„Ir ne ryt poryt, ne po 5-10 metų, o šiandien“, - sako ekonomikos mokslų daktaras Algimantas Indriūnas, su bendraautoriu Antanu Makštučiu parašęs ir išleidęs knygą „Viešosios vadybos strategija Lietuvoje: penktoji Konstitucija“.
- Tačiau keisti Konstituciją - tai beveik tas pats, kaip kėsintis į Šventąjį Raštą. Jūs manote, kad tokiam aktui yra subrendusi valdžia?
- Negalima laukti, kol kas subręs ar pasiruoš - ES direktyvos, vos įžengusios į mūsų valstybės kiemą, ėmė nurodinėti, ką mes turime daryti su savo žeme, miškais, vandenimis, net ką privalome laikyti šeima. Briuselio didieji nori įkišti pirštus ir į mūsų biudžetą - jie geidauja žinoti, kaip mes naudojame tautos suneštus mokesčių pinigus! Jeigu nesustabdysime, tai jie panorės integruotis ir iki mūsų miegamųjų. Todėl atėjo pats laikas konstituciškai užbrėžti ribą, kurios negalėtų peržengti nei svetimi, nei savi.
- Jūs manote, kad to negali užtikrinti veikianti Konstitucija?
- Ji suvaidino labai svarbų vaidmenį įtvirtinant mūsų šalies valstybingumą. Deja, laikai pasikeitė. Galiojanti Konstitucija nenusako, kaip ES ir besiplečiančio globalizmo sąlygomis turi gyventi tauta ir valstybė, kad išliktume.
- Bet mus saugo ES stojimo sutartis, kur sutikome dalį savo suvereniteto paaukoti bendroms ES reikmėms.
- Sutartyje neapibrėžta, kokią dalį turime paaukoti. Šiandien labai aiškiai matome, kad kasmet suvereniteto lieka vis mažiau. Mūsų derybininkai sutartyje leido valstybės tarpdurin įkišti ES koją, dabar aiškėja, kad jie nori įkelti ir visą kūną.
- Jūs norite tos sutarties... atsisakyti?!
- Ne. Aš, kaip pilietis, noriu sustabdyti besaikę integraciją.
- Ką konkrečiai siūlote?
- Mes galėjome ir galime laisvai bendrauti tarptautinės prekybos, verslo, ekonomikos, finansų, mokslo, studijų ir kt. mums ir jiems svarbiais klausimais, bet negalime leisti, kad ES komisarai taptų vidaus gyvenimą kontroliuojančia ir mums nurodinėjančia grėsminga jėga.
- Jūs siekiate, kad kiekvienas ES pareigūnas, peržengęs mūsų valstybės slenkstį, pirmiausia turėtų jaustis geresnio bendradarbiavimo siekiančiu svečiu, o ne prievaizdu?
- Prievaizdai, kaip mes turime gyventi, mus mokė 50 metų. Visi žinome jų kumščio jėgą. ES privalo sutramdyti per didelius savo norus. Arba turime ieškoti saugiklių patys.
- Visi mename sumaištį, kurią ES viršūnėse sukėlė naujoji Vengrijos Konstitucija. Ar tas negali atsikartoti ir mūsų valstybėje vien užsiminus apie pasirengimą keisti Konstituciją?
- Neverta paisyti tų, kurie, po pagalve pasidėję kosmopolitiškus šūkius, savęs nebeįsivaizduoja laisvų ES priklausomybėje. Tikrai neverta paisyti ir tų, kurie Tėvynės ateitį mato ne tautos dvasios stiprybėje, ne begalinio atsidavimo savam kraštui sietuvose, kurios dar neišseko ir neišdžiūvo, o tik ES paramos fonduose ir didžiųjų ES bei NATO viešpačių sterblėse. Orus, laisvas, savo šaliai ir tautai įsipareigojęs žmogus pirmiausia vykdys ne atkištos, o vaisingam bendradarbiavimui ištiestos rankos politiką.
