Vienas didžiausių Lietuvoje danų bendrovės “Saerimner” kiaulių auginimo kompleksų Kalvarijos savivaldybėje, Jusevičių kaime, ir toliau nuodija žmones. Nepadėjo piketai prie Seimo, Vyriausybės rūmų, komplekso vartų, kreipimaisi į valdžią, prokuratūrą, teismus. Dauguma Kalvarijos savivaldybės kaimų gyventojų vasarą leidžia lyg kalėjime, neišdrįsdami praverti langų nei dieną, nei naktį.
“Dalydami leidimus kurti, auginti milžiniškus kiaulių kompleksus, valdininkai atsakomybės išvengia, o gyventojai savo teises turi ginti ilgai besitęsiančiuose ir varginančiuose teismų procesuose. Politikai iš šios situacijos kraunasi politinius dividendus, o kaip iš tiesų gyvena ir ką priversti iškęsti žmonės, jiems mažiausiai rūpi. Tai parodė vasario mėnesį surengtas trijų Seimo komitetų atstovų apsilankymas Jusevičiuose. Ironiška, kad Sveikatos apsaugos ir Aplinkos komitetai tada domėjosi tik kiaulių, bet ne žmonių gerove. Niekam net nekilo minties užsukti į greta kiaulių komplekso gyvenančių žmonių namus”, - piktinosi Santakos kaimo bendruomenės pirmininkė Raimonda Sutkaitienė.
Rusai išėjo, danai atėjo
Nuo Zubrių kaime gyvenančio Vytauto Kazlausko sodybos iki Jusevičių kiaulių komplekso - vos 216 metrų. Sodyba stovi prieš pat kompleksą, kitoje kelio pusėje. “Kaip gali kentėti, kai atidaro galinius ventiliatorius ir iš kojų verčiančią smarvę išleidžia lauk? Kai dirbau, viename tvarte augindavo per 1600 paršų, kiekviename garde - po 50. Paaugusios kiaulės net šonais trindavosi. Visą tos galybės smarvę juk mes sukvėpuojame, niekur ji nedingsta”, - neabejojo Vytautas. Jis gerai žino, kaip ir kokie filtrai atsidaro, pro kur smarvė išleidžiama iš tvartų, kaip greitai paršeliai tampa bekonais. Juk ir pats prieš kelis mėnesius dar dirbo. Atleistas neva dėl etatų mažinimo jis netiki, kad kiaulių sumažėjo. “Matau, kiek jų automobilių sekmadieniais iš kiemo į skerdyklą išrieda. Jeigu dirbčiau komplekse, taip atvirai nekalbėčiau. Kiekvienas darbuotojas tyli lyg vandens į burną prisisėmęs”, - sako Vytautas.
V.Kazlauskas nė nebando slėpti besigailintis “prie ruso” sodybą vienkiemyje nusipirkęs. “Kas galėjo tikėtis, kad po rusų ateis danai? Užsieniečiams nepasipriešinsi, kiek žmonės priešinosi, ar kas nors pasikeitė?” - klausia vyras ir neabejoja, kad komplekso kaimynystė atsiliepė sveikatai. Kartkartėmis užeinantis dusulys iš kojų verčia.
Žmonės netenka vilties
Danų kiaulių fermose darbo neteko ir Santakos kaime gyvenantis Jonas Mencevičius bei jo žmona Genovaitė. Pirma vyras, paskui - žmona. Jonas neabejoja, kad žmona nepageidaujama bendrovėje galėjo tapti tada, kai jis tapo Santakos kaimo bendruomenės pavaduotoju, drąsiai nepritariančiu beatodairiškam žmonių nuodijimui. Jonas sako, kad kol dirbo komplekse, namuose smarvės tarsi nejuto, džiaugdavosi lovą pasiekęs. O kai nebedirba ir visą laiką leidžia namuose, gyvenimas tapo nebemielas. “Jie specialiai vakarais, naktį ir savaitgaliais fermas vėdina, kai darbą baigia kontroliuojančios įstaigos”, - įsitikinęs santakiškis.
J.Mencevičiaus manymu, fermų dvokas ir chemija smarkiai pakenkė jo ir šeimos narių sveikatai. “Kenkia visiems, bet žmonės jau tyli. Ne tik iš baimės, jie tiesiog pavargo”, - įsitikinęs Jonas.
Lojalumas už pinigus
Bėgtų kur akys mato ir Kristina Klevinskienė. Tik kur nubėgsi, kai namas - vienintelis turtas. Iš vienkiemio Lazdijų rajone į danų užkurtą pragarą Jusevičiuose K.Klevinskienė atsikėlė prieš kelerius metus. Tuomet dar nežinojo, kas laukia. Klevinskai augina keturis vaikus. Prieš leisdama vaikus į kiemą, motina pirma išeina pati. Vaikų į smarvę neleisi, juolab kad iki šiol ji nėra tikra, kaip tai jų sveikatai atsiliepia. Prieš metus vieną iš Kristinos vyresnių vaikų ėmė kankinti nepaliaujamas kosulys. Gydytojai skyrė vienus vaistus, kitus, nepadėjo. Vaikas išgelbėtas tik pradėjus gydyti nuo alergijos. Medikai neslėpė, kad priežastis galėjo būti periodiškai užeinanti fermų smarvė. Kaip ir daugelis Jusevičių kaimo gyventojų, šeima priversta gyventi užvėrusi langus net tvankiomis vasaros naktimis. Bet teršalai įsibrauna ir per plyšius. Prieš metus atlikti tyrimai parodė, kad azoto kiekis patalpose kelis kartus viršija leistinas normas.
