respublika.lt

Eltos vadovė Magdalena Avietėnaitė

2014 spalio mėn. 27 d. 19:02:35
Anelė Butkuvienė

Magdalena Avietėnaitė yra viena iškiliausių Lietuvos Respublikos (1918-1940) moterų. Ji buvo bene vienintelė moteris, prieškario Lietuvoje užėmusi aukštas pareigas valstybės aparate. Nuo 1920 m. M.Avietėnaitė dirbo Užsienio reikalų ministerijoje (URM). Pradėjusi darbą kukliomis pareigybėmis, vėliau ji tapo Eltos vedėja, Spaudos biuro, Spaudos departamento direktore. Per jos rankas pereidavo visa informacija apie Lietuvą iš užsienio, jos vadovaujamas departamentas garsino Lietuvą pasaulyje.

 

M.Avietėnaitė gimė 1892 m. Marijampolės apskrities Brazavo kaime, ūkininkų Magdalenos Paulionytės ir Adomo Avietėno šeimoje. Pragyvenimo sąlygos carinės priespaudos engiamoje Lietuvoje buvo sunkios ir Avietėnai su šeštus metus einančia dukrele Magdute 1897 m. emigravo į JAV. Šeima įsikūrė Masačusetso valstijos Vusterio mieste netoli Bostono. JAV gimė antroji dukra Izabelė. A.Avietėnas buvo daug platesnio akiračio asmuo negu dauguma lietuvių imigrantų į JAV. Lietuvoje daraktoriavęs, platinęs draudžiamą lietuvišką spaudą, jis vertino išsilavinimą ir abi mergaites leido į mokslą.

Jaunoji Magdutė buvo gabi ir 1909 m. su pagyrimu baigė aukštesniąją Vusterio mokyklą. Lietuviškos Vusterio parapijos klebonas atėjęs pas mergaitės tėvą pasakė: „Adomai, jeigu tu neleisi toliau mokytis savo dukters Magdalenos, padarysi didelę nuodėmę.“ Mergaitės tėvai ryžosi labai rizikingam žingsniui. Jie užstatė nekilnojamąjį turtą ir, paėmę iš banko paskolą, išleido Magdaleną studijuoti į Šveicariją - į Ženevos universitetą.

Universitete mergina studijavo literatūrą ir filosofiją. Studijų metais susipažino su didžiąja savo gyvenimo meile rumunu Michaeliu Serbanu de Cernesti, Ženevos universitete rengusiu žemės ūkio mokslų doktoratą. Jaunuoliai kūrė bendros ateities planus. 1914 m. vasaros pradžioje su universiteto licenciato diplomu M.Avietėnaitė grįžo į JAV. 1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Michaelis buvo pašauktas į veikiančiąją armiją, jaunuolių ryšiai kuriam laikui nutrūko.

Grįžusi į Vusterį, Magdalena pasinėrė į lietuvišką veiklą, nors su savo gebėjimais, žiniomis galėjo rasti daug pelningesnį, prestižinį darbą. Jos tautiškumo jausmas buvo labai stiprus ir lietuvybės reikalai jai visą gyvenimą buvo patys reikšmingiausi. Ji tapo Vusteryje leidžiamo laikraščio „Amerikos lietuvis“ redaktore. Vadovaujant M.Avietėnaitei, leidinio lygis labai išaugo, ji pati parašė nemažai straipsnių iš einamosios politikos, istorijos. 1917 m. istorinių straipsnių pagrindu išleido dvi knygas „Didžioji Prancūzijos revoliucija“ ir „Istorija Europos tautų, dalyvavusių didžiojoj karėj“. Abi knygos dedikuotos Michaeliui. Norėdama padėti prasilavinti tautiečiams, parašė anglų, prancūzų, vokiečių kalbų vadovėlius, knygą moterims apie namų ruošą, išspausdino anglų kalba leidinį apie Lietuvą.

Nors Magdalenai veiklos netrūko, jai norėjosi didesnių darbų, nes Vusteryje jos intelektui, erudicijai nebuvo galimybių visiškai atsiskleisti. Tokia galimybė atsirado, kai 1918 m., paskelbus Vasario 16-oios Aktą, Lietuvoje prasidėjo valstybės aparato kūrimo darbai. Lietuvos politikai kreipėsi į savo tautiečius, gyvenančius JAV, prašydami pagalbos. Dirbti Lietuvos informacinėje ir diplomatinėje tarnyboje atvyko M.Avietėnaitė, Bronius Balutis, Tomas Naruševičius. Tada galutinai išsiskyrė Magdalenos ir Michaelio gyvenimo keliai. Ji atsisakė asmeninės laimės ir pasirinko darbą Lietuvai.