- Lietuva iš Rytų meškos glėbio pradėjo veržtis taip pat be didžiųjų pagalbos...
- Ir išsiveržė, didieji atsipeikėję tik paplojo... Todėl galvoti ir sakyti tautai, kad be ES čiulptuko bematant pražūsime, ne tik negarbinga, bet ir vaikiška. Manyti ir skelbti, kad mažosios valstybės, iškritusios iš didžiųjų sterblės, beregint žengs į kapines, yra tokia pati paikystė, kaip tikėti sąjungų amžinybe. Istorija ne sykį patvirtino, kad anksčiau ar vėliau visos sąjungos (taip nutiko ir TSRS), visos kolonijinės imperijos, visi globalūs, prievarta sukurti ekonominiai ir finansiniai dariniai ima ryti... patys save. Valstybės vidinė dvasios galia nepriklauso nuo valstybės gabaritų. Tautiškumo dvasia savo mobilizacine jėga yra daug sykių stipresnė už moderniausių patrankų salves. Tą nesudėtinga pamatyti dabartinio kariaujančio pasaulio paveiksluose. Tą mes patys tvirtinome pasauliui savo Sąjūdžio pavyzdžiu.
- Ar nereikėtų naujoje Konstitucijoje aiškiau apibrėžti ir kitus tautos ir valstybės egzistencijai svarbius klausimus? Sakykime, labiau demokratizuoti pačios valstybės valdymą, struktūrą?
- Ką aš siūlau? Pirma. Valdymo sistema gali patikimai tarnauti piliečių interesams naujoje Konstitucijoje įtvirtinus tiesioginius seniūnų, merų, tarybų narių rinkimus, paskirtų teisminių institucijų vadovų, Konstitucinio Teismo narių patvirtinimą per rinkimus, kaip tai daroma Japonijoje, taip pat įkurti teismų tarėjų bei prisiekusiųjų teismų institutus. Jei norime gyventi vakarietiškoje, o ne įsivaizduotoje demokratijoje, tai valstybės valdymo sistemoje visuomenės atstovams turi būti paskirtas daugsyk didesnis vaidmuo.
Antra. Konstitucijoje, o ne pašaliniuose įstatymuose ir Seimo statute griežtai pasakyti, kad Seimo narys, panoręs tapti ministru, ministru pirmininku, kai šioms ar kitoms svarbioms aukšto rango pareigoms jį rekomendavo partija, privalo netekti Seimo nario mandato ir tam laikotarpiui suspenduoti priklausymą partijai. Mes negalime žaisti valdžių padalijimo, atskyrimo spektaklių, kai vienos rankos susemia visą valdžią, valstybės turtus ir finansus. Nebegalima leisti, kad tas pats žmogus vadovautų rinkimus laimėjusiai partijai ar giminingų partijų koalicijai, būtų Seimo nariu ir vadovautų Vyriausybei. Andrius Kubilius yra vienas iš tų, kuris iškart aptupia tris didžia dalimi valstybės likimą lemiančias kėdes.
Trečia. Konstitucija visų pirma yra tautos įstatymas valdžiai, o ne valdžios įstatymas tautai. Konstitucijoje tauta pasilieka sau teises, o valdžiai suteikia galias, kurių peržengti nevalia. Partinė valdžia labai gudriai veikiančioje Konstitucijoje nustatytam 300 tūkst. parašų limitui yra nustačiusi trumpą laiką surinkti. Tokiu būdu nomenklatūra visai eliminavo referendumų galimybę, nes niekam per 22 metus tiek parašų surinkti nepavyko. Ši norma turi būti sumažinta iki 100 tūkst.
Ketvirta. Iki šiol rinkimų sąrašai skatina partijos narius pataikauti partijos vadovybei, o ne rūpintis visuomenės interesais. Partinių karaliukų era sulig naująja Konstitucija turi pasibaigti. Tokie sąrašai turi būti sudaryti abėcėlės tvarka, kad rinkėjai galėtų lengviau ir paprasčiau atlikti reitingavimo darbus. Kita vertus, abėcėlinis sąrašas skatins partijos narius aktyviai bendrauti su rinkėjais ir rūpintis jų reikalais. Partiniai sąrašai yra pačių partijų išmonė, dabartinė Konstitucija apie tokius sąrašus neužsimena. Idealu, kad kiekvienas partinis, kaip ir nepartinis, į Seimą siektų patekti savarankiškai, daugiau bendraudamas su rinkėjais..
- Iš visų valdžios kabinetų it maras plinta slaptumo, uždarumo nuo visuomenės ir žiniasklaidos manija. Įvairiausio pobūdžio paslaptimis pradėjo dangstytis net kiemsargiai...
- Paslaptimi galima laikyti tik tai, kas tiesiogiai užtikrina piliečio ir valstybės saugumą, bet ne valdininko ar politiko ramybę. Visuomenė turi ir net privalo žinoti, kaip ir ką dirba mūsų išlaikoma valdininkija, kokios tų darbų pasekmės. Jų veikla turi būti skaidri ir kontroliuojama. Naujoje Konstitucijoje reikia įtvirtinti nuostatą, kad dėl prasto, nekompetentingo vadovavimo, padariusio šaliai didelius materialinius ir moralinius nuostolius, asmeniškai savo turtu ir pareigomis atsako merai, ministrai, visų kitų svarbių žinybų vadovai, neišskiriant nė ministro pirmininko. Už prastai parengtų įstatymų pasekmes tiesiogiai savo mandatu atsako įstatymą priėmę Seimo nariai.
Būtent po kolektyvinės atsakomybės skėčiu auga ir keroja korupcija. Partinės kolektyvinės neatsakomybės įstatyminė sankloda, atėjusi iš anų laikų, Konstitucijos dėka turėtų visiems laikams užbaigti savo egzistencijos dienas.
- Kas galėtų parodyti iniciatyvą rengti naujos Konstitucijos projektą?
- Prezidentė, kas gi daugiau... Pasitelkusi išmintinguosius tautos žmones.
- Prezidentė turi didelius reitingus ES. Vargu ar ji sutiktų rizikuoti savo tarptautine reputacija...
- Prezidentė dar didesnius reitingus turi savo Tėvynėje, savo tautoje. Todėl tektų rinktis... Reikalas tas, kad anksčiau ar vėliau dėl Konstitucijos pataisų vis vien kils piliečių iniciatyvos. Geriau, kad tai įvyktų kuo anksčiau, vadovaujantis ne kosmetiniu, o sisteminiu požiūriu.
Lietuvoje galiojo šios nuolatinės Konstitucijos:
1922 m. - įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė Seimui, įstatymų vykdomoji valdžia - prezidentui ir ministrams. Steigiamajam Seimui buvo leista rinkti prezidentą. Seimas ir prezidentas buvo renkami 3 metams. Lietuva - demokratinė respublika, minima valstybinė atributika, valstybinė kalba - lietuvių;
1928 m. - prezidentą rinko patikimi asmenys 7 metams;
1938 m. - buvo įtvirtinta prezidento institucija. Prezidentas renkamas 7 metams. Prezidentas niekam neprivalo atsiskaityti už savo galios veiksmus.
Lietuvoje galiojo šios laikinosios Konstitucijos:
1918 m. - įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė Valstybės Tarybai, įstatymų vykdomoji valdžia - prezidiumui;
1919 m. - laikinoji Konstitucija;
1920 m. - įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė Steigiamajam Seimui, įstatymų vykdomoji valdžia - prezidentui ir ministrams. Steigiamajam Seimui buvo leista rinkti prezidentą.
Šiuo metu galiojanti LR Konstitucija priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"
