Laukdami skrydžio dažnas mintyse pasimeldžiame, kad tik laimingai pasiektume kelionės tikslą. Savo akimis teko matyti, kai jau įsitaisę lėktuvo krėsle žmonės nesusilaiko nepersižegnoję. Bet turbūt tik retas susimąsto, kad skrydžio sėkmė labiausiai priklauso nuo orlaivio įgulos, ir visų pirma jos vado profesinės patirties bei kvalifikacijos. Apie kelionių lėktuvu saugumą, o kartu ir romantiką kalbamės su vienu labiausiai patyrusių Lietuvoje ir pasaulyje galingų orlaivių valdytoju lakūnu vilniečiu Olegu Ževžikovu.
- Gerbiamas kapitone, vos prieš keletą dienų pažymėjote įspūdingą sukaktį - prie lėktuvo šturvalo darbuojatės jau 34 metus, ore esate praleidęs per 17 tūkstančių valandų. Kai tokia patirtis, skrisdami jūsų valdomu orlaiviu keleiviai turbūt gali būti ramūs?
- Iš tiesų, orlaivio vadas atsako už viską - ir už saugų skrydį, ir už keleivių komfortą, ir už bagažą. Nors mano patirtis valdant lėktuvą nemenka, aš, kaip ir visi mano kolegos, kas pusę metų privalomai vykstu į specialius mokymus, kurių metu įgyju naujų teorinių ir praktinių žinių. Vilniuje yra treniruoklis-simuliatorius, kuriame jautiesi lygiai taip pat, kaip ir lėktuve. Mūsų kvalifikaciją - kokius sprendimus priimame, kokias procedūras mokymų metu atliekame ir t. t., - vertina instruktoriai. Be jų palaiminimo lėktuvo valdyti niekas neleistų.
- Vis dėlto turbūt netrumpą kelią teko nueiti, kol tapote galingo orlaivio įgulos nariu, vėliau ir kapitonu.
- Po studijų vienoje Rusijos aukštojoje aviacijos mokykloje 1978 metais Lietuvoje pradėjau dirbti antruoju pilotu. Profesinę karjerą pradėjau mažojoje aviacijoje - su nedideliu lėktuvėliu barsčiau trąšas. Vėliau skraidžiau „kukurūzninku”, toliau sėmiausi patirties. Ir štai jau daugiau kaip tris dešimtmečius turiu teisę vykdyti užsakomuosius reisus didžiuoju „Boeing 737” orlaiviu. Noriu atkreipti dėmesį, kad ne prastesnės kvalifikacijos yra visi mūsų bendrovėje dirbantys lakūnai.
- Įgulai ir jos vadui svarbiausia, kad skrydis būtų saugus. Ir vis tiek kelionės lėktuvu dažną iš mūsų baugina. Beje, gal ir pats, būdamas vaikas, bijojote skristi lėktuvu?
- Suprantama, aukštis daro savo. Bet vieną ar du kartus galima pabijoti - vėliau priprantama, imama labiau pasitikėti. Juk, pagal statistiką, oro transportas laikomas pačiu patikimiausiu, saugiausiu. Noriu užtikrinti, jog skrydžiai lėktuvais, ypač „Boeing” markės, yra labai patikimi. Visos orlaivyje veikiančios sistemos dubliuojamos po tris kartus, tai yra jei sutrinka vienos sistemos darbas, įsijungia kita. Nereikia manyti, kad atsiradus kokiam nors gedimui lėktuvas smigs žemėn, neišvengiamai patirs avariją. Orlaivis gali sėkmingai skristi ir saugiai nusileisti net nustojus veikti vienam varikliui! Na, o aš pats baimės skristi niekada nejaučiau. Negalėčiau skraidyti, jei būtų baugu. Skrydžio reikia ne bijoti, o jį mylėti. Tik tokį jausmą turintieji geba nepriekaištingai valdyti lėktuvą.
- Vadinasi, žmona, išlydėdama vyrą į darbą, ašarų nerodo?
