Generolas Kazys Zulonas Lietuvos priešgaisrinės apsaugos sistemoje dirbo daugiau nei 30 metų. Su K.Zulono vardu siejama Lietuvos priešgaisrinės apsaugos pertvarka. Ordinu už asmeninę drąsą apdovanotas gaisrininkas daugiau nei 10 metų vadovavo visiems šalies ugniagesiams - dėl jo ir visos jo komandos darbo Lietuvoje pasikeitė požiūris į gaisrininkus. Dabar šios profesijos atstovais žmonės labiausiai pasitiki.
- Seniau visi jaunuoliai svajodavo tapti kosmonautais ar policininkais. Gaisrininkais - retai. Lietuvoje net nebuvo aukštosios mokyklos, kuri rengtų pastarosios profesijos atstovus. Kas paskatino rinktis šią tuo metu nepopuliarią specialybę?
- Gaisrininkų mokyklų nebuvo ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėje Latvijoje, Baltarusijoje ar Estijoje. Mūsų šeima gyveno gana skurdžiai, augo devyni vaikai, tėvai dirbo kolūkyje. Kadangi vidurinėje mokykloje mokiausi neblogai, turėjau galimybę tęsti mokslus. Tiesa, tuo metu nedaug žinojau apie ugniagesio profesiją, nes ji tada nebuvo prestižinė. Tačiau išvykau studijuoti į nepažįstamą šalį, svetimą miestą - tuometinį Leningradą. Mūsų, gaisrininkų, kurse iš viso buvo 13 lietuvių. Man pasisekė, nes baigus mokslus mane vienintelį paliko dirbti Vilniuje, Priešgaisrinės apsaugos valdybos inspektoriumi. Visus kitus išbarstė po kitus Lietuvos miestus ir rajonus. Po trejų metų vėl išvykau į Maskvą tęsti mokslų.
- Ar niekada nesigailėjote pasirinkęs tokią sudėtingą ir pasiaukojimo reikalaujančią specialybę?
- Tuo metu gaisrininkai gelbėjimo darbais neužsiėmė. Jų pagrindinė veikla buvo gesinti gaisrus. Kiti gelbėjimo darbai, nors kaip būtų keista, nebuvo leidžiami. Gaisrininkai buvo labai nutolę nuo žmonių. Todėl ir ta profesija galbūt nebuvo tokia gerbtina. Tik 9-ojo dešimtmečio pradžioje, būdamas Vilniaus gaisrininkų vadu, iškėliau šį klausimą. Žingsnelis po žingsnelio pradėjome gelbėjimo darbus, kokie seniau buvo vykdomi kitose Europos šalyse.
- Dabar gaisrininko profesijos atstovais žmonės labiau pasitiki negu policijos pareigūnais ar medikais. Kaip manote, kodėl?
- Manau, kad viskas priklauso nuo pareigūnų darbo su žmonėmis jiems sunkią valandą. Juk mes, gaisrininkai, pradėjome nuo pačių paprasčiausių gelbėjimo darbų. Pavyzdžiui, iškeldavome katiną iš medžio ar padėdavome žmonėms užsitrenkus buto durims. Vėliau įsigijome gelbėjimo įrangos, vykdavome į autoavarijų vietas, pjaustydavome automobilius, traukdavome žmonių kūnus. Įkūrėme narų tarnybą, vykdėme gelbėjimo darbus ant vandens ir po vandeniu, vykdavome į cheminių incidentų vietas. Kuo plačiau plėtėme gelbėjimo darbų spektrą, tuo pagarbiau žmonės į mus pradėjo žiūrėti. Jie suprato, kad gaisrininkai yra tos profesijos atstovai, kuriais galima pasikliauti, nes jie visada pasirengę padėti ištikus nelaimei. Aukštas gaisrininkų populiarumo reitingas yra mūsų įdirbio rezultatas. Dabar ugniagesiai gelbėtojai vykdo visus gelbėjimo darbus, kaip ir kitose Europos šalyse.
- Jums suteiktas generolo laipsnis. Už sąžiningą ir pasiaukojančią tarnybą du kartus buvote apdovanotas medaliais - už narsą, ordinu - už asmeninę drąsą. Ar apdovanojimai jums ką nors reiškia?
- Nors tai tik metalo gabalėliai, jie man visada primins gyvybes, kurias išgelbėjau, gaisrus ir situacijas, kuriose dalyvavau. Brangiausiu apdovanojimu laikau išgelbėtas žmonių gyvybes. Visada buvau labai reiklus tiek sau, tiek šeimai, tiek pavaldiniams. Nežinau, ar gražu girtis, bet visada stengiausi būti teisingu žmogumi. Padėti žmogui yra mano gyvenimo credo. Esu kilęs iš mažo miestelio, neturėjau įtakingų draugų, pažįstamų. Viską pasiekiau sunkiu darbu.
- Per ilgametę savo karjerą turbūt būtų sunku suskaičiuoti, kiek žmonių esate padėjęs sunkią gyvenimo valandą...
