Deja, politika labai nususinta

Šalies prezidentė, ministrai, verslovių vadovai metams baigiantis ar ką tik jiems pasibaigus tradiciškai pateikia metų ataskaitas, kalbėdami apie svarbiausius nuveiktus darbus, apie perspektyvas, laukiančias ateityje... Paprastam žmogui tų ataskaitų klausantis sunku net patikėti, kad kalbama apie tą pačią šalį, kurioje jis gyvena, - vien pergalės, džiaugsmas ir auksu spindinti ateitis... Todėl apžvelgti praėjusius metus, aptarti įvykius ir šalies pasiekimus, kuriuos vienaip ar kitaip pajutome ir mes, paprasti Lietuvos žmonės, prašome su valdžia bei politika visiškai nesusijusio žmogaus - aktoriaus Rimanto Bagdzevičiaus.

- Jei paprašyčiau išvardyti svarbiausius 2013-aisiais Lietuvos įvykius, išties kaip nors veikusius jūsų paties gyvenimą, nuo kurio pradėtumėte?

- Pavyzdžiui, Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungai. Kadangi gyvenu Vilniuje, meluočiau, jei sakyčiau, kad šio džiaugsmingo įvykio nepajutau - pajutau baisias transporto spūstis ir gausą policijos pareigūnų, saugančių nuo mūsų, kaip pats sakai, paprastųjų, ne tik europinės svarbos reikaluose dalyvaujančius asmenis, bet ir pačius tuos europinės svarbos reikalus.

- Lietuvos pareigūnai tomis pirmininkavimo ES dienomis tik per didžiausius barnius sutiko leisti mano žmonai iš darbo parvažiuoti namo, mat manoji gatvė taip pat buvo uždaryta politikų saugumo sumetimais. Menu, tada taip pat aiškiai pajutau, kad Lietuvos pareigūnų saugomi ne mes, Lietuvos gyventojai, o nuo mūsų. Tai buvo labai nemaloni patirtis.

- Bet aš dažnai tai juntu. Pakanka į Vilnių atvykti kokiai delegacijai ar atžygiuoti kokiam paradui - tuojau pat paaiškėja, kad esu būtent tas, nuo kurio reikia viską saugoti, ne tik dėl to, kad ko nors neleistino nepadaryčiau ar nepasakyčiau, bet ir kad ko nors neleistino nesužinočiau. Pats juk žinai, kaip gausu pas mus paslapčių ir kaip lengva netyčia jas atskleisti...

Be to, Lietuvos pareigūnų darbas yra toks nesaldus, atsakomybės - tokios apibrėžtos, o duona - tokia neskalsi, kad jiems derėtų atleisti tą norą bent kartą gyvenime atrodyti kaip JAV policininkai Holivudo filmuose - atsakingi, pasitempę, tviskančiomis uniformomis, su radijo stotimis, pasitikintys savo profesionalumu, švytinčiais veidais... O juk geriau pagalvojus - tokie įvykiai yra kone vienintelė galimybė mūsų policininkams tokiems pasijusti.

Tačiau, kaip jau sakiau, pirmininkavimą ES pajutau tik todėl, kad gyvenu Vilniuje. Manau, kad likusi Lietuvos dalis iš to pirmininkavimo ne tik nieko nelaimėjo, bet net neturėjo galimybės pastebėti.

- O juk pirmininkavimas galėjo būti reikšmingas lietuviškų problemų suaktualinimas Europos kontekstuose, galimybė garsėliau ištarti, kas esame ir kokie norime būti...

- Man atrodo, Lietuvos biurokratai taip norėjo parodyti savo uolumą, paklusnumą ir gebėjimą atitikti Europos standartus, kad visą dėmesį, fizines ir intelektines jėgas skyrė tik tam, kad organizaciniai, aptarnavimo ir patarnavimo reikalai vyktų kuo sklandžiau, būtent tai ir paversdami didžiausiu Lietuvos interesu. Už tai visi kiti interesai buvo nustumti į šalį - jokiu pretekstu surasti vieną ar kitą valdininką buvo neįmanoma, nes jie visi buvo paskendę visa ko „derinimo su Briuseliu“ reikaluose.

