Lietuvos politikų dauguma į Lietuvą žiūri iš aukštai ir nė velnio nemato. Gal iš toli geriau matyt nei iš aukštai? Arvydas Juozaitis, buvęs vienas Sąjūdžio kūrėjų, pastaruosius keletą metų į Lietuvą gerokai dažniau žvelgė iš kiek tolėliau - iš Karaliaučiaus, iš Rygos. Gal iš toliau Lietuvą ir mylėti lengviau, ir joje viską matyti gali aiškiau? Ir suprasti, kas joje dedasi, įmanoma?
- Mielas Arvydai, kaip tau, žvelgiančiam iš toliau, mes šiandien atrodome? Kodėl mūsų jausmas Lietuvai taip atvėso? Ar nekyla įtarimo, kad tavo, pavadinsiu pakylėtai, laisvės šauklio, ir tavo buvusių bendraminčių, bendražygių, galų gale Kovo 11-osios idealai tapo kažkokie tolimi, tarsi ir pasiekti, bet kartu jau ir nebepasiekiami...
- Gal tu čia kiek ir kilstelėjai mane iki laisvės šauklio, tačiau tam tikrų mano iššūkių tada tikrai būta. Gal atsimeni mano paskaitą Dailininkų sąjungoje 1988-ųjų balandžio 20-ąją? Iki Sąjūdžio dar buvo likę pusantro mėnesio. Paskaita vadinosi “Politinė kultūra ir Lietuva”. Kai ją perskaičiau, ji buvo padauginta gal šimtu tūkstančių egzempliorių tiražu, ėmė eiti per rankas ir išjudino inteligentiją. Tą paskaitą skaitė per “Amerikos” balsą.
O vos tik atsirado Sąjūdis, vesti pirmąjį jo mitingą prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų buvo patikėta man. O tu žinai, kur tada buvo Sąjūdžio štabas? Žvėryne. Mano bute. Uošvio name. Ir buvo jis ten visą tą vasarą. Iki rugsėjo.
- Gerai, kad tada supratai, jog reikia pažadinti inteligentiją. Tau pavyko. Todėl ir Lietuvai pavyko, nes su inteligentija, ypač kūrybine, tautą pažadinti kur kas lengviau. O kas dabar ją galėtų pažadinti? Kai vėl reikia mobilizuoti tautą rūpintis savo valstybe, kai sava biurokratija tapo nė kiek ne mažiau grėsminga nei tarybinė-partinė?
- Pirmiausia inteligentija jau pavargusi. 20 metų praėjo. Daug kas apie pensijas galvoja - vieni apie tas, kurias sumažino, kiti apie tas, kurias dar gaus. Kitas dalykas - inteligentija, ypač kūrybinė, juk žinai, yra išvis labai individuali.
- Bet tada savo žodžiu tu sugebėjai priversti juos nugalėti savo individualizmą...
- Inteligentija buvo mažiau išsiblaškiusi. Jos veikimo erdvė buvo labai siaura. Lietuva, Latvija, Estija, na, dar Leningradą su Maskva pasiekdavo mūsų bienalės, spektakliai, koncertai. Ir viskas. Kai visi kartu, kad ir skardinėje dėžutėje, lengviau veikti. Ypač kai jauti įtampą, kai esi ant įtempto lyno. Ir virš bedugnės.
O dabar tas lynas atsipalaidavęs ir mes siūbuojame. Kaip ant sūpuok-lių. Manęs čia nesupranta - išvažiuosiu ten, kur supras. O tada ėjome tuo įtemptu lynu. Kažkas išbėgo į priekį. Na, ir aš, sakykime, buvau į priekį išbėgęs... Nes matei, kad visi eina, kad visiems reikia. O juk tiesos sakymas virš bedugnės yra tikresnis tiesos sakymas negu laisvės sąlygomis. Tiesą sakydamas turi jausti pavojų. Tada tu esi tikslesnis, taupesnis, netgi doresnis, mažiau savanaudis.
O mūsų puoselėti, deklaruoti idealai kažkaip išseko. Jauti dvasinį skausmą, kad iš visų tribūnų mūsų kartoti žodžiai, kad kuriame Lietuvą savo vaikams ir anūkams, šitas nuostabus idealas, tiek išblanko, kad jo jau ir nebesimato. Ar mes tikrai kūrėm Lietuvą savo vaikams, jeigu jie palieka Lietuvą? Ar anūkams, kurie galbūt jau ir gims kur nors Naujojoje Zelandijoje? Mes apgavome patys save. Kūrėme Lietuvą jiems, o jiems jos nereikia.