- Jau nerodo (juokiasi). Ramiai jaučiasi ir žmona, ir abi dukros. Mato, kad išėjęs laimingai sugrįžtu - ko nerimauti? Nors, tiesą sakant, gal šiek tiek ir jaudinasi, tik to neparodo.
- Ką lengviau valdyti - orlaivį ar automobilį?
- Automobilį vairuoti pradėjau kur kas anksčiau nei išmokau skraidyti, bet kuri iš šių transporto priemonių lengviau valdoma, iki šiol nesusimąsčiau. Su orlaiviu galbūt paprasčiau, nes ten, aukštai danguje, nėra greičio matuoklių (juokiasi). Nors, tiesą sakant, greitį, sėdint prie lėktuvo šturvalo, sunku viršyti - aukščiau lainerio galimybių nepalėksi. „Boeing 737” maksimalus greitis - 840 kilometrų per valandą, bet paprastai skraidome apie 800 km/val. Nebent jei vėluojame, tada paspaudžiame.
- Ten, virš debesų, ir nesustabdys niekas, į alkotesterį nelieps papūsti...
- Oi, apie tokį dalyką nė kalbos negali būti. Nors pasaulyje, žinau, retkarčiais pasitaiko, kai įgula pričiumpama „su kvapeliu”, bet Lietuvoje to nėra ir būti negali. Prieš kiekvieną skrydį vykdoma labai griežta patikra, veikia vidinė sistema.
- Dirbate kompanijoje, vykdančioje užsakomuosius reisus. Kur skraidinate keleivius?
- Daugiausia tenka skristi į Europos šalis. Mūsų kompanijos lėktuvai dirba ir Italijoje, ir Anglijoje, Lenkijoje, kitur. Ilgiausias maršrutas pagal turimų lėktuvų galimybes - Egiptas. Maksimaliai ore galime išsilaikyti apie 5 valandas. Į vieną pusę tokioje kelionėje sunaudojama apie 11 tonų degalų. Kuro sunaudojimas priklauso nuo oro sąlygų, vėjo krypties bei stiprumo ir t. t. Yra būtinas kuro rezervas, kad, nesant galimybės leistis numatytame oro uoste, galėtume pasiekti artimiausią kitą oro uostą. Anksčiau ir rūkas galėdavo pakoreguoti lėktuvo maršrutus, bet šiandien jau tupiama, ir kai žemę dengia tirštas rūkas. Lėktuvą nutupdyti pakanka 300 metrų matomumo.
- Ar tamsus paros metas turi įtakos lėktuvo valdymui? Kaip paprastam žmogui paaiškintumėte, kodėl tokia gausybė lėktuvų ore vienas su kitu nesusiduria?
- Mes skrisdami žiūrime tik į prietaisų rodmenis, todėl šviesa ar tamsa jokios įtakos neturi. Na, o susidūrimai negalimi dėl to, kad kiekvienam lėktuvui yra nustatyta tiksli trasa, kurios privalu laikytis viso skrydžio metu. Tarp dviejų lėktuvų - turiu galvoje aukštį - privalo būti ne mažiau kaip 1000 pėdų, arba 300 metrų, atstumas. Galbūt skrydžio metu pastebėjote apačioje praskrendantį lėktuvą priešinga kryptimi? Tai visiškai įmanoma. Na, o iš šalies lėktuvai negali priartėti vienas prie kito mažiau kaip per 10 mylių, arba 18 kilometrų.
- Vasarą, kai dažnai siaučia audros su lietumi, žaibuoja ir tranko perkūnas, lėktuve sėdėti ne itin malonu...
- Žaibai iš tiesų kelia pavojų lėktuvui. Bet tam yra lokatorius, kuris rodo, kur žaibuoja, ir orlaivio vadas priima sprendimą šiuos pavojingus plotus aplenkti.
- Kai darbe tiek įtampos ir stresų, silpnosios lyties atstovėms apie lėktuvo pilotavimą turbūt nėra ko nė svajoti.
