4 nuotr.
Ministro asmeninis siekis
Labai džiugina pastaruoju metu ypač suaktyvėjęs gamtosaugos specialistų dėmesys ir vertingųjų unikalaus Punios šilo savybių viešinimas. Visiškai pritariame toliaregiškam tikslui išsaugoti šilą ir jo vertybes ateities kartoms.
Tačiau labai rimti nesutarimai ir aistros kilo dėl priemonių, kokiais būdais tai reikia daryti. Atidžiau įsigilinus į kategorišką valdininkų nuostatą visą Punios šilą paversti gamtiniu rezervatu, kilo pagrįstų įtarimų. Viešai deklaruojant šventus jausmus gamtai nuo visuomenės slepiamos labai rimtos konkrečios grėsmės šilo ateičiai.
Aplinkos ministerijos valdininkai pasirinko vienintelį ir, jų įsitikinimu, teisingiausią sprendimą - išplėsti šile esamo gamtinio rezervato zoną nuo 457 ha iki 2161 ha, t.y. beveik visą šilo teritoriją. Įtartina, kad šį projektą labai stengtasi prastumti patyliukais. Projektas įvardijamas tik kaip Nemuno kilpų regioninio parko ribų koregavimas. Tačiau unikalus šilas tikrai vertas, kad jo savybių išsaugojimui, plėtrai ir žmonių lankomos sengirės formavimui būtų rengiamas išsamus, pagrįstas ir viešas gamtosauginis projektas.
Pagal projekto valstybinę svarbą ir mastą derėjo vadovautis Saugomų teritorijų įstatymo 23 str. 8 p., sprendinius rengti pagrįstais moksliniais tyrimais. Kodėl apsiribota tik aplinkos ministro įsakymu Nr. D-1 24 nustatytomis specialiųjų planų rengimo taisyklėmis? Viceministras Martynas Norbutas mums atrašė, kad dėl pasirinktos projekto rengimo tvarkos su ministerija galime ginčytis teisme. Mat buvo žinoma, o dabar ir paties K.Navicko išviešinta paslaptis, kad rezervatas visoje Punios šilo teritorijoje yra ambicingas paties aplinkos ministro siekis. Nereikia koncepcijos, grėsmių analizės, ekspertinio vertinimo alternatyvų ir t.t. Todėl ministerijai pavaldūs gamtosaugos ir miškininkystės specialistai baimingai tyli, o projektui drįsę viešai paprieštarauti alytiškiai urėdijos miškininkai jau nebedirba. Ir ne specialistams aišku, jog jau parengto plano sprendiniuose neįvertintos rimtos grėsmės, nepasidomėta kitų šalių rezervatų naujausia patirtimi.
Kinivarpos nepuls rezervato?
Pagal teisės teoriją nusikaltimai daromi veikimu ir neveikimu. Pasirodo, medžius valstybės saugomose teritorijose galima naikinti dviem būdais - kirsti arba uždarius rezervate palikti supūti ir leisti sunaikinti pavojingiems kenkėjams.
Į mūsų konkrečias pastabas dėl pavojingų spygliuočių medžių liemenų kenkėjų plėtros Aplinkos ministerijos darbuotojai įtikinėja, kad įsteigus rezervatą bus nebaisūs jokie kenkėjai, škvalai netgi gaisrai. Atseit miškas pats apsigins ir savaime atsikurs. O vienas iš idėjinių rezervato Punios šile „tėvų“ dr. Žydrūnas Preikša šias rimtas grėsmes viešai vadina tik mitais. Jam antrina šiuo metu pagarsėjęs gamtosaugininkas Andriejus Gaidamavičius. Jo nuomone, vis vien eglės ir kiti spygliuočiai medžiai su laiku Lietuvos miškuose nunyks.
Kaip sektinas pavyzdys minima garsioji Belovežo giria. Spalio mėnesį apsilankėme šios girios Lenkijai priklausančioje dalyje Su pasibaisėjimu matėme, kad pasaulio UNESCO paveldu laikomoje girioje, nuo 2008 metų nustojus naikinti medžių žievių kenkėjus, kinivarpos per pastaruosius dešimt metų nudžiovino visas egles daugiau kaip 10 tūkst. ha plote. Belovežo urėdijos miškininkai teigia, kad girioje jau nėra nė vienos neužkrėstos kenkėjais eglės!
Nusiunčiau apgraužtų sausų eglių stiebų masyvo Beloveže nuotraukas A.Gaidamavičiui. Atsakydamas jis man atsiuntė didelio ploto plikų, pavojingų liemenų kenkėjų nugraužtų medžių vaizdą iš Bavarijos nacionalinio parko. Andriejus paguodė: štai mirusiame miške gausiai lankosi egzotikos ieškančių žmonių ekskursijos, net Holivudas čia kuria filmus. Ar Lietuvoje reikia sengirės, ar plikų medžių kapinynų?
