasižiūri į laimingas vaikų akis, jų ašaras verkiant iš laimės“, - klausia S.Luobikis.

Gal kam nors nepatinka vokiečio darbo principai arba tai, kad jis pasirenka pačius silpniausius?

Iš tiesų G.J.Karlas nežiūri, ar vaikai yra gabūs studijuoti Harvardo universitete, o vertina jų norą siekti gražesnio gyvenimo.

„Daugeliui šeimų ši parama yra paskutinė galimybė. Niekada jos pačios nebūtų įstengusios nusipirkti kad ir skurdžiausio būsto, nebūtų sužinojusios, kas yra šiltas vanduo, dušas, vonia. Jų gyvenimas labai pasikeičia“, - įsitikinęs su šiuo projektu nuo pat pradžių dirbantis S.Luobikis.