Ką gi, jie gali savimi didžiuotis, - suderino. Tikrai parodė Europai, kad Lietuva puikiai kalba angliškai, puikiai moderavo posėdžius, puikiai organizavo pietus ir apgyvendinimą... Žodžiu, atrodėme gražiai, o mums juk jau seniai, deja, svarbiau yra ne gerai gyventi, o gražiai atrodyti.

Tačiau juk net ir laikantis tokios filosofijos, manau, įmanoma būtų išpešti Lietuvai daugiau naudos. Negi neužteko fantazijos tuos posėdžius pabarstyti ir po kitus Lietuvos miestus? Tuomet ir ten šiandien jau būtų išasfaltuoti keliai, sutvarkyta infrastruktūra, o gal net ir namų fasadai pabalinti... Be to, viešbučiai, restoranai atsiimtų savąjį kąsnį... Kasdien į darbą einu pro tokį apšiurusį neaiškaus plauko viešbutį - pamatytumėt, kaip jis pražydo tomis pirmininkavimo dienomis.

- Na, o kurie metų įvykiai iš tiesų mus vienaip ar kitaip paveikė?

- Kas mus gali paveikti, jeigu mūsų pačių reikalai apskritai yra „laikinai įšaldyti“. Kas tie mūsų reikalai, palyginti su būtinybe kovoti su pasaulio terorizmu, rūpintis skurstančia Graikija ir Ukrainą žūtbūt integruoti į ES? Juokai. Nesuprask neteisingai - asmeniškai esu už Ukrainą, myliu ir gerbiu šią lietuviams bei Lietuvai draugišką šalį ir kuo nuoširdžiausiai linkiu jiems gero, tačiau kalbu ne apie tai - tiesiog noriu pasakyti, jog stebina, kad gyvename taip, tarsi mūsų pačių nė nebūtų. Tarsi nebadautų mūsų pensininkai, tarsi neprarastume savo jaunimo, savo mentaliteto, savo valstybingumo...

- Gerai sakote. Kaip tik, ruošdamasis šiam pokalbiui, atsiverčiau žurnale straipsnį, pavadintą „Svarbiausi 2013 metų Lietuvos įvykiai“ ir skaitydamas ėmiau kvatotis balsu - jame neradau nė vieno Lietuvoje vykusio įvykio.

- Nesakyk, yra ir lietuviškų įvykių. Antai CNN Vilniaus Kalėdų eglutę išrinko gražiausia Europoje, o štai pats Vilnius pagal kalėdinį pasipuošimo gražumą - dešimtas pasaulyje! Štai taip! O dar sakai, kad Lietuvoje bloga gyventi. (Juokiasi.) Be to, pastebėjai, kad visuomenė vis mažiau ir mažiau dalyvauja šalies politiniame gyvenime? Vadinasi, visuomenė patenkinta ir kritinių pastabų dėl politikų darbo neturi. (Juokiasi.)

- Bet juk yra ne taip - tiesiog politikai ir likusi Lietuva vieni nuo kitų atsiskyrė taip stipriai, kad save gerbiantys žmonės jau ima saugoti savo biografiją nuo politikos ir politizuotų kontekstų.

- Kitaip tariant, politika Lietuvoje yra taip nususinta, kad žmonės nebenori į ją rankų teptis. Tačiau tai visuomenei yra žalinga. Atsiribodami nuo politikos, neidami net balsuoti žmonės mano baudžią politikus, tačiau politikams kaip tik tai ir yra paranku. Juk visuomenei vangiai balsuojant didžiosios politinės partijos ramiai geba laimėti rinkimus vien savos partijos narių balsais. O tai reiškia, kad atrastas metodas, leidžiantis politikams į visuomenės nuomonę apskritai nereaguoti - net saldžių pažadų dalyti nebereikės, net meluoti, kad jiems rūpi visuomenės interesai.

- Regis, jau valgome pirmuosius to vaisius. Sklinda kalbos, kad parašų referendumui dėl žemės nepardavimo užsieniečiams inicijuoti buvo daugiau nei pakankamai, bet parašus juk skaičiavo ne visuomenė, o politikų „prižiūrimi“ teisininkai.

- Jeigu taip yra - baisu, tačiau mažiau baisu, nei aš maniau - maniau, kad visuomenė šiuo metu yra tiek išsiskaidžiusi, kad nė nesugeba turėti visuomeninių interesų. Tik asmeninius.