- Tikrai sunku. Tačiau beveik visi įvykiai išliks atmintyje. Pamenu, 8-ąjį dešimtmetį Antano Strazdelio gatvėje kartą degė butas. Su kolega pasislėpusius spintoje radome du broliukus, užmovėme jiems dujokaukes, išnešėme į gryną orą. Atvykusiems greitosios pagalbos medikams pavyko juos atgaivinti. Šiam laimingai pasibaigusiam įvykiui paminėti profsąjungų rūmai apie mūsų darbą net sukūrė dokumentinį filmą. Tačiau tokių atvejų buvo labai daug.
- Kaip grįžusiam namo po tokios darbo dienos pavykdavo visus darbo rūpesčius, įtampą palikti už durų?
- Streso būdavo labai daug. Tačiau dėl to, ką dariau, buvo verta gyventi. Tekdavo ne tik gesinti gaisrus, bet ir gelbėti žmonių gyvybes, likviduoti chemines avarijas, vykti į eismo įvykius. Man pasisekė, nes mane visada labai palaikė mano žmona Irutė, dukra Jorika.
- Papasakokite, kuo gaisrininkai užsiima laisvalaikiu. Esate minėjęs, kad vienas jūsų pomėgių - sodininkystė.
- Sode auginu pomidorus, agurkus kitas, daržoves. Tai - mano aistra, kurios nepatikiu net žmonai. Pats viską darau - tai sodinimas, ravėjimas ir derliaus nuėmimas. Taip pat beveik kas vakarą sportuoju. Pradėjau lankyti baseiną, vėliau ir sporto salę, joje “palikau” apie 30 kilogramų.
- Taip pat esate priešgaisrinio taikomojo sporto entuziastas, propaguotojas ir šios sporto šakos iniciatorius, ilgą laiką buvote federacijos prezidentas. Papasakokite apie šią neįprastą sporto šaką.
- Taip, iš tiesų yra tokia sporto šaka. Ją sudaro keletas rūšių. Nuo 7-ojo dešimtmečio vykdavo Baltijos šalių pirmenybės. Bėgimas su kliūtimis, pasikėlimas kopėčiomis, kovinis išsidėstymas, kas greičiau numuš taikinį. Dabar net vyksta pasaulio čempionatai. Žinoma, ypatingais rezultatais lietuviai negali pasigirti, bet nėra ir paskutiniai. Ši sporto šaka pasitarnauja gaisrininkų gelbėtojų profesionalumui, krūviui, ištvermei pasitikrinti.
- Kaip manote, kur yra jūsų sėkmės paslaptis? Juk, kaip pats sakote, buvote paprastas vaikinas iš paprastos šeimos, tačiau tapote visų šalies gaisrininkų vadu, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinu...
- Manau, kad viską pasiekiau sunkiu darbu. Tekdavo dirbti net ir per laisvadienius, naktimis. Žmonės tai įvertino. Taip pat turėjau puikią komandą, be kurios būčiau niekas. Žmonės sako, kad už sukurtą gerą ugniagesių gelbėtojų tarnybą reikia dėkoti Zulonui. Ne, tai ir visų mano kolegų nuopelnas.
DOSJĖ
GIMĖ 1950 m. balandžio 23 d. Kupiškio r.
IŠSILAVINIMAS Baigė tuometinio Leningrado priešgaisrinę mokyklą, Maskvos inžinerinę priešgaisrinę akademiją.
VEIKLA 1971 m. paskirtas Priešgaisrinės apsaugos valdybos Parengimo poskyrio inspektoriumi. 1978 m. pradėjo dirbti Vilniaus miesto gaisrų gesinimo štabo vadovo padėjėju. Nuo 1988 m. vadovavo Priešgaisrinės apsaugos valdybos tarnybos skyriui, o nuo 1990 m. - Vilniaus miesto priešgaisrinei apsaugai. 1994 m. tapo priešgaisrinės apsaugos departamento direktoriumi. 11 metų vadovavo visiems šalies ugniagesiams. 2007 m. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Patarėjų grupės vyriausiasis patarėjas. 2008-2009 m. Vilniaus miesto savivaldybės departamento direktorius.
Su K.Zulono vardu sietina Lietuvos priešgaisrinės apsaugos pertvarka į priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą, kuri sėkmingai lygiuojasi į Vakarų Europos šalių analogiškas institucijas.
Jo pastangomis gaisrinės saugos bakalaurai, inžinieriai ir magistrai rengiami Vilniaus Gedimino technikos universitete.
ĮVERTINIMAI 1999 m. vidaus reikalų ministro įsakymu suteiktas pulkininko laipsnis. 2003 m. tapo pirmuoju Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo vidaus tarnybos generolu mūsų šalyje.
APDOVANOJIMAI Ordinas “Už asmeninę drąsą”, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinas, du medaliai “Už narsumą gaisro metu”.
Parengta pagal dienraščio "Vakaro žinios" priedą "Geras!"