Kristina nebijo sakyti tiesą, nes jos prieš dvejus metus danams nepardavė. Už parašą, kad neturi ir neturės pretenzijų, šeimai buvo siūlyta pinigų ir darbo. Parašo kaina - nuo 50 iki 2000 litų. Kiek sutiko su sandėriu, nė vienas neišdrįs prisipažinti.
“Mūsų kiemo pavėsinėje vienas iš “Saerimner” direktorių Vaidotas Židanavičius skaičius ant lapelio yra rašinėjęs”, - juokiasi visai netoli kiaulių komplekso gyvenanti Jūratė Pazniokienė. Jūratės šeima viena iš trijų šeimų, gyvenančių šiame daugiabučiame. Gėlių kvapus, malonumą vakarais pasėdėti prie tvenkinio gražiai tvarkomoje sodyboje neretai numalšina iš fermų vakarais padvelkianti smarvė. “Su tuo susitaikyti negali. Didžiausias mūsų skausmas - neaišku, kas laukia ateityje vaikaičio. Dar penkių mėnesių mažyliui nustatė alergiją, atopinį dermatitą, jam nuolat reikia vartoti vaistus. Gydytojai neatmeta, kad tam įtakos gali turėti kiaulių kompleksas. Įrodyti tai mums būtų sunku”, - pripažįsta moteris.
Atėmė iš kaimiečių šulinį
Nuo gimtinės atitolti jau spėjusią Pazniokų kaimynų dukterį Jolantą Kuligą tokie dalykai stebina. Kartu su vyru vokiečiu aplankyti tėvų per karščius grįžusi moteris pati patyrė tai, kuo nuolat skundžiasi tėvai. “Mane labiausiai gąsdina kalbos, kad paršeliai yra šeriami antibiotikais. Juk tai - katastrofa. Organizmas palengva pripratinamas prie antibiotikų, o kai antibiotikų prireiks ligai gydyti, jie gali nebepadėti”, - piktinosi medicinos mokyklą bebaigianti Jolanta. - “Tokių dalykų Vokietijoje aš tikrai nemačiau ir vargu ar jie yra įmanomi, o danai visoje Europoje yra pagarsėję ir braunasi į tas valstybes, kurių gyventojai nesugeba pasipriešinti”.
Atokiame Tabarauskų kaime, ne per toli nuo kiaulių fermų “lagūnų” gyvenanti Onutė Jarašienė savo šulinio vandens skonį jau pamiršo. Kai buvo atlikti tyrimai ir vanduo buvo pripažintas užterštu, Jarašiams geriamąjį vandentiekio vandenį vežioja jų vaikai. “Prisigyvenome”, - kraipo galvą 22 metus fermose ir 20 metų kaimo laiškaneše išdirbusi moteris. Jarašiai nuo danų nukentėjo ne tik dėl vandens. Važinėdami sunkiasvore technika į savo srutų tvenkinius, jie sujudino ir kieme stovinčio rūsio pamatus.
Rimantas BRAZIULIS - Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas:
Meksikos įlankoje liejasi nafta, ir mes aiškiai matome neatsakingo požiūrio į gamtos apsaugą katastrofiškus padarinius. Panaši katastrofa gali ištikti ir Lietuvą, jei ją užlies nekontroliuojamas kiaulių srutų tvanas. Iki šiol nežabotą kiaulininkystės plėtrą stabdė tik gyventojų bendruomenės, dalis savivaldybių ir visuomeninė organizacija “Lietuvos žaliųjų judėjimas”. Tuo metu beveik visos valstybinės institucijos bandė ir tebebando visais įmanomais būdais plačiai atverti vartus kiaulininkystei plėsti, ypač danams kiaulininkams ateiti. Matyt, ne už ačiū. Regioniniai aplinkos apsaugos departamentai, pažeisdami įstatymus ir laiminant visuomenės sveikatos centrams, leido kelis kartus padidinti veikiančių kiaulių kompleksų pajėgumus ir taip pavertė vietinių gyventojų gyvenimus tikru pragaru.
Šiuo metu stengiamasi priimti tokius teisės aktus, kurie visuomenei užčiauptų burną, kad žmonės nebegalėtų ginti savo teisės gyventi švarioje ir sveikoje aplinkoje, o kiaulininkai galėtų plėtoti savo verslą praktiškai be apribojimų. Pavyzdžiui, prisidengiant kvapų kontrole, bandomos įteisinti tokios kvapų normos, kad teršėjai galėtų smardinti dar labiau, nei dabar smardina. Neva griežtinami mėšlo tvarkymo reikalavimai, bet iš esmės niekas nesikeistų, nes skystasis mėšlas ant pievų, pūdymų ir ganyklų galės būti išlaistomas nuo balandžio 1 d. iki lapkričio 15 d. - žmonės bus dusinami be jokių pertraukų. O baisiausia tai, kad bandoma įteisinti gigantiškas 12 tūkst. vietų kiaulių fermas, neribojant kiaulių koncentracijos vietovėse, regionuose ir šalyje. Nė vienoje normalioje ES valstybėje tokio dydžio fermų nėra. Tai reiškia, kad Lietuvoje būtų galima jų pastatyti šimtus ar net tūkstančius ir auginti dešimtis milijonų kiaulių. Tada sudie grynam orui, Lietuvos upėms ir ežerėliams, o už Baltijos jūros taršą Lietuvos valstybė dar mokėtų ir baudas. Tai reikštų galutinę Lietuvos okupaciją, iš kurios išsivaduoti nebūtų jokių šansų. Visa tai daroma už visuomenės nugaros, atvirai meluojant ir dangstantis visuomenės interesais.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
