Kur čia gyvena Vitas, didis fotografas?

Žinia apie pirmąją Vito Luckaus (1943-1987) fotografijos retrospektyvą Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje (Konstitucijos pr.22) nuaidėjo labai toli. Į atidarymą atvyko ne tik menininko našlė Tatjana Luckienė-Aldag iš JAV, bet ir cecho draugai iš Vokietijos, Rusijos. Didžioji dalis kūrinių po 20 metų sugrįžo iš JAV, kur našlės namuose saugomas menininko archyvas.

Anais nugalėjusio socializmo laikais žinojome, kas yra Vitas Luckus. Kad ir iš darbų, spausdinamų populiariuose žurnaluose - buvo vienas pirmųjų mados ir reklaminės fotografijos kūrėjų. Bet kad toks garsus ... Iš Vokietijos atvykęs Borisas Michailovas tvirtina: buvo geriausias visoje Sovietų Sąjungoje! Na taip, visi žinoję ir Macijauską, ir Sutkų, ir Kunčių. Lietuva buvusi fotografų Meka. Bet Luckus - savo laiko kvintesencija! Anuomet Vilniun atvykęs Borisas taip ir klausęs: kur čia gyvena Vitas, didis fotografas? Stebėjosi, kad negauna atsakymo iš pirmo sutiktojo.

...Buvęs apsėstas fotografavimo manijos nuo vaikystės. Vienuolika metų jaunesnė sesuo Gražina - pirmoji jaunojo genijaus auka. Pirmasis fotomodelis. Tai, kas Vitui buvo eksperimentas, meninės išraiškos paieška, mažametei - tikra kankynė. Prisipažįsta iki šiol nekenčianti fotografuotis dokumentams.

Ar būta šeimoje kūrėjų? O kaipgi! Senelis Kazys savo rankomis pastatęs ne vieną medinį namą. Tėtė - sumanus drožėjas. Garsiosios Kauno „Tulpės“ staliukai - jo inkrustuoti gintaru. Kviestas net į Maskvą įrenginėjant Suvažiavimų rūmus.

Vitas, paveldėjęs tą kūrėjo geną, padaugino jį iš aistros žaisti gyvenimą. Ilgainiui, bręstant kaip menininkui, atsiskleidė neišsemiamos fotografijos galimybės. Valdingas gyvas sąlytis su tikrove. Jis teigia: „Manoji tikrovė - santykių painiava. Jos jėga sprogsta į visas puses, įvairiais lygiais, įgauna įvairias formas... Aš negaliu sustabdyti jos ritmo. Turiu jam paklusti“. Tuos žodžius gali suvokti tik žvelgdamas į menininko sustabdytas akimirkas - tykštančias, žaižaruojančias, pilnas judesio ir nuotaikos, gyvybės ir suvokimo, kad - buvo ir dingo. Jau niekada nepasikartos. Fotografija jį žavėjo dar ir tuo, kad čia „kraštutinis atsitiktinumas tampa turiningas“.

Kaip jis dirbo? Bičiulio Valerijaus Arutiunovo teigimu, „įėjimo į darbą procesas buvęs nesausas“. Įsibėgėjimas trukdavęs keletą dienų. O tai reiškė - sukant ratus po senamiestį, užsukant kur reikia, išlenkiant ko reikia. Nedaug - po bokalą, po taurelę. Ir tada - kaip apsėstas puola į darbą. Nuo devynių ryto iki pirmos nakties.

Dar Valerijus prisimena, kaip atvažiavęs į Vilnių kartu su Koreškovu ėjo pas Vitą, tempdami dėžę šampano. Užlipę iki Vito palėpės. Arkinės durys apjuostos išgertų butelių girlianda. Skambutis - ant tualeto bakelio grandinėlės. Koreškovas patraukęs tą grandinėlę ir pasiplovęs. Duris atidariusi Vito žmona Tatjana. „Aš pas jus“. Tatjana, žvilgtelėjusi į dėžę: „Žinoma, pas mus“. Viduje pasiligojęs miegojo šeimininkas. Ne vienas. Apsikabinęs didžiulį liūtą...

Skaitytojai, žinoma, neatleistų, jei nepaaiškinčiau apie tą liūtą. O jo atsiradimo istoriją reikėtų pradėti nuo fatališkos Vito meilės katėms. Mylimą katę visada veždavosi su savimi į visas keliones. Bet katės, kaip žinome, mėgsta vaikščioti vienos. Kad lengviau būtų surasti pasprukusią bėglę, užsegdavo ant kaklo blizgančią grandinėlę. Regimai - dėl tos grandinėlės - katės dar dažniau prapuldavo. Tada neapsikentęs nuėjęs į Kauno zoologijos sodą ir pažįstamo veterinaro paprašęs... liūtuko. Draugas parūpinęs ne tik karališkos šeimos atžalėlę, bet ir sutvarkęs maitinimo reikalus. Augantis Simba buvo aprūpinamas sočiu mėsos daviniu tiesiai iš mėsos kombinato. Liūtas pas Luckus gyvenęs iki metų. Paskui jam tekę sugrįžti į gimtąjį zoologijos sodą.