1939 m. išleistame LR užsienio reikalų ministerijos žinyne chronologine seka surašytos M.Avietėnaitės pareigybės nuo 1920 m.: URM vertėja, šifruotoja ir slaptojo archyvo tvarkytoja, URM konfidencialioji sekretorė, Lietuvos telegramų agentūros (ELTA) vedėja, Spaudos biuro viršininkė, Spaudos departamento direktorė. Ypač sudėtinga buvo vadovauti Eltai, nes trūko kvalifikuotų darbuotojų, techninių priemonių. Didžiausias darbo krūvis tekdavo vadovei, nes ji gerai mokėjo anglų, vokiečių, prancūzų kalbas, turėjo žurnalistinio darbo patirtį. Eltos darbą gerai įvertino užsienio kolegos 1924 m. Berne vykusioje Pirmojoje tarptautinių Europos telegramų agentūrų konferencijoje, kurioje M.Avietėnaitė iš 33 dalyvių buvo vienintelė moteris.

1926 m. Lietuvos URM kaip savarankiškas padalinys buvo įkurtas Spaudos biuras ir M.Avietėnaitė buvo paskirta jo viršininke, o 1938 m. Spaudos biurą reorganizavus į Spaudos departamentą tapo jo direktore. Šių institucijų uždaviniai buvo teikti užsienio valstybėms išsamią informaciją apie Lietuvą, jos politinį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą. Reikėjo bendradarbiauti meno srityje, rengti parodas užsienyje, publikuoti informacinius straipsnius ir leidinius.

Užsienio spaudoje buvo publikuojami informatyvūs M.Avietėnaitės straipsniai. Ji pristatydavo Lietuvos meno parodas Barselonoje, Lježe, Stokholme, Kopenhagoje, Briuselyje, Geteborge, Čikagoje. Ypač sėkmingai Lietuva pasirodė 1937 m. pasaulinėje Paryžiaus parodoje „Meno ir technikos vieta šiuolaikiniame pasaulyje“. Parodos rengimo komiteto pirmininkė buvo M.Avietėnaitė. Jos profesionalumo ir meninės intuicijos dėka atrinkti eksponatai laimėjo net 58 apdovanojimus, tarp jų buvo keletas didžiųjų prizų.

Departamento direktorė buvo ir pasirengimo 1939 m. pasaulinei parodai Niujorke generalinė komisarė. Ta proga ji išleido bukletą anglų kalba, išsamiai pateikiantį Lietuvos istorinį kelią, jos meninį gyvenimą, parodos dalyvius. Parodoje buvo surengta Lietuvos diena. Pasibaigus parodai, Niujorko burmistras M.Avietėnaitei įteikė parodos aukso medalį ir suteikė Niujorko miesto garbės piliečio vardą.

Spaudos biuro, o vėliau Spaudos departamento žinioje buvo užsienio valstybių kultūros atstovų ir menininkų priėmimas Lietuvoje, parodų rengimas. Lietuvos žmonės turėjo galimybę susipažinti su užsienio valstybių kultūros gyvenimu, pamatyti užsieniečių dailininkų darbus.

M.Avietėnaitė buvo įvairiapusių interesų asmenybė. Ji priklausė Lietuvos istorijos, XXVII knygų mėgėjų draugijoms, vadovavo Lietuvos skautų sąjungai, Lietuvos kanklininkų draugijai, turėjo sukaupusi turtingą biblioteką, mėgo muziką, teatrą. Šeimos nesukūrė, liko ištikima vienintelei savo gyvenimo meilei Michaeliui. Buvo labai rūpestinga duktė, paskatino seserį Izabelę Gustainienę užsiimti dainavimo studijomis, rėmė ją materialiai, kai ši mokėsi konservatorijoje Vokietijoje. Mylėjo ir rūpinosi sesers vaikais, buvo dukterėčios Valentinos krikšto mama. Liko abejinga prabangai ir turtams, nes didžiausiomis vertybėmis laikė dvasios turtus.

1940 m. birželį, kai dalis valstybės vyrų susitaikė su tragiška valstybės ir tautos lemtimi, M.Avietėnaitė, rizikuodama savo laisve ir saugumu, su kolege Elena Barščiauskaite išnešė iš URM slaptas bylas ir perdavė jas Lietuvos archyvo vedėjui kunigui Juozapui Stakauskui. Parodė ne mažesnę drąsą gelbėdama Lietuvos aukso atsargas užsienyje. Kai Lietuva prarado nepriklausomybę, JAV įšaldė Lietuvos aukso atsargas. Maskvos emisarui Lietuvoje Dekanozovui spaudžiant, Justo Paleckio vyriausybė pareiškė protestą JAV ir reikalavo atiduoti auksą okupuotai Lietuvai - jis iš karto būtų patekęs į SSRS iždą. M.Avietėnaitė, nepabūgusi pasekmių, paskutinio susitikimo metu pasakė JAV pasiuntiniui Lietuvoje dr. Ovenui Dž.K.Noremui (Owen J.C.Norem): „Mes jau nebegalime nepriklausomai veikti. Mes labai vertiname, jei JAV gali padaryti daugiau, negu mes galime čia drįsti pasakyti. Čia žmonės klausosi. Aš daugiau nieko negaliu pasakyti.“ Šie keli diplomatinės kalbos šydu pridengti sakiniai buvo paskutinis JAV pasiuntinio pranešimas iš Lietuvos. Jų pakako, kad SSRS nenusavintų Lietuvos aukso.