- Iki Sąjūdžio žinojome, kad esame nelaisvi, tačiau jautėmės lyg ir laimingi, nes paprasčiausiai gyvendami toje savo siauroje erdvėje net nežinojome, kokie esame nelaimingi. Dabar žinome, kad laisvi, bet esame nelaimingi. Taigi šitaip galime nusišnekėti, kad laisvė mus padarė nelaimingus...
- Žinai, aš išvis prisilaikau Tėvo Stanislovo laimės apibrėžimo. Mes nežinome, kas yra laimė. Mes žinome tik kas yra džiaugsmas. Laimė susideda iš džiaugsmo akimirkų. O laimė, kaip tokia, neegzistuoja. Kai kūriau filmą apie Tėvą Stanislovą, įamžinome jo įdomų samprotavimą. Ten, girdi, Antavilių ar dar kituose senelių namuose, taigi viskas tau negerai - ir vienur skauda, ir kitur, ir keltis jau nebesinori... Bet va, suvalgei perlinės košės, saulutė nušvito - ir taip gera! Vienas džiaugsmas - tai argi aš ne laimingas?.. Taigi apie tą laimę samprotauti yra beprasmis, net, sakyčiau, pavojingas užsiėmimas. Ją geriau išjungti iš pokalbio. O juk ar ne tas pat yra ir su meile? Ji irgi susideda iš džiaugsmo akimirkų. O vientisos jos nėra.
Kartais pagalvoju, gal ir tas mūsų išsivadavimas, tie mūsų kilnūs idealai, ta tautos vienybė, net mūsų “Baltijos kelias”, tas absoliutus unikumas, kurio turbūt jau niekas niekur kitur nesugebės pakartoti, buvo tik įsimylėjimas. Mylėti mes jau nebemokame. Galime tik įsimylėti. Tuoj pat susipykstame ir viskas baigiasi. Net kelerių metų nepratempiame. O įsimylėjimo laikotarpis trunka metus, pusantrų... Lygiai tiek pat truko Sąjūdis, mūsų išsivadavimo laikotarpis.
Sakai, greit laisvę imsime kaltinti... Visiškai gali būti. Na, kaip nekaltinsi, kai žmogus ima badauti ar nežino, kaip susimokės už butą. Arba ir viena, ir kita. Čia jau bet ką apkaltinsi. Ir tu man būk geriausias ideologas, kaltink kiek įmanai, kad žmogus vėl nori Tarybų Sąjungos. Jis ne Tarybų Sąjungos nori. Nori sumokėti už butą. Nori pavalgyti. O jeigu anuomet jis tokių problemų neturėjo, bent jau dėl to galėjo jaustis laimingas. Tai kodėl jis turėtų tą laimę užmiršti? Čia visiškai suprantami žmogiški poreikiai, ir niekur nuo jų nepabėgsi. O dabar dar tas nelaimės laipsnis nuolat auga... O kas dar dėsis, kai Lietuvą, šiurpinamą emigracijos, užgrius imigrantai? Su savo svetimom kultūrom, rasėm... Visos mūsų močiutės kapuose apsivers: prisigyvenote, vaikeliai.
- Ir ta imigracija ypač pavojinga tokiai tolerantiškai tautai, kaip lietuviai. Mes tiesiog žeminamės prieš pačias įvairiausias mažumas arba mus žemina kiti.
- Taip, mus visi turi teisę auklėti, esą netolerantiški esame. Kokia čia tolerancija, jeigu Lietuva nyksta! Aš, pavyzdžiui, juokiuosi iš mums inkriminuojamo antisemitizmo. Taigi kiekvienas padorus žmogus turi būti apkaltintas antisemitizmu - kitaip jis negalės jaustis padorus. Vos ką pasakai savo garbei apginti, iškart tampi visoks “fobas”. Mes paprasčiausiai nemokame gintis. Kitą apkaltinsi - akis išdraskys. O mes nusižeminame ir tylime. Aš manau, kad Dievas nustatė tam tikrą tvarką. Jeigu jau mes esame jo parinkti šiam žemės ploteliui, šitam šventam gintariniam pajūriui, mes turime jį saugoti. Čia jau mūsų atsakomybės reikalas. O ne kažkokių perėjūnų.
- Ačiū, Arvydai, už atvirą ir nuoširdų pasišnekėjimą.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