- Žinau Lietuvoje bent dvi moteris, kurios dirbo ar dirba lėktuvo pilotėmis, o pasaulyje tokių yra gana nemažai. Koks skirtumas, vyras ar moteris sėdi prie lėktuvo šturvalo? Svarbiausia - patirtis, žinios, kvalifikacija.
- Iš tiesų, galima tik pavydėti lėktuvo pilotams, kurie niūrią lietingą rudens dieną po kelių minučių lėktuvui pakilus „į reikiamą aukštį” išvysta saulę. Blogos nuotaikos kaip nebūta! Bet štai nusileidžiate į žemę, o čia - ir vėl gūduma, debesys vos ne medžių viršūnes siekia...
- Taip, ten viršuje tikrai smagu - saulutė šviečia, malonu ir gera. Bet ir žemę pasiekus puikus jausmas apima. Malonu, kad sėkmingai nuskridome ir parskridome, kad saugiai nuskraidinome ar parskraidinome keleivius.
- Filmuose ir nemokantys skraidyti, iškilus ekstremaliai situacijai, lėktuvus sėkmingai nutupdo. Ar įmanoma tą padaryti realybėje?
- Kodėl ne? Jei iš žemės bus pasakoma, kokius mygtukus ir kada nuspausti, viskas bus gerai. Tiesa, lėktuvas gali ir automatiškai nutūpti. Bet pakilti nemokančiam pilotuoti - jokių šansų.
- Labai sudėtinga lėktuvą nutupdyti ant vandens?
- Ant vandens lėktuvas tupdomas lygiai taip pat, kaip ir ant betono. Tik reikia mokėti tą daryti.
- Ar per tiek daug skraidymo valandų neteko patirti ekstremalių situacijų, kai net kapitonas nežino, kokį sprendimą priimti?
- Man to dar nebuvo. Jei kolegoms ir buvę kokių smulkių incidentų, viskas baigėsi sėkmingai, nes Lietuvos lakūnai yra tikri profesionalai. Dėl to mus mielai kviečia padirbėti komandiruotėse ir su kitomis pasaulio šalių aviakompanijomis. Štai aš prieš kurį laiką buvau komandiruotas į Pietų Afrikos Respubliką, vėliau rūpinausi lenktynių Paryžius-Dakaras komandos narių kelionėmis, dirbau Gabone. Dabar mėnesiui išvykstu į Italiją.
- Apie savo darbą jūs kalbate su tokiu užsidegimu...
- Šią profesiją pasirinkau ne dėl pinigų, o iš labai didelės meilės aviacijai. Be šito lakūnas aviacijai nereikalingas. Trauką skrydžiams ir lėktuvams pajutau nuo mažų dienų. Būdavo, dar vaikas nuvažiuoju prie Vilniaus oro uosto ir valandų valandas stebiu kylančius ar besileidžiančius lėktuvus.
- Ar lietuviai keleiviai supratingi, nekyla dėl jų kokių nors problemų?
- Labai retai, bet pasitaiko. Jei lėktuvo salone neblaivus ar piktybiškai nusiteikęs keleivis pradeda kelti pavojų saugiam skrydžiui, kapitonas turi teisę nusileisti artimiausiame oro uoste ir tą asmenį perduoti policijai. Tiesa, visas su lėktuvo neplanuotu nusileidimu susijusias išlaidas kompanija vėliau iš to piliečio išieško. Pasitaiko, kai namo grįžtantys tautiečiai ilgiau nei galima užsibūna svečios šalies „Duty free” parduotuvėje, ir dėl tų kelių nesusipratėlių lėktuvo skrydis gali smarkiai vėluoti. Mat jei gavęs leidimą kilti lėktuvas pavėluoja 15 minučių, tenka prašyti naujo leidimo, kurio galima sulaukti tik po poros valandų. Labai norėtųsi, kad keleiviai labiau gerbtų ir lėktuvo įgulą, ir kitus, drausmingus keleivius.
- O ar girdi orlaivio vadas ir antrasis pilotas keleivių plojimus, lėktuvui sėkmingai pasiekus žemę?
- Jei labai smarkiai ploja...
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