...Kodėl šiandien mums toks svarbus Luckus? Jau minėtas bičiulis Borisas teigia: jis sukūręs naują negatyvumo brendą - gyvenimą be švelninančių aplinkybių, be pagražinimo. Tuo galime įsitikinti žvelgdami į „Giminių“ ciklą. Maksimaliai atviros fotografijos, be menkiausių pastangų ką nors sušvelninti, pagražinti, tuo pat metu yra supratingos, jautrios, reikalaujančios to supratingumo ir iš žiūrovo. Parodos kuratorė Margarita Matulytė teigia: „Už atlapų pagriebtą gyvenimą jis prisitraukia taip arti savęs, kad girdėjo jo gilų ir dažną alsavimą, į kurį pajėgė atsakyti sutramdytu įtūžiu ir beprotiška meile“. Pats fotografijos esmę aiškino jos dokumentiškumu. Ir vis dėlto: „Jos prisilietimas prie gyvenimo man primena chirurgo skalpelį, kuris sužeidžia, pjausto gyvą kūną, bet giliai neprasiskverbia ir neatskleidžia gyvybės paslapties. Aš visuomet jaučiu barjerą, kuris neleidžia atskleisti tos paslapties. O akimirkos nušvitimas visuomet pažymėtas neišvengiama uždarumo žyme“. Jam patiko Markeso pasakojimas apie fotografiją. Kartą į čigonų kaimelį atvykęs fotografas. Senas čigonas, pamatęs savo atvaizdą vario plokštelėje, pasakęs: jeigu esu ten, vadinasi, praradau dalį savęs...

Labai mėgo keliauti. Gruzija, Baškirija, Altajaus kraštas... Nes: „...kelyje daug netikėtumų. Tik nuvažiavai nuo namų - ir jau negali atplėšti žvilgsnio nuo neįprastai siuvinėtų užuolaidų, nematytos architektūros“. Estija: po vasaros ganyklų sezono iš salos į sausumą valtimi parplukdomi jaučiai... Azerbaidžanas: molinės trobelės... varganame interjere - Brežnevo ir Gagarino ikonos... smėlio dykros... suvargę žmonės kerzo batais... Altajaus kraštas: trobos vidus - tarsi iš Šarūno Barto „Mūsų nedaug“: nykstančios Sibiro tautelės tipažai... kertėje sukabinti balnai, pakinktai... lietuviams žiauroku būdu kaustomi arkliai... Bet pačiam autoriui atrodo, kad fotografijos turinys tik apytikriai perteikia tiesą - iš esmės ji kalba tik užuominomis. Dažnai suabejodavo, ar apskritai reikia fotografuoti. „Pats gyvenimas toks pilnas faktūros, formų, siužetų, kvapų, judesių, kad mūsų mechaninis meno išreiškimas atrodo dirbtinis, sentimentalus, miesčioniškas, neišbaigtas. O jei ir išbaigtas, tai ribotas, juokingas ir uždaras“.

Paradoksalu, tačiau abejonės, nepasitikėjimas savimi niekada nekvaršina grafomanų. Dažniausiai jos kelia galvos skausmą meistrams. Todėl Luckui taip svarbu buvo, ką apie jo darbus galvoja kiti. Svarbios buvo ne tik parodos (kurių būta ne tiek jau daug), bet ir gyvi pokalbiai su kolegomis, vertintojais. Noriai rodydavo naujausius darbus, įsiklausydavo į nuomones, pastabas. Kartais prie nuotraukomis nužerto stalo įsiplieksdavo karšti disputai. Vienas toks disputas buvo lemtingas.

...Tąkart Luckaus namuose susirinko nedidelė kompanija. Žinoma, išgėrė. Žinoma, kaip visada, ant stalo pažiro nuotraukos. Aptarinėjo. Vienas gyvai domėjosi, klausinėjo, žavėjosi. Kitas, regis, atsitiktinai prie kompanijos pritapęs lakūnas, rafinuotai tyčiojosi. Būtų tas nuotraukas susižėręs, išnešęs, bet - jos labai patiko tam kitam. Tūžmingas kritikas vėl pažėrė šmaikščių patyčių. Autorius nuėjo į virtuvę, atsinešė peilį ir - tiesiai į širdį. Atvykusi greitoji pulso jau nebeužčiuopė. Per tas keliolika minučių Vitas jau buvo visai prablaivėjęs. Suvokęs, kas atsitiko, nuėjo į kitą kambarį, plačiai atsidarė langą ir įsibėgėjęs - iš penkto aukšto žemyn...

Į jo laidotuves draugai skrido, važiavo iš visos šalies. Skambino, telegrafavo - kad palauktų, kad suskubtų atsisveikinti.

...Čia aptarėme tik nedidelę Luckaus darbų dalį. Parodos lankytojų laukia dvi ekspozicijos salės - didžioji (12) ir penktoji. Didžiojoje siūloma pakeliauti sudėtingu keturių sektorių labirintu (Ariadnės siūlu pasitarnaus dėmesingai siūlomas grafinis planelis), kur menininko darbus lydi jo mintys apie fotografiją, memorialiniai dokumentai, vaizdo ir garso įrašai. Penktojoje laukia susitikimas su „Mimo zona“ - išaugusia iš ankstyvųjų (1960) „Pantomimos“ etiudų. Čia atsiranda spalva, montažas, abstrakčios kompozicijos. Lyg ir toks fotografijos teatras manieringuose secesiniuose rėmeliuose. Gal taip menininkas bandė „ištrūkti iš geležinių fotografijos spąstų, akimirkai atsiduoti baisiai sapno iliuzijai. Tai jau daugiau nei gyvenimo atspindys. Tai naujas pasaulis, kurio ribos plečiasi tol, kol nesusilieja su mūsų proto ribomis“.

Paskutinį tašką vėlgi norisi padėti paties menininko mintimi: „Kartais pagalvoju, kad apie fotografiją, kaip ir apie Mocartą, geriau nekalbėti. Geriau tiesiog žiūrėti“.