Jei atkreipei dėmesį, sakiau ne nusususi politika, o nususinta, turėdamas omeny, kad šitai galima padaryti sąmoningai - nedotuojant visuomeninių organizacijų, priimant įstatymus, globojančius partijas labai akylai ir sočiai, o tuo pat metu blokuojančius visuomenės galimybes dalyvauti politikoje be partinės priklausomybės. Ilgainiui visuomenė net pamiršta, kad turi tokias galimybes, o valdžia, net nepažeisdama demokratijos normų, renkasi save pati.

Dabartiniu periodu blokavimas vyksta priimant į savąjį glėbį. Na, tarkim, atsiranda būrelis nepartinių, degančių noru reformuoti švietimą, idant Lietuvos vaikai augtų protingesni ir laimingesni. Tarkim, mes dviese, švento pasipiktinimo kupinais veidais, nueitume į ministeriją ir išsakytume, ką, mūsų nuomone, būtina tvarkyti. Žinai, ką mums atsakytų? „Labai gerai“ ir įformintų mus kaip reformas generuojantį padalinį prie Švietimo ir mokslo ministerijos. Ir galėtume rengti savąjį projektą iki gilios senatvės, turėdami šiltą vietą ir gerą atlyginimą. Jei pastebėjai, tokių padalinių, kontorų kontorėlių Lietuvoje pridygo daugiau nei grybų po lietaus. Taptų tiesiog dar viena daugiau.

- Kitaip tariant: „Drakonas žuvo, tegyvuoja drakonas“?

- Žinoma, tai juk klasika. (Juokiasi.) O likusiesiems dalyvavimą valstybės gyvenime pakeičia užliūliavimas akcijomis. Nori būti pilietiškas, visuomeniškas, doras? Dalyvauk akcijose, pervesk penkis litus ir jausies aktyvus, geranoriškas, veiksnus valstybės gyvenime... Gerumo akcijos, dėmesio savo vaikams akcijos, tvarkymosi akcijos... Kad ir akcija „Darom“, kviečianti kartą per metus apsirankioti šiukšles. Akcijos organizatoriai paskelbti kone Lietuvos didvyriais. Pagalvokime, o jeigu jie kviestų būti pilietiškai atsakingiems ir sakytų: „Tiesiog nešiukšlinkim visus metus“, argi būtų jie populiarūs?

- Pasakykite ir tai, ką per šiuos metus Lietuvoje pastebėjote gero?

- Turiu galimybių gan tiesiogiai bendrauti su jaunimu ir bendraudamas pastebėjau, kad jau užaugo nauja ir stipri Lietuvos sūnų ir dukrų karta, turinti griežtą moralinį kodeksą. Protingi, talentingi ir pasiryžę ne išvažiuoti, o kurti gyvenimą čia. Pastebėjau, kad šiai kartai itin svarbi vidinė, dvasinė švara, kurios neapeinama dalis - švari sąžinė. Šiai kartai dabar apie dvidešimt. Šie jaunuoliai augdami turėjo galimybę matyti tėvų alkį ir tėvų praturtėjimą, tėvų godumą ir tėvų bankrotus... Jie tai matė ir turi nuomonę apie mus - savo tėvų kartą, - apie mūsų sąžinės reikalus, meilės Tėvynei reikalus ir kuriamą „šviesią“ ateitį.

Būtent šis jaunimas ir yra pats geriausias reiškinys, pati geriausia praėjusių metų Lietuvos naujiena. Kitas džiuginantis reiškinys - Lietuvos žmonės jau atrado savo prigimtines tolerancijos ribas - sąmoningėja vaikų tėvai suvokę, kad būtina patiems nustatyti tolerancijos ribas, nes ta jėga, kuri atakuoja reikalaudama tolerancijos, išties ribų neturi. Prie šio reiškinio pridėčiau dar ir pastebimą tautiškumo nubudimą, dėl kurio komplimentus turbūt derėtų sakyti Tarmių metams, K.Donelaičio metams... Na, ir dienraščiui „Respublika“, subūrusiam intelektualų redakcinę kolegiją ir tokiu būdu kvalifikuotai budinančiam Lietuvos visuomenės savimonę.

Visuomenė jau ima susivokti, savo sąmonėje jau ima aptikti pati save. Linkiu, kad mudviem kalbantis apie svarbiausius Lietuvos įvykius po metų, ji jau būtų supratusi ir ką reiškia valstybė bei kokiu tikslu ji kuriama.