Kraštas, kuriame viskas tikra

Artėja vasara ir visi puolame žvalgytis kelionių į šiltuosius užsienio kurortus. Leisdami tūkstančius kartais net nepagalvojame, jog keliauti po savąjį kraštą gali būti ne ką mažiau įdomu. Tad „Vakaro žinios” pradeda straipsnių ciklą „Keliaukime Lietuvoje”.

Link Rytų Aukštaitijos, vos už 40 kilometrų nuo sostinės peržengiamas ežerų gausybės ir ramybės kraštas. Istoriniuose šaltiniuose dar XV a. paminėtos Molėtų teritorijos šiandien aplankomos ne tik lietuvių. Čia tyvuliuojančių ežerų gausybė patraukia ir užsienio turistų dėmesį.

Pagrindinė traukos priežastis - kaip niekur švari gamta. Šį įspūdį sukuria natūralus kraštovaizdis, gaivališkai alsuojanti gamta, miškai ir, be abejo, ežerai. Ketvirtadalį Molėtų teritorijos užima miškai, kuriuose įsispraudę tyvuliuoja 300 ežerų.

Istorines akimirkas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės saugoja ilgiausias šalyje Asvejos ežeras. Čia puikuojasi ir unikalumu pritrenkia Labanoro giria.

Pailsėti prie bet kurio Molėtų regione esančio ežero galėsite tikrai nesunkiai. Prie didesnių ežerų, tokių kaip Siesartis, Bebrusai, Lakajai ir kiti, įsikūrusios poilsiavietės, kempingai, nameliai. Neišrankūs gali atsivežti ir palapinę, čia gausu laužaviečių.

Žvejų takais

Poilsiautojų laukia Ežerų žvejybos muziejus, kviečiantis paragauti žuvienės. Muziejaus ekspozicijose galima pamatyti įvairius žvejybos įrankius, kuriais žvejojo Rytų Lietuvos žmonės XIX a. pabaigoje, susipažinti su archajine žvejyba bei sužinoti, kaip šis verslas kito.

Ekspozicija išdėstyta atstatytoje XIX a. žvejo pirkioje ir svirne. Seniausias muziejaus eksponatas yra įspūdingas 4 metrų ilgio XV a. luotas, ištrauktas iš Peršokšno ežero. Jis išskobtas iš storo medžio kamieno. Iš Tramio ežero atgabenta ir senovinė eldija. Muziejuje eksponuojami senieji ungurių gaudymo prietaisai, senoviniai tinklai, bučiai, varžos, venteris, automatinės meškerės, linai ir kanapių pluoštas - pagrindinė žaliava tinklams megzti, taip pat žvejybos eksponatai. Linų mintuvai, brauktuvės, šepečiai, verpimo ratelis, bezmėnai, viskas, kas reikalinga tinklams.

Tiesa, muziejus vis dar laukia profesionalaus ekspozicijos dizaino projekto.

Aplinką puošia 1991 m. pastatyti trys žinomo drožėjo, liaudies skulptoriaus Stasio Karanausko stogastulpiai.

Šalia yra baseinėlis, kuriame gyvena žuvys, dekoratyvios žuvų rūkyklos. Legendos keliu galima nueiti iki Baltųjų Lakajų ežero, šalia Kamužėlis, Siesartis, netoli - Juodieji Lakajai.

Obuolių sala

„...Kai dar jauna buvau, aš netoli gyvenau, ten į dvarą ėjau. Tuo laiku pačioj saloj niekas negyveno, bet seniau žmonės pasakodavo, kad čia buvusi koplyčia, kad ten gyvenę kažkokie luoši žmonės Lazariai. Dėl to ir visą salą vadina Lazarių sala. Dar ir dabar tebėra žmonių, pasilikusių iš anų laikų. Juos ir dabar žmonės Lazariais vadina. Tokios jų pavardės. Toji sala priklausė ponams. Čia jie suvažiuodavo Gegužinėms ir pasilinksminimams...”

Tokią pirmąją istoriją apie Grabuosto ežero salos, tuo metu vadinamos Lazarių, praeitį, remdamasis senyvo amžiaus vietinių apylinkių pasakotoja, tarpukariu užrašė Lietuvos gamtininkas biologas Pranciškus Baltrus Šivickis (1882 - 1968).

Tačiau tuomet pradėta rašyti jau nebe Grabuosto, bet Obuolių salos istorija. Mat profesorius dar dėstydamas Vilniaus universitete įsigijo šią salą, kad su studentais galėtų tirti ežerų fauną.

Saloje P.Šivickis taip pat įrengė sodybą, o norėdamas sukurti jaukią ir malonią aplinką tiek sau, tiek šeimai, tiek salos svečiams, jis užveisė obelų sodą, kurio derlius garsina salą ir iki šiol. Nuo to laiko sala ir pradėta vadinti Obuolių sala.

Šiandien buvusioje profesoriaus sodyboje yra įrengtas kempingas, ūkiniame P.Šivickio pastate įkurtas baras - kavinė, gyvenamasis profesoriaus namas tapo administraciniu kempingo pastatu. O senosios obelys, kurių čia per šimtą, lygiai taip pat kruopščiai prižiūrimos ir puoselėjamos - vis dar lapoja ir kasmet veda gausų obuolių derlių.

Šią salą itin pamėgę poilsiautojai iš visos Lietuvos.

Į žvaigždes

Šiame regione galima pasigrožėti ne tik žemiškais dalykais, bet ir dangumi. Viena įdomiausių lankytinų vietų rajone - vienintelis Europoje Etnokosmologijos muziejus.

Muziejaus misija yra rinkti, kaupti, sisteminti, saugoti, moksliškai tyrinėti ir teikti lankytojams informaciją apie žmogaus ir žmonijos santykį su Kosminiu pasauliu. Muziejų sudaro trys dalys: požeminė galerija su penkiomis salėmis, kuriose etnokosmologijos žinios pateikiamos ekspozicijose etnologiniu, mokslo istorijos, filosofiniu, astronominiu požiūriais. Paskaitos metu supažindinama su etnokosmologijos idėja ir svarbiausiomis temomis, skaitmeniniai kosmoso vaizdai, atlikti geriausiais pasaulio teleskopais ir kosminių aparatų fotokameromis, demonstruojami salėje.

Čia taip pat puikuojasi observatorijos bokštas su 80 cm teleskopu, įrengtu 40 m aukštyje, kuriuo naktį žiūrima į žvaigždes.

Vis dėlto įdomiausia speciali naktinė programa - naktinio dangaus objektų stebėjimai pro 40 cm skersmens teleskopą.