Primename pačios Aplinkos ministerijos priimtų Miškų sanitarinės apsaugos reikalavimų 30 p.: „Spygliuočių medžiai, kuriuose apsigyveno medžių liemenų pavojingi kenkėjai, iki pirmųjų lėliukių susiformavimo turi būti iškirsti sanitariniais kirtimais ir išvežti ne arčiau kaip 3 km nuo medyno...“
Žievegraužio topografo židinių plitimas Punios šile pastebėtas jau daugelyje kvartalų. Tikras šių kenkėjų veislynas yra esamas šilo rezervatas, kur netaikomos jokios apsisaugojimo priemonės. Matydami, kad į mūsų signalus ministras K.Navickas nereaguoja, raštu kreipėmės į Nemuno kilpų regioninio parko direkciją. Gavę tik formalų jų atsirašymą, pranešėme Aplinkos ministerijai pavaldžiai Valstybinei miškų priežiūros tarnybai. Jos specialistų išvada griežta: „Laiku nesiėmus veiksmingų priemonių, žievegraužio tipografo plitimas gali kelti grėsmę ne tik Punios šile augantiems pusamžiams ir vyresniems spygliuočių medynams, bet ir paprastosios eglės genetiniam medynui.“
Miškininkai teigia, kad gavus nurodymą dar spalio pradžioje buvo galima pašalinti kinivarpų pažeistus medžius. Dabar jau per vėlu. Taigi, pavasarį bus apkrėsta šimtai naujų eglių. Kas padengs saugomoje teritorijoje vertingam genetiniam medynui padarytą žalą? Spėju, kad Aplinkos ministerija apkaltins miškininkus.
Gražios idėjos klaidina
Valdininkai visuomenei deklaruoja, kad Punios šile nori savaime atsikuriančios, pasižyminčios augmenijos ir gyvūnijos įvairove bei gausiomis vaizdingomis senų medžių buveinėmis garsėjančios sengirės. Tokios gražios idėjos neabejotinai labai patrauklios ir priimtinos. Jos teisėtai sulaukia daugybės sekėjų, organizuojamos palaikymo akcijos. Deja, po idealizuotu sengirės šydu konkrečiais Aplinkos ministerijos užsakymu parengto rezervato projekto sprendiniais siekiama turėti kiek įmanoma didelio ploto pūvančių medžių kapinyną. Oficialiai rašoma, kad planuojamai ekosistemai funkcionuoti ir retoms augmenijos ir gyvūnijos rūšims veistis būtinas kuo didesnis kiekis pūvančių medžių. Rezervate kinivarpoms bus leista nekliudomai graužti spygliuočius medžius ir apkrėsti visus pakraštinius miškus net kitoje Nemuno pusėje. Škvalų vėjovartos nebus šalinamos, atseit jų rezervate nebus. Taigi įsteigus rezervatą, per kelis dešimtmečius išnyktų medžių įvairovė, spygliuočiai medžiai nunyks, o lapuočiams ir krūmynams bus leista augti, po to griūti ir pūti.
Jeigu gamtosaugininkai nori pasigirti pasauliui ne retų rūšių įvairove, o didesniu retųjų kerpių, vabaliukų ir pan. kiekiu, medžiai daugiau kaip dviejų tūkstančių ha šilo plote praktiškai bus paaukoti. Ar ne per didelė gamtosaugininkų noro pasirodyti Europai kaina, ar nepakanka tokiems eksperimentams jau esamo 457 ha rezervato?
Aplinkinių gyventojų apgaulė - galėsite uogauti, grybauti ir žvejoti
Kad ir kaip besistengėme kalbėti apie rezervato statuso grėsmes, valdininkai visuomenei aiškina, jog žmonėms rūpi tik šilo lankymas. Rūpi ir tai. Šilas turi būti protingai atviras ir prieinamas lankyti.
Aplinkos ministras K.Navickas tiesioginėje LRT laidoje ramino vietos bendruomenių gyventojus - rezervate galėsite uogauti, grybauti ir žvejoti. Akivaizdu, kad po 10-15 metų gyventojai į Punios šilo rezervato teritoriją neis dėl tankaus krūmų šabakštyno, pūvančių medžių griuvenų (medžių lavonų), vėjovartų ir dėl pavojingai pavirtusių kinivarpų nugraužtų sausuolių. Matėme Belovežo girioje, kad net pavojaus žmonėms ženklai prie pažintinių takų pastatyti. Tad lankomas liks ne Punios šilas, o tik planuojama siaura rekreacinė zona. Nuo aplinkinių gyventojų slepiama, kokia bus rezervato apsauginė zona ir kokie ten bus ribojimai.
Kas bus išsaugota nesaugant
Pastaruoju metu savo siekiams pagrįsti valdininkai ėmė naudotis kilusiu masiniu teisingu visuomenės susirūpinimu dėl plynų kirtimų. Kartu su šilo tikrųjų vertybių sklaida ir plynų kirtimų kritika gudriai neigiamos realios grėsmės, teikiami žmones klaidinantys tariamų mitų paneigimai, provokacijos ir apgaulė:
1. „Lietuvoje atsiras vieta, kur miško kirtėjai bus nepageidaujami“.
„Delfi“ publikuotame straipsnyje Saugomų teritorijų departamento direktorės pavaduotoja Rūta Baškytė nudžiugino Lietuvą - rezervato statusas apsaugos nuo kirtimų Punios šilą. Tik „pamiršta“ viešai prisipažinti, kad jokie kirtimai be aplinkosaugininkų raštiško suderinimo čia negalėjo ir negali būti vykdomi. Visas Punios šilas jau daugelį metų yra aplinkosaugininkų kontroliuojama valstybės saugoma teritorija (šilas priklauso Nemuno kilpų regioniniam parkui, 457 ha čia yra gamtinis rezervatas, o kiti 2226 ha - draustinis).
2. Žadama, jog „po 50 metų Punios šilas taps vaizdinga sengire“.
Pavažiavę vieninteliu leistinu keliu į dešinę šilo pusę apie 5 kilometrus, privažiuosite draudžiamus sustoti ir įžengti į mišką rezervato ženklus. Lėtai važiuokite arba eikite dar apie 2 kilometrus iki gražios turistinės sodybos. Regėsite rezervato teritorijoje gausybę prigriuvusių, pūvančių medžių eglių, pušų, kai kur ir senų ąžuolų. Tačiau daugiausia ploto užkariauja gausiai kerojantys aukšti lapuočių krūmynai. Po jais savaime tradicinės medžių rūšys neatsikuria. Kur ne kur išlieka pavieniai ąžuolai ir tai daugiausia tik ten, kur jie anksčiau augo. Akivaizdžiai matysite ir plinkančius, kinivarpų apniktų eglių kamienus.
Kažkas panašaus į svajojamą sengirę yra gal tik 6-7 nedideliuose rezervato ploteliuose. Būtent tik šios vietos parodomos reklaminėse šilo nuotraukose ir tiems lankytojams, kurie dar spėjo lydimi gamtosaugininkų dalyvauti retų pažintinių ekskursijų metu.
3. Mitas: rezervate medžiams nebaisūs pavojingi medžių liemenų kenkėjai.
Gerbiamieji rezervato idėjos autoriai, gamtos ir medžių mylėtojai - nuvažiuokite pasižiūrėti atviromis akimis į Belovežo girią Lenkijoje. Per pastaruosius dešimt metų kinivarpos ten sunaikino tūkstančių tūkstančius eglių.
4. Provokacija - neva norime kirsti Punios šilą?
Niekada nesiūlėme kirsti šilą. Siūlome palikti esamą 457 ha rezervatą ir kitoje teritorijoje sugriežtintą draustinio statusą, uždrausti pagrindinius ir plynus kirtimus. Esant neišvengiamam poreikiui, vykdyti būtinuosius sanitarinės priežiūros darbus, kai nustatomi pavojingų kenkėjų apimti medžiai ar pavojingos škvalų bei apžvalgos takų vėjovartos. Sengirės formavimui puoselėti kertines buveines. Draustinyje medžiams leisti natūraliai susenti ir tik tada pašalinti, paliekant puvimui racionaliai būtiną retų rūšių gyvybingumui palaikyti medžių kiekį.
Išsaugoti Punios šilą tegali išmintis
Esame įsitikinę, kad nesaugant išsaugoti Punios šilą - misija neįmanoma. Norime įtikinti Aplinkos ministerijos valdininkus, Seimo Aplinkos komiteto narius, visus Lietuvos žmones, kad būtina rasti protingesnes priemones Punios šilo vertybių išsaugojimui ir plėtrai. Nesame žinovai ar specialistai. Tačiau rezervato statuse matome akivaizdžias grėsmes ir įtariame asmeninius interesus. Kirsti plynai arba supūdyti medžius saugomose teritorijose proto nereikia. Išminties ir atsargumo reikia, kaip išsaugoti.
P.S.: Šis straipsnis parengtas 2018 12 02, dar nesant jokios informacijos apie galimą aplinkos ministro K.Navicko atstatydinimą. Čia reiškiama kritika neturi jokių politinių tikslų.