1941 m. birželio dienos buvo tragiškos Magdalenai ir asmeniškai. Per birželio 14 d. trėmimus buvo ištremta sesers Izabelės ir Valentino Gustainių šeima su dviem mažamečiais vaikais.

Nacių okupacijos metais M.Avietėnaitė buvo rezistentų gretose. Ji aktyviai bendradarbiavo antinaciniame laikraštyje „Į laisvę“, rašė jam straipsnius. 1944 m. vasarą, frontui priartėjus prie Kauno, M.Avietėnaitė pasitraukė iš Lietuvos. Jos turtas tilpo vienoje kuprinėje.

Iki 1947 m. glaudėsi karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, dirbo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus, veikusio užsienyje, generaline sekretore. 1947 m., savo bičiulės Petro Klimo žmonos pakviesta, laikinai apsistojo Paryžiuje, o iš čia 1949 m. išvyko į JAV. M.Avietėnaitė iš karto įsitraukė į lietuvišką veiklą, buvo VLIK politinės komisijos narė, vertė į anglų kalbą visus šios organizacijos rengiamus dokumentus. 1949-1952 m. dirbo Detroito universiteto bibliotekoje, paskui metus dėstė sociologiją Anhersto kolegijoje. Paskutinė jos darbo vieta buvo prestižinė Šv.Širdies kolegija Manhatonvilyje. Joje mokėsi JAV elito atstovų dukros - Džono Kenedžio (John Kennedy) motina, dvi jo seserys. M.Avietėnaitės pareigos buvo bibliotekininkė konsultantė. Kaip darbuotoja buvo labai vertinama, ir po 13 metų, atėjus pensijos amžiui (65 m.), Magdalenai buvo pasiūlyta dirbti dar 7 metus, kas JAV daroma tik išimtiniais atvejais.

Išėjusi į pensiją, Magdalena apsigyveno vienuolių globojamuose senelių namuose Putname. Dalijosi pastoge su likimo drauge, žinoma Nepriklausomos Lietuvos katalikiškojo sparno moterų veikėja Magdalena Draugelyte-Galdikiene. Gyveno viename namelyje atskiruose kambariuose su bendra virtuve. Abi labai bičiuliavosi, jas siejo tautiniai idealai, kuriuos realizuoti siekė visą savo gyvenimą, atsiminimai apie Nepriklausomos Lietuvos laikus, bendrus pažįstamus. Kol leido silpstantis regėjimas, tvarkė vienuolyno biblioteką, tęsė lietuvišką veiklą, kurios per visą gyvenimą JAV nebuvo apleidusi. Kiek leido kuklūs finansiniai ištekliai, rėmė lietuviškas organizacijas.

Didysis jos rūpestis ir širdies skausmas buvo sesers šeimos likimas. Kai po šešiolikos tremties metų I. ir V.Gustainiai iš tremties su vaikais grįžo į Lietuvą, seserys susirašinėjo. Magdalena visomis išgalėmis rėmė sesers šeimą materialiai. Per savo gyvenimą nesukaupė jokių turtų, nes jos gyvenimo kredo buvo dirbti Lietuvai, jos žmonėms, pagalba silpnesniam ir vargstančiam.

M.Avietėnaitė mirė 1984 m., eidama 93-iuosius metus. Palaidota Putname, vienuolyno kapinaitėse. Ant kapo pastatytas jos pačios suprojektuotas kuklus paminklas, simboliškai išreiškiantis jos gyvenimo dramą. Kryžius su erškėčių vainiku - tai pavergta mylima Tėvynė Lietuva, į kurią jai nebuvo lemta sugrįžti, nuo kurios skyrė rūsčios ir audringos Atlanto bangos, lyg simbolizuojančios tamsiąsias XX a. istorijos jėgas, negailestingai niokojusias tautų ir žmonių likimus.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PRALAIMĖJO: 2019-ųjų sezonui besirengianti Lietuvos futbolo čempionė Marijampolės „Sūduva“ antrosiose draugiškose rungtynėse namuose penktadienį nusileido Rygos RFS (Latvija) ekipai 1:3 (0:2).
  • UŽSILIEPSNOJO: šeštadienį centrinėje Meksikoje užsiliepsnojus prakiurusiam naftotiekiui, žuvo mažiausiai 20 žmonių, o 54 buvo sužeisti, informuoja naujienų agentūra AFP.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar pasitikite privačiais pensijų fondais?

balsuoti rezultatai

Kiek laiko per dieną internete praleidžiate ne darbo reikalais?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-3      0 C

  -7     C

 

-12.  -14  C

-5. -7 C

   -1     C

 

  -8    -10  C

4-5 m/s

5-6 m/s

 

2 m/s

 

USD - 1.1402 PLN - 4.2931
RUB - 75.6267 CHF - 1.1331
GBP - 0.8813 NOK - 9.7218
reklama
Kalėdos 2018