„Vienintelė tikra dovana - meilė, noras būti su kitu, noras save dovanoti kitam“, - paklaustas apie Kalėdų šventę ir jos dovanas sako kunigas, gydytojas, bioetikos mokslų daktaras Vytauto Didžiojo ir Mykolo Romerio universitetų profesorius Andrius NARBEKOVAS. Pasak jo, įteiktas daiktas negali būti dovana - tik simboliu to, ką žmonėms jaučiame ir ko linkime.
- Ankstesniuose savo pasisakymuose esate kalbėjęs apie formalų šiuolaikinio žmogaus santykį su tikėjimu. Toks santykis net ir šventas Kalėdas paverčia vien stalo bei gausių pirkinių švente. Pamokykite, kaip neįstrigti blizgiame paviršiuje, ieškant tikrojo Kalėdų stebuklo?
- Mėgstu sakyti, kad mes, šiuolaikiniai žmonės, esame ne tiek nedvasingi, kiek - pernelyg užimti, skubantys, gyvenantys taip dinamiškai sustyguotoje kasdienybėje, kad labai retai ištaikome laiko pareflektuoti tuos prasminius dalykus, nors teoriškai ir žinome, kad jie - nepalyginti svarbesni už kasdienius, neretai vienadienius rūpesčius, kuriems išeikvojame visą savo laiką.
Todėl šiandien, manau, reikėtų įdėmiau įsiklausyti ne tik į Kalėdų, bet ir į advento prasmę. Tikram, nuoširdžiai praktikuojančiam katalikui advento laikotarpis neturėtų atrodyti tik tam tikras liturginis laiko tarpsnis, nes visas krikščionio gyvenimas tam tikra prasme yra adventas. Tačiau šiuolaikiniam, be galo skubančiam žmogui itin prasminga įvardyti laikotarpį, skirtą būtent susitelkti ties sielos reikalais, kad galėtų išnerti iš pašėlusiu greičiu lekiančio dienų konvejerio ir susimąstyti apie tai, kas išties esame šiame pasaulyje ir kas išties mums yra svarbu.
Žmogų, kuris laiko save tikinčiu, tačiau gyvena taip, it būtų netikintis, teologiniu aspektu derėtų įvardyti kaip praktinį ateistą, kurio gyvenime regimų Dievo buvimo ženklų nesama. Lygiai taip derėtų reaguoti ir į gydytojus, kurie, nors yra tikintys, profesinėje plotmėje nepaiso savo įsitikinimų, kliaudamiesi tik profesinėmis taisyklėmis, lygiai taip derėtų reaguoti į politikus, kurie politikoje nustoja būti tikinčiaisiais.
Kita vertus, visą gyvenimą be atokvėpio liudyti tikėjimą nėra lengva. Todėl ir esama advento, padedančio nuolat koreguoti savojo kelio kryptį, nuklydus iš jo, tuojau grįžti atgal. Tačiau nuolat reikia tikrinti savo gyvenimą, kad jis nesiskirtų nuo to, ką išpažįstame savo tikėjimu.
O dėl šventės prie stalo bei dovanų pirkimo... Neretai dideli dalykai yra daromi paprastoje kasdienybėje. Todėl, nors kalėdinis laikotarpis mūsų šalyje tikrai yra pernelyg komercializuotas, net ir dovanos įteikime, net ir susėdime visiems drauge prie šventinio stalo reikėtų įžvelgti tikėjimo ženklų. Juk tai - ir artimo šalia savęs pamatymas, ir norėjimas pasakyti jam ką nors gero, švelnaus, guodžiančio... Kad ir pradžiuginimas dovana, buvimas tarp artimų žmonių, mylinčioje bendruomenėje - tai dalykai, kurie nors ir tiesiogiai nesiejami su tikėjimu, tačiau artina mus prie Dievo.
Angliškas žodis „present“ turi dvi reikšmes - jis reiškia ne tik dovaną, bet ir dabartyje esantį laiką - šį momentą. Pati šventė, jos pojūtis, pakylėta mūsų būsena - jau dovana. O įteiktieji daiktai niekada netaps dovana, o užuot pradžiuginę, tik įskaudintų, jei teikdami juos patys netapsime dovana. Jeigu mes žmonėms nesame geri, o šia proga atnešime jiems dovaną - jie nesidžiaugs. Vis dėlto didžiausia dovana - meilė, noras būti su kitu, noras save dovanoti kitam. Įteiktas daiktas - ne dovana, tik simbolis to, ką jiems jaučiame ir ko linkime.
O prekybininkų spaudimui tiesiog nereikia pasiduoti. Žinau nemažai tikinčiųjų šeimų, kurios šventinei isterijai nepasiduoda, nepralaksto visą adventą po parduotuves dovanų ieškodami ir eglutės nepradeda puošti lapkričio mėnesį. Adventas - metas, skirtas susikaupimui, o išeikvodami jį pirkimo vajui ne tik iššvaistome vėjais savąją galimybę, bet pažeidžiame ir kitų žmonių, kaip tikinčiųjų, teises bei orumą. Įsivaizduojate, vien jau kiek pardavėjų, užuot galvoję apie savo dvasios reikalus, turi stovėti už prekystalių?.. Todėl nuoširdžiai linkiu žmonėms truputėlį atitolti nuo antraeilių šventės dalykų ir neleisti jiems užgožti šventės esmės.
- Kaži kaip keistai visuomenės žvilgsniai ir dėmesys kone priverstinai atgręžtas vien į ekonominius ir politinius gyvenimo registrus. Pamažu pamirštame, kad gyvename vienas su kitu - savo šeimomis, kaimynais, bičiuliais. Ar tai nėra pagrindinė slogios mūsų emocijos ir nelaimingumo pojūčio priežastis?
- Laimės niekada negali lemti išoriniai dalykai. Žinoma, turi įtakos ir tai, kaip esame apsirengę, kaip pavalgę, kokiame būste gyvename, tačiau tai tik išorinė laimė, kuri tik ateina ir praeina. Reikia ieškoti tų dalykų, kurie žmogui viduje suteiktų džiaugsmo, ramybės ir paramos. Jausti ne tik žemišką pagrindą po kojomis - labai svarbu.
Yra toks išmintingas posakis: jeigu žmogaus gyvenime Dievas yra pirmoje vietoje, vadinasi, visa kita yra savo vietose. Kitaip sakant, tuomet randi laiko visiems - ir šeimai, ir draugams, ir darbui... Norime to ar nenorime, bet šiame pasaulyje esama tam tikros vertybių hierarchijos, kurios privalu paisyti. Antraip neišliksime.
Prisiminkime tuos, kurie buvo tremiami į Sibirą. Jie laikėsi vienas kito. Laikėsi įsikibę širdimis į tikėjimą, į savo šeimas, nacionalinę kultūrą, moralę. Todėl buvo neįveikiami. O jei neturėsime sunkią valandą į ką atsiremti, nei geras uždarbis, nei pareigos nepadės. Jeigu nėra harmonijos žmogaus viduje, jeigu nėra harmonijos jo šeimoje, apie kokią dar laimę galima kalbėti? Juk klibanti, ant skyrybų ribos balansuojanti šeima ir prabangiausiuose namuose, ir gaudama geriausius uždarbius bus nelaiminga.
Žmogui savyje nepakanka ugdyti sąžiningumą, teisingumo pojūtį. Reikia dar artimo meilės. Jeigu sutuoktiniai bus sąžiningi vienas su kitu, laikysis visų bendravimo kanonų, bet vienas kito nemylės, argi bus jie laimingi? Ne. O šeima juk - mažytis valstybės modelis. Manau, artimo meilę, atjautą žmogui reikia skiepyti nuo vaikystės. O tai įmanoma skiepyti tik šeimoje - pačių tėvų gyvenimo pavyzdžiu.
Žinoma, tokios gausios emigrantų gretos - ne iš gero gyvenimo, tačiau neabejoju, kad bus bėdos su emigrantų vaikais, kurie auga be šeimos, be tėvų auklėjimo, tėvų neapglėbti. Tėvai taip įsidėmėjo pareigą vaikui pinigų uždirbti, kad užmiršo savo pareigą pamokyti vaiką gyventi, pamokyti, kur jam ieškoti savęs, paspirties, ramybės. Ir svarbiausia - išmokyti jį mylėti.
Žmogus sukurtas gyventi bendruomenėje. Vienas žmogus negali gyventi. Todėl tiek tikintiems, tiek netikintiems akivaizdu, kad tik artimo meilė, atjauta vienas kitam, palaikymas suteikia mums galimybę jaustis laimingiems. Žinome ir tą auksinę taisyklę: daryk gera, daryk žmogui tai, ką norėtumei, kad jis tau darytų. Žinome, kad Kristus liepė mylėti net savo priešus, tačiau...
Savo artimą išties juk yra lengva mylėti. O jei mes nesugebame mylėti net savo artimiausių, tad ką kalbėti apie priešus, kuriuos juk turime išmokti mylėti, jei norime būti verti Dangaus karalystės?..
- Drauge su kalėdiniais linkėjimais „Respublikos“ skaitytojams bei visiems Lietuvos žmonėms gal pašnabždėtumėte ir kokį patarimą, nuo ko pradėti kuriant geresnę, šviesesnę, labiau mylinčią šalį?
- Kiekviename žmoguje, kad ir netikinčiame, esama gėrio grūdo. Ir kiekvienas išties nori būti geras, nori, kad jį suptų geri žmonės. Kad pasaulis taptų geresnis. Tačiau esti nemaža žmonių, kurie ir imasi mėginti pakeisti pasaulį. Žinoma, ilgainiui supranta, kad tai - neįmanoma. Kita žmonių dalis mėgina tobulinti savąją aplinką, tačiau iš patirties žinome, kad ir šis iššūkis dažnai neįveikiamas. Nes juk niekas negali duoti kitam to, ko pats neturi. Todėl mano patarimas paprastas - kiekvienam pradėti nuo savęs paties, nuo savo vidaus. Nuo minėtojo adventinio klausimo: kas aš esu ir kokia mano gyvenimo prasmė? Aptikus save, imti pastebėti šalia savęs kitus, mokytis juos mylėti. Taip palengva prie savo artimųjų įrašysime ne tik šeimos narius, bet ir draugus, kaimynus, bendradarbius... Ir šitaip tol, kol mūsų šeima virs visa Lietuva.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
