Su humoru ir be baimės sutikęs savo jubiliejų muzikos istorikas Viktoras Gerulaitis įžengė į septintąjį dešimtmetį. Kitą savaitę Vilniaus rotušėje paskelbsiąs “Respublikos” skaitytojų išrinktas Nacionalines vertybes ir pats galėtų būti viena iš jų.
Daugiau kaip tris dešimtmečius vedęs muzikines radijo bei TV laidas, koncertus, tituluojamas vienu profesionaliausių konferansjė, tapęs žinomu pramogų pasaulio žmogumi, jis kaip niekur nieko pareikš, kad apskritai yra supainiojęs laikus, atkeltas čion iš XIX amžiaus, o su muzika neturįs nieko bendra, išskyrus tai, kad yra baigęs konservatoriją, tad nedaug apsiriktum pavadinusi bet kuo. Pavyzdžiui, geografu. Dėl jo begalinės meilės geografijai.
Geografas istorikas
Geografijoje, sako, esąs dievas: “Jūs man parodykit bet kokį tašką, ir aš jums pasakysiu, kaip tai atrodo, nupiešiu išsamų paveikslą”. Poetei Lidijai Šimkutei kartą ėmė ir pamelavo dešimt metų gyvenęs Australijoje, - niekad ten nebuvęs taip atvaizdavo žemyno šiaurinį krantą, kad ši tuo net nedrįso abejoti. “Duktė man yra sakiusi, padre, anksčiau ar vėliau aš tave į Australiją nuvešiu. Čia paskutinė mano viltis. Australiją labai myliu, ir net nežinau kodėl. Tai mano žemynas”.
Drąsiai jį galėtum vadinti ir istoriku dėl simpatijų istorijai (gal net filosofu, dėl polinkio į sparnuotas frazes). Štai dėl ko jam gražiausios moterys tos, kurios mirusios, arba tapusios istorine retenybe, smagiausi automobiliai tie, kurių gamybos pikas - taip pat praeity, štai dėl ko jo tokios donžuaniškos manieros (išskyrus manierą pasikeikti).
Viktoro Gerulaičio gyvenimas lygiai įdomus, lygiai sąmojingas. Jam galima būtų duoti apdovanojimą vien dėl to, kad ir niūriais krizės laikais jis nepametė humoro ir... išliko gyvas.
Filosofas
Dabar jis sako, ko gero, be humoro: “Sulaukiau 60 metų, gyvenu dramatiškai juokingai, nesu laimingas, nes laimingų gal apskritai nebūna ir visąlaik prisimenu vieną pasaką, kurią pats ir sukūriau. Gimstama visada trise, kartu su tavimi gimsta svajonė ir mirtis. Ta cholera visąlaik tau už nugaros, o svajonė priekyje ir tu pas ją eini. Ji šaukia, tu eini, šliauži, paskui numiršti taip jos ir nepasiekęs. Paskui pakyla ji į dangų ir susilieja su nakties šviesa... O kai nutinka pilnatis, vienatvė kaip didžiulis pakaruoklis pakimba viršum Žemės rutulio ir tu girdi: ateik ateik, šaukia ji tave... Viskas, ką mes turime tikro, yra didžioji vienatvė. Tai ne mano žodžiai, gal Hemingvėjaus, nežinau kieno. Bet šita pasaka yra mano parašyta”.
Muzikologas yra dirbęs ir premjero Gedimino Vagnoriaus patarėju kultūros klausimais ir vadovavo paties įkurtam Lietuvos kultūros institutui, kuris greit buvo numarintas (“čia mano didžioji subliūškusi idėja, buvau nužudytas, nes iššokau per anksti”), ir dirbo Operos ir baleto teatre. Dar įdomiau, kuo jis netapo: netapo Klaipėdos muzikinio teatro vadovu, nors tokių intencijų turėjo (siūlė jį pasirinkti vien dėl to, kad lengva susikalbėti), netapo Seimo nariu, nors buvo iškėlęs savo kandidatūrą, netapo Europos Parlamento nariu... Kadaise yra prisipažinęs, kad visą gyvenimą plėšydamasis tarp darbų vijosi rublį, paskui nusivijo litą, norėdamas apsaugoti savo žmoną ir dukterį nuo skurdo, bet taip ir nepavijo (jo šauni duktė dabar vejasi jį Anglijoje). Galimas daiktas, po kiek laiko V.Gerulaitis vėl savo kandidatūrą kur nors kels, duokdie, kad pasisektų - juk proto ir humoro dermės vaisius turėtų būti nekartus.
Lygiai taip su humoru Viktoras skaičiuoja savo metus. Gimtadienio rytą parduotuvėje kasininkė išlupo iš jo 68 litus ir 68 centus (už brendį ir dar kažką kolegoms pavaišinti), - šis skaičius buvo pretekstas Viktorui pakoreguoti savo egzistencinius planus. Kadangi prisipažino esąs prietaringas, taręs sau, na va, Gerulaiti, įžengei į paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį, nusprendė, kad tai ir būsianti jo mirties data. Tiesą sakant, tų datų jo gyvenime būta ir daugiau. Aname amžiuje jam atrodė, kad jam nelemta įžengti į naują erą ir mirtis jį ištiksianti 1999 gruodžio 31 dieną 59 minutę, bet likimas patvarkė savaip. Nieko nuostabaus, nes jubiliejaus proga prisipažino esąs sveikas kaip ridikas ir išklojo intymiausias paslaptis: jo genetika aukščiausios klasės; motina nugyveno per aštuonias, tėvas per devynias dešimtis; jo kepenys, inkstai, jeigu įdomu, net prostata yra aukščiausios klasės ir jis niekuo nesiskundžiąs. Netaktiškai priminus šliures, kurios kadaise ilsindavo kojas premjero patarėjo pastalėj, kaipmat suries istoriją apie tai, kaip kompozitorius Giedrius Kuprevičius (“tegyvuoja jis per amžius!”), dirbdamas gimtojoje televizijoje vyr. muzikos redaktoriumi, atsinešdavo į darbą šliures ir Viktorui labai patikusi ši idėja. Dabar įsimeta jas net eidamas į paskaitas Muzikos akademijoje ir išvydę docentą su šlepetėmis studentai “kaifuoja”...
Muzikologas
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad Viktoras ir gimęs yra nekart. Plika akimi jam pačiam pastebimi bent du variantai. Pirmąkart Gerulaitis galėjo gimti tada, kai kompozitorius Juozas Karosas Klaipėdoje pokštaudamas pastatė keturmetį ant taburetės, ir jam diriguojant studentai sudainavo “Kur lygūs laukai”. Antrąsyk Gerulaitis galėjo gimti tada, kai keturiolikmetį, nors dera nuo šešiolikos, priėmė į Tallat-Kelpšos muzikos technikumą, į kompoziciją, kur jis grojęs tokius sudėtingus savo kūrinius. Minoras radosi tada, kai po dvejų metų kūrėjui buvo pasakyta, kad muzikai jis neturįs talento ir verčiau pereitų į birbynės ar trombono klasę, - taip Viktoras, nesiginčydamas dėl gabumų, atsidūrė muzikos teorijoje.
Poetas
Tada mirė Gerulaitis kaip kompozitorius. Kaip poetas jis mirė kiek vėliau. Prieš 15-20 metų. Genialiausiu eilėraščiu iš tos patirties laiko šias eiles: “Tu mane myli? Taip, o ką?” Eilėraščius sakė pradėjęs rašyti nuo penkerių ir iki dešimties išguldęs tris istorines dramas, vieną apie Jemeljaną Pugačiovą, pats dabar stebisi kodėl. Nepametęs pomėgio eiliuoti ir jaunystėje vienąkart pasinaudojo pažintimi (kompozitorius Algirdas Martinaitis - poeto Marcelijaus brolis) nunešė M.Martinaičiui apie 200 eilėraščių ir paprašė paieškoti juose poeto gyslelės. Poetas ieškojo gana ilgokai, bent Viktorui taip rodėsi, bet jo garbei sako pastebėjęs prie kai kurių posmų “paukštuką”, neva tai šio to verta. Bet M.Martinaitis jam pasakęs: pirma reikia išmokti gramatikos, o po to rašyti poeziją, su kuo įžeistas poetas kategoriškai nesutinka iki šiol ir net prižada niekada nesimokyti gramatikos, nes jis rašąs poeziją, o ne gramatiką. Protestas protestu, bet po kritiko verdikto jis ranka suraitęs sąsiuvinin paskutinį eilėraštį ilgam (tikėjo, kad visam) padėjo tašką.
Valstietis
Be kita ko, V.Gerulaitis sėk-mingai galėtų būti ir valstiečiu, juolab kad žmogui iš kitos epochos šis personažas artimas - tai XIX amžiaus figūra. Ne veltui, klausiamas, kas jam yra Nacionalinė vertybė, Viktoras sakė specialiai “Respublikos” nacionalinių vertybių rinkimų finalui Vilniaus rotušėje nufilmavęs epizodą, jame - valstietis (Gerulaitis), einantis gatve. Kai jį klausia, kas jam nacionalinė vertybė, jis (Gerulaitis) taip ir sako: einąs vieškeliu, nežinia iš kur, nežinia į kur. Bet, sako valstietis (Gerulaitis), jis vis prisimena Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, kuris sakė: lipkite į aukštus bokštus ir žvalgykitės, tai gal pajusite. Tad valstietis (Gerulaitis) ir siūlo: “Ieškokime aukštų bokštų ir lipkime į juos. Ir pasilipę dairykimės, kur ta vertybė guli. Gal pats lipimas į bokštą yra vertybė, o gal mano ėjimas į bokštą yra vertybė...”
Kuo jis dar buvo ar yra? Humoristu? Keliautoju? Plevėsa? Širdžių ėdiku? Nevarkim vardydami. Svarbiausia - valstietis, rašytojas jis jau yra.
Datos
Viktoras Gerulaitis gimė 1950 m. vasario 12 d. Kaune, mokytojų šeimoje
1980 m. su pagyrimu baigė valstybinę konservatoriją (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija), įgijo muzikologo specialybę
Nuo 1980 iki šiol yra Muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, docentas
1991-1992 m. - Lietuvos kultūros instituto direktorius
1997-1999 m. - Vyriausybės patarėjas kultūros klausimais
2000 m. - kandidatas į Seimą Raseinių apygardoje
2004 m. - kandidatas į Europos Parlamentą
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
