Kai baigsis ES pinigai

- 2007-2013 m. Lietuva gavo 6,9 mlrd. eurų ES struktūrinių fondų paramos, 2014-2020 m. etape ji sieks 7,2 mlrd. Po 2020-ųjų europinių pinigų upė gerokai nuseks. Ar mes tam pasirengę?

- Vertindamas pastaruoju metu vykstančius ES procesus (Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES, pabėgėlių problema, didėjanti militarinė įtampa), manau, kad paramos sumažėjimas gali būti gana didelis, o atskiros sritys iš viso nebus finansuojamos. Turime ruoštis ir tam scenarijui, kad paramos apskritai nebus. Deja, apie tai, kokia situacija gali klostytis Lietuvoje po 2020-ųjų, kol kas tik retkarčiais diskutuojama viešojoje erdvėje. Bet tai tik atskirų ekspertų samprotavimai. Nežinau, ar yra atliekamas analitinis darbas įvertinant paramos efektyvumą ir poreikį.

Analizė turi būti daroma labai atidžiai - ne ataskaitoms, kurios, tikiu, yra teikiamos Europos Sąjungai, o galvojant apie šalies ateitį. Reikėtų peržiūrėti visą gautų lėšų portfelį ir įvertinti kiekvieno projekto realų ekonominį ar socialinį efektą. Juk nesudėtinga sužinoti, kokie yra didelę paramą gavusios įmonės pasiekimai ar nesėkmės, kaip funkcionuoja strateginės ar socialinės paskirties objektai. Šio darbo imtis būtina jau dabar, nelaukiant Seimo rinkimų, kad būsimoji Vyriausybė savo strategijos modeliavimui, biudžeto formavimui gautų patikimą informaciją, kad būtų suformuotos teisingesnės kryptys, atsirinkta, kas šiuo metu valstybei svarbiausia.

- Jei finansavimas keisis arba jo neliks, kas laukia tų institucijų, projektų, įvairaus pobūdžio iniciatyvų ir t.t., kurios yra įsuktos europiniais pinigais ir tiesiogiai iš jų išlaikomos? Iš ko jos turės gyventi? Ir ant kieno pečių guls įvairiausių lajų takų, biokurui auginamų karklų giraičių, šimtų institutų, užsiimančių bet kuo, tik ne mokslu, išlaikymas?

- Tikrai įdomu, kas prižiūrės, tarkim, rekonstruotus dvarus su daugybe pagalbinių pastatų, kuriuose nelabai kas lankosi. Pamename, kiek daug bendro kolchozinio (arba niekieno) turto pražuvo? Ar savivaldybės pajėgs pasirūpinti, kad tai nepasikartotų?

Akivaizdu, kad greta šalies dabarčiai ir ateičiai reikšmingų strategiškai svarbių infrastruktūros objektų būta ir daug beprasmių ES lėšomis finansuotų, nekuriančių ir nekursiančių nei ekonominės, nei socialinės naudos projektų. Kokių tik nebuvo išsigalvojama gudragalviškų, pralenkiančių ir Ostapo Benderio fantazijas argumentų, kad tik projektai, projektėliai atitiktų deklaruojamas lėšų panaudojimo idėjas ir būtų patvirtinti. Tai ir nuplaukusios prieplaukos, ir neveikiančios sporto bazės, tik savai šeimai įrengtos kaimo turizmo sodybos. Labai daug finansavimo skirta dalyvavimui brangiausiose tarptautinėse parodose, įvairiems abejotiniems mokymams, patirčių dalijimuisi, pseudomokslinėms konferencijoms ir t.t. O, pavyzdžiui, laukuose labai sparčiai plintančiam vadinamajam Sosnovskio barščiui išnaikinti lėšų nerasta, vėliau tam reikės keleriopai daugiau milijonų.

Dar viena bėda ta, kad projekto, kuris finansuojamas tik Europos Sąjungos ir vietos savivaldybės lėšomis, sąmata dažniausiai gerokai išpūsta. Savivaldybės, lenktyniaudamos, kuri daugiau lėšų įsisavins, nes pagal tai buvo vertinamos, šiems projektams dažniausiai imdavo paskolas. Apie lėšų panaudojimo efektyvumą, deja, realiai susimąstysime, kai ateis laikas mokėti skolas. Savivaldybių skolos augo kaip ant mielių, o ir tiems abejotiniems objektams prižiūrėti reikės lėšų, nes kitaip ES Komisija pareikalaus grąžinti projektui skirtus pinigus.

Sukurtai infrastruktūrai išlaikyti vėl, ko gero, bus imamos paskolos, bus didinama valstybės ir savivaldybių skola. Man kelia didelį nerimą aiškinimai, kad mūsų valstybės skola dar nėra labai didelė, kad viskas čia normalu, nes ir Jungtinės Valstijos turi daug skolų. Mes esame visiškai kitoje situacijoje, ir pasiektas valstybės skolos dydis jau balansuoja ant pavojingos ribos. Bet kodėl negalime imti pavyzdžio iš Estijos, kuri skolų beveik neturi, o gyvenimo kokybė ten pasiekta aukštesnė?

