Malvina Valeikienė - karinio Vyčio kryžiaus ordino kavalierė

Prieš daugelį dešimtmečių, vaikystėje, su tėveliais eidavau į svečius pas ponus Laimą ir Žaną (Joną) Zarembas į jų Vilniuje, Giedraičių gatvėje, esančius namus. Tuo metu tikrai nesidomėjau ponų Zarembų ir mano tėvų kalbomis. Tik po kelių dešimtmečių sužinojau, kad Giedraičiai nėra atsitiktinis žodis ponios Laimos Valeikaitės-Zarembienės ir jos šeimos istorijoje.

Laimos ir Žano Zarembų gyvenimą liudija tik lakoniškas paminklas Vilniaus kapinėse. Anuomet ponia Laima neturėjo galimybių papasakoti apie savo tėvus, tad šis pasakojimas „Respublikoje“ tebus mažytis paminklėlis, minintis didvyriškus Malvinos Valeikienės ir jos vyro Mato Valeikos darbus.

Abu L.Zarembienės tėveliai buvo ypatingos asmenybės, kūrusios Molėtų krašto istoriją. Tačiau nepapasakota istorija, deja, lieka istorijos paraštėse. Todėl šiandien būtina jums papasakoti apie Valeikas, ypač M.Valeikienę, turbūt vienintelę tarpukario moterį, apdovanotą kariniu pasižymėjimo ženklu.

Dubingių ir Giedraičių apylinkės pažymėtos skaudžiais sudėtingų pirmosios XX a. pusės lietuvių ir lenkų santykių ženklais. Beveik du dešimtmečius palei Giedraičius, likusius Lietuvos pusėje, ėjo demarkacinė linija su Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu. Giedraičių A.Jaroševičiaus vidurinėje mokykloje įrengtame kraštotyros muziejuje ir dabar yra saugomas demarkacinę liniją žymėjęs gelžbetoninis stulpas.

Iki šiol bene pagrindinis turistų lankomas objektas Giedraičiuose - pačiame miestelio centre 1932-aisiais pastatytas Antano Jaroševičiaus suprojektuotas paminklas „Karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę ties Giedraičiais 1920 m.“ Panašu, kad tai vienintelis Lietuvoje Nepriklausomybės kovoms skirtas paminklas, stovėjęs per visą sovietų okupacijos laikotarpį. Taip pat miestelyje yra kovose už Lietuvos laisvę žuvusių karių kapų. Šalia Giedraičių, esančių netoli Dubingių, Lietuvos kariuomenei 1920 m. pavyko sustabdyti Vilnių okupavusių lenkų pajėgų veržimąsi gilyn į Lietuvą.

L.Valeikaitės-Zarembienės tėvelis - Matas Valeika (1878-1937), diplomuotas vaistininkas, lietuviška veikla jis užsiėmė šalia savo tiesioginio darbo. Giedraičiuose, kur žmonės „bijojo prisipažinti lietuviais esą“, su šeima apsigyveno 1908 m. Kartu su žmona jiedu platino caro valdžios uždraustą lietuvišką spaudą, subūrė to krašto lietuvius - suorganizavo pirmą lietuvišką chorą, įsteigė žemės ūkio draugiją, vartotojų bendrovę „Vilnija“, surengė žemės ūkio ir rankdarbių parodas - puoselėjo lietuvybę. M.Valeika aktyviai rašė nepriklausomos Lietuvos spaudoje, išleido knygą „Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte“. M.Valeika buvo apdovanotas Gedimino ordinu.

Giedraičių lietuviškos mokyklos kūrimosi ir veiklos istorija - tai atkakli kova už lietuvybę, o kartu ir mokytojos Malvinos Šaukelytės-Valeikienės gyvenimo ir veiklos istorija. Nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki 1920-ųjų Giedraičiuose veikė lietuviška pradžios mokykla (pirmoji mokytoja Birutė Bulotaitė). 1920 m., tėvams reikalaujant ir rūpinantis, Švietimo ir mokslo ministerija leido Giedraičiuose įsteigti valdišką vidurinę keturių klasių mokyklą. Mato ir Malvinos Valeikų rūpesčiu 1920 m. rugsėjo 22 d. mokykla atvėrė duris, ir mokytoja M.Valeikienė priėmė pirmuosius mokinius. Dabar tai Molėtų rajono Giedraičių A.Jaroševičiaus vidurinė mokykla. Ji pavadinta dailininko, mokyklos mokytojo A.Jaroševičiaus vardu. Yra duomenų, kad Jaroševičių ir Valeikų šeimas siejo giminystės ryšiai.

Bet jau 1920 m. spalį Giedraičius užėmė Lenkijos kariuomenė. Lapkritį vyko atkaklūs mūšiai. Mokytoja M.Valeikienė ypač išgarsėjo savo žygiais kovų su lenkais metu. Netoli Giedraičių buvusiame Bekupės dvare buvo apsistojęs lietuvių kariuomenės dalinys. Jį netikėtai užpuolus lenkams, užvirė kruvinos kautynės. Žuvo daug karių. Dar daugiau buvo sužeistųjų, kuriais susišaudymo metu nebuvo kam ir kaip pasirūpinti. Mokytoja M.Valeikienė puolėsi gelbėti aukų. Ant baltos paklodės užsiuvusi raudoną kryžių, ji išgabeno visus sužeistuosius. Sakoma, kad tai buvo pirmasis Raudonojo Kryžiaus vėliavos panaudojimo Lietuvoje atvejis. Su šia vėliava buvo pasirūpinta karių gyvybe, gydymu, sveikata ir slauga.

Mokytoja išgarsėjo ir kitu žygdarbiu. Iš tų pačių sužeistųjų sužinojusi, kad lenkų okupuotame kaime, iš kurio po netikėtos atakos buvo išstumtas Lietuvos kariuomenės dalinys, liko Lietuvos karių paslėptas iždas ir kai kurie dokumentai, ryžosi rizikingam žygiui. Moteris perėjo frontą, rado pinigus bei dokumentus ir sėkmingai grįžo į Giedraičius. Elgeta persirengusi mokytoja neišvengė suėmimo - lenkų kareiviai pakelės smuklėje atkreipė dėmesį į per gražius „elgetėlės“ nagus. Pavyko pabėgti. O mokytoją paslėpė žydų tautybės lietuvis - smuklės savininkas.

Vis dėlto okupantai lenkai M.Valeikienę nuteisė sušaudyti, bet bausmės įvykdyti nespėjo - mokytojai vėl pavyko pabėgti.

1927 m. M.Valeikienė buvo apdovanota Vyčio kryžiaus ordinu. Tai bene vienintelis atvejis, kai kariniu ordinu buvo apdovanota moteris, ne karė, o mokytoja, tolimos nuo karybos profesijos atstovė.

Nė vienas geras darbas nelieka be atpildo. Kaip kitados ją gelbėjo smuklininkas žydas, Antrojo pasaulinio karo metais mokytojos šeima slėpė ir gelbėjo nuo vokiečių taikomo genocido žydus. Už panaudotą šiam straipsneliui medžiagą dėkoju Malvinos ir Mato Valeikų anūkei Elonai Ruzgienei, su kuria susipažinau per jos tetos L.Valeikaitės-Zarembienės laidotuves.