Dalis objektų, kurie buvo pastatyti ES lėšomis ir kurie iš tikrųjų neturi ilgalaikės socialinės vertės, tikriausiai liks neprižiūrimi. Vidinių resursų, kuriais galėtų būti finansuojamas jų eksploatavimas, tikrai neįžvelgiu.

- O teigiami dalykai? Nejaugi su ES pinigais nieko gero nenuveikėme?

- Įvertinant neišvengiamas atkūrus Nepriklausomybę esmines transformacijas posovietinėse šalyse, ypač dėl pastarųjų metų geopolitinės situacijos pokyčių, daug eksporto srautų turėjo apsisukti 180 laipsnių. Tai, kas sėkmingai buvo parduodama į Rytus, dažnai visiškai netiko Vakarams ar tolimesnėms šalims. Tikslinė parama šiuo sudėtingu laikotarpiu, be abejo, buvo ir yra labai svarbi ir reikalinga.

Kitas klausimas, kiek efektyviai ji buvo panaudojama. Iš praėjusių laikų patirties, kai valstybė finansuodavo visus objektus, liko aplaidumą teisinantis požiūris, kad valstybė yra blogas savininkas. Ne valstybė yra blogas savininkas, o valdininkai, laiminę butaforinius projektus. Lėšas gavus lyg ir dykai, tarsi išlošus loterijoje, skubama jas įsisavinti negalvojant, kaip ten bus toliau. Kam sukti galvą, mes čia laikini, - po ketverių metų bus kita valdžia, tegul ir galvoja!

Investicijos į infrastruktūrą ir sąlygų verslui sudarymą davė didelių teigiamų pokyčių. Deja, padoriai apmokamų gamybinių ir paslaugų sferos darbo vietų įsteigta kur kas mažiau, nei tikėtasi. Todėl sulaukėme pavojingai didėjančio emigracijos srauto. Susidarė padėtis, kurią turėtume įvardinti kaip pavojingą demografinę krizę, reikalaujančią neordinarinių priemonių. Galėtų būti ir pačios valstybės, ir ES paramos lėšomis investuojama į perspektyvias gamybos ar paslaugų įmones, kas dabar yra savotiškas tabu.

Tačiau būtina griežta kontrolė. Į valstybinių lėšų panaudojimą neturi būti žiūrima kaip tiesiog savaime iš kažkur atsirandančius pinigus. Todėl tokiuose projektuose derėtų pritraukti bent 10 procentų aktyvaus privataus kapitalo.

- Vien dėl iš ES gaunamos struktūrinių fondų paramos Lietuvos BVP augo 1,6 proc. sparčiau. Tarkim, 2004-2013 m. šis rodiklis vidutiniškai augo 3,6 proc., jei ne ES fondai, jis būtų 2 proc. Bet socialiniai skauduliai liko, tarkim, emigracija. Kodėl?

- Šalia BVP augimo dar sparčiau didėja socialinė atskirtis. Su savo vidutinėmis algomis, pensijomis esame ES šalių sąrašo apačioje - atsiliekame net nuo latvių, ką jau kalbėti apie estus. Jau negalime paslėpti paslaugų kainų augimo tendencijos. Štai jau ir prezidentė organizuoja įvairias akcijas, kur aiškiai įvardijami šalies skauduliai, problemos, kurios metų metus nėra sprendžiamos. Didelė atsakomybė už atsilikėlių padėtį tenka vyriausybėms. Įžvelgiu ilgai užsitęsusį valstybės valdymo kompetencijos ir ilgalaikės atsakomybės trūkumą.

Imkime kad ir būtinuosius poreikius. Išmokos žemės ūkiui pirmiausia yra orientuotos į tai, kad jos turėtų teigiamos įtakos maisto produktų kainoms. Kiek stebėjau bendrą situaciją, daugiau nei trečdalis įvairių ES fondų lėšų skiriama būtent šiems tikslams. Jeigu parama šiam sektoriui sumažėtų, maisto kainos iškart pradėtų augti dar sparčiau, didėtų būtinosios gyventojų išlaidos. O ryškesnės atlyginimų didėjimo ar bent artėjimo prie pažangių Europos šalių vidurkio tendencijos toli gražu nėra.

- Na, tai gal bent žemdirbių gyvenimą šios lėšos palengvino. Likę be paramos ar su gerokai mažesne nei iki šiol daugelis turbūt sunkiai beišgyventų?

- Kaimo žmonėms labiausiai rūpi, ar išliks tiesioginė parama už deklaruojamus pasėlius ir kitas visuotinai pripažintas dėl gamybos specifikos remtinomis pripažintas žemės ūkio sritis. Tiesioginės išmokos buvo ir yra skiriamos visoms ES šalims. Tačiau Lietuvai ir kitoms vėlesnėms narėms ta parama tebėra gerokai mažesnė nei šalių senbuvių žemdirbiams. Belieka viltis, kad, vadovaujantis loginiu ekonominiu mąstymu, šis finansavimas išliks, nes galiausiai tai parama ne gamintojams, o visiems valgytojams. Tiesioginė parama ypač svarbi smulkesniems šeimos ir vidutiniams ūkiams, kurių ekonominė situacija be jų taptų katastrofiška.

Tačiau atidžiau pasižiūrėję, kam atitenka didžioji tiesioginės paramos dalis, pamatytume, kad tikrai ne žemdirbiui ar tai vargšei krapus turguje pardavinėjančiai senutei. Visais laikais labai didelę įtaką valstybinei valdžiai - tiek sovietinei, tiek dabartinei - turėjo maisto pramonės monopolistai, nuolat dejuojantys, tačiau jie šalies viduje dirba be realios konkurencijos. Dabar dar įsitraukė prekybos centrai, kurie taip pat pasiima didelę dalį. Kiek lieka pačiam gamintojui? Ogi pagal seną agrarininkų posakį: vištos nupešimas labiau apsimoka negu jos užauginimas.

Privatizavus visas maisto pramonės įmones - kaip ir visus bankus - ekonomiškai ir socialiai itin svarbiose srityse valstybė liko be jokios įtakos. Tai dabar privačios įmonės ir moka žemdirbiui, kiek kuri nori, - pačią mažiausią kainą. Ypač Dzūkijoje, kur gyvenu, kaimo tuštėjimo procesas, jaunų žmonių emigracija buvo susijusi su tuo, kad vaikai matė, jog sunkiai dirbantiems tėvams gamyba neapsimokėjo, - tiek mažai buvo mokama už pieną, galvijų auginimą. Tad šiandien ir turime tokią situaciją, kad nors grūdų, dar kai kurių kultūrų bendras derlius yra didesnis, bendroji pieno ir mėsos gamyba nesiekia net 1987 metų lygio!

- Bet matome ferariais važinėjančius, kitaip savo finansinę galią demonstruojančius žemdirbius. Iš ko tada visa tai?

- Ferariais, malūnsparniais, kita prabanga naudojasi ne kaimo žmonės, o jų engėjai monopolistai, veikiantys valdžią. Dar vienas kitas „prasisukęs“ stambus žemvaldys.

Kita vertus, vidurio Lietuvoje, Suvalkijoje yra labai šiuolaikiškų stambių ūkininkų, nemažai sugebėjusių išlikti, teisingą kryptį pasirinkusių modernių bendrovių. Turime visai kitas technologijas, todėl lengviau apsiginti nuo gamtos stichijų. Smarkiai išaugo derlingumas, gyvulių produktyvumo rodikliai. Bet apmaudu, kad šioje srityje, naudojantis parama, vis dar labai daug piktnaudžiavimo. Girdžiu, ūkininkas pasakoja: neapsimoka ekologiškai ūkininkauti, nes labai pabrango trąšos... Beje, trąšos Lietuvoje išties kainuoja labai daug. Mano kaimynai alytiškiai nuolat važinėja į Lenkiją, perka jas trečdaliu pigiau. Tenykščiai pardavėjai net pasirūpinę etiketėmis su lietuviškais užrašais.

- Tad pažvelkime į ne tokią jau tolimą ateitį po 2020-ųjų. Kaip gyvensime?

- Sumažėjus ar nutrūkus ES paramai, verslas Lietuvoje daugeliu atvejų jau būtų pajėgus atsilaikyti. Tačiau gamybos plėtra ir modernizavimas gerokai sulėtės. Kur kas didesni, o gal ir tragiški iššūkiai kiltų visai socialinei sferai ir žmonių gyvenimo kokybei. Toliau blogėtų demografinė situacija. Išlikimo problemų turėtų ne tik įvairios paramos lėšomis išlaikomos įstaigos, bet ir mokslo, švietimo ir kultūros įstaigos. Problemų kaime gali kilti dėl griūvančių ir neatnaujinamų melioracijos sistemų, kur reikalingos didelės investicijos.

Ar ne laikas pripažinti, kad bręsta demografinė problema - būti ar nebūti Lietuvai? Tiek ES parama, tiek valstybės biudžeto lėšos ir valstybės politika turėtų būti gerokai efektyviau orientuojamos į padoriai apmokamų perspektyvių gamybinių darbo vietų steigimą, socialinės atskirties ir atsilikimo nuo kaimynų mažinimą. Ar turėsime valdžioje norinčius ir galinčius tai daryti žmones? Ar kas išdrįs drastiškai sumažinti išpampusį biurokratinį aparatą, pradedant nuo Seimo